Savaitė

"Ne apie didvyrius daina"

aną savaitę Londone

iliustracija

Praėjusią savaitę Londono širdyje, Trafalgaro aikštėje, buvo atidengta nauja 3,5 metrų aukščio balto marmuro skulptūra, vaizduojanti nuogą nėščią invalidę.

Taip tęsiamas projektas, pradėtas 1998 metais nevyriausybinės menus remiančios organizacijos, o vėliau palaikytas ir vyriausybės bei miesto mero. Šis projektas skirtas užpildyti tuščią ketvirtąjį aikštės plintą, o kartu ugdyti visuomenės sąmoningumą ir populiarinti šiuolaikinį meną, užsakant kūrinius šiuolaikiniams menininkams.

Naujai atidengtos skulptūros "Nėščia Alison Lapper" (ji stovės aikštėje 18 mėnesių) autorius Markas Quinnas – žinomas dailininkas, išgarsėjęs (daugiausia Ch. Saatchi dėka) skulptūriniu autoportretu, išlietu iš 5 litrų užšaldyto nuosavo kraujo, ir kitais darbais, kuriuose naudoja įvairias organizmo išskiriamas substancijas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, šis įvykis sukėlė smarkią visuomenės reakciją. Bet, prisipažinsiu, šiek tiek nustebau, kad šalyje, kurioje politinis korektiškumas ir kartu, be abejo, dviveidiškumas yra pasiekęs "nerealų" lygį, žmonės puolė rašyti į televiziją ir į laikraščius, piktindamiesi, kad tokiai skulptūrai ne vieta Trafalgaro aikštėje – šalia statulų, reprezentuojančių "Britanijos didybę"; kad ji šlykšti, atstumianti ir pasibjaurėtina, kad "kaip galima greta Nelsono kolonos, aukštinančios tradicines angliškas vertybes, statyti niekuo nereikšmingą nėščią invalidę", kad ji "apjuodina" "tradicines angliškas vertybes", kad tai pasityčiojimas iš "mūsų tautos ir valstybės didvyrių" ir t.t.

Dėl "didvyrių" ir "didybės": kitus tris plintus Trafalgaro aikštės kampuose puošia du generolai, atsakingi už masines vietinių gyventojų skerdynes užkariaujant Indiją ir Pakistaną ir už šimtmečiais šių šalių vilktą imperinį okupacijos jungą, taip pat vienas karalius, kuris, be to, kad buvo karalius, dar išgarsėjo savo alkoholizmu ir dvipatyste. Aikštės viduryje – pagrindinis falocentristinis Londono akcentas: admirolas Nelsonas ant labai aukštos kolonos.

Beje, atsirado balsų, kurie, neva Alison Lapper naudai, priminė mums, kad Nelsonas irgi buvo "invalidas" (mūšiuose netekęs vienos rankos ir vienos akies), bet niekas, girdi, "neįgaliojo" etiketės jam nekabino. Žinoma, kad ne: juk tai ne visai tas pats – būti įžymiu karo vadu, "nuspelniusiu" ir "paženklintu" mūšiuose, ir nuo gimimo neįgalia mergaite.

Alison Lapper, kurios kūną, kai ji buvo nėščia, dailininkas Markas Quinnas panaudojo savo skulptūros formai išlieti, gimė be rankų ir su trumpomis, neišsivysčiusiomis kojomis. Prieš penkerius metus, būdama 35-erių, ji pagimdė visiškai normalų berniuką. Ji mano, kad kai kuriuos žmones, mačiusius skulptūrą, piktina būtent jos nėštumas – jų nuomone, "invalidai neturi gimdyti vaikų".

Žinoma, daug kas džiaugiasi tokiu radikaliu Trafalgaro aikštės papildymu (įskaitant ir miesto merą, kuris inicijavo ir rėmė šį projektą): ši įspūdinga skulptūra ypač tinka viešojoje erdvėje, kurioje nuo seno dominavo vyrai, nes šios moters kasdienis žygdarbis įveikiant neįgalumą ir visuomenės priešiškumą, nors ir visai kitokio pobūdžio, yra nė kiek ne menkesnis, o net didesnis už "Tautos ir Valstybės didvyrių"; be to, ši skulptūra, kitaip nei tradicinės herojiškosios, jaudina ir verčia susimąstyti – ne tik savo turiniu, bet ir forma, "sujungiančia įprastumą ir keistumą".

Be abejo, gali būti, kad kai kurie iš tokių pasisakymų yra inspiruoti būtent minėtojo politinio korektiškumo. Bet ne visi, tikrai ne visi.

Kad ir kaip ten būtų, visas šias nuomones puikiai apvainikuoja žinomo televizijos laidos apie automobilius (apie ką gi daugiau!) vedėjo, t.y. "etaloninio vyro", arba, kaip pas mus Lietuvoje pasakytų, žvaigždės, absurdiškas, tačiau nuostabiai simptomatiškas pasisakymas per TV: "Nežinomos moters skulptūrai ten visiškai ne vieta – ką, negalėjo surasti bent jau kokios nors garsios feministės, kuri nuveikė ką nors reikšmingo?" Perskaitykite šį sakinį dar kartą.

Dėl "nežinomos": Alison Lapper – ne tik moteris, motina, invalidė, ji dar ir dailininkė. Savo darbuose ji irgi naudoja savo kūną – daugiausia fotografijose. Ir tas faktas atveria dar vieną viso šito reikalo aspektą. Iš tiesų, kaip dailininkė, ji praktiškai nežinoma. Kodėl? Iš jos parodos kažkurioje marginalioje Londono galerijoje buvo nupirkti tik du darbai. Ji džiaugiasi, kad kaip žmogus ir kaip moteris yra išaukštinta skulptūroje, puošiančioje pagrindinę miesto aikštę, tačiau kelia klausimą: jeigu ji pati, dailininkė, moteris ir dar invalidė, o ne jau garsus menininkas vyras, būtų išliejusi savo kūno skulptūrą – ar ši būtų patekusi ant plinto Trafalgaro aikštėje? Atsakymas, manau, aiškus. Bet kad ji ir neišliejo. Negana to, tai praktiškai sužlugdė ją kaip dailininkę – nieko įspūdingesnio už Quinno skulptūrą su savo kūnu ji jau tikrai negalės padaryti. O kaip tampama garsiu menininku? Ar sėkmę lemia kūrinių kokybė, ar finansinės menininko galimybės, ar (Anglijos atveju) Saatchi skonis, o gal tiesiog laimingas atsitiktinumas? (Charles’as Saatchi – šiuo metu įtakingiausias Anglijoje šiuolaikinio meno kolekcionierius; jis praktiškai nusprendžia, kas yra "geras" ar, tiksliau, "vertingas" menas, o kas ne; jo skoniu šventai pasikliauja beveik visas meninis Anglijos pasaulis.) Gali iškilti ir toks klausimas: ar toks menas (turiu galvoje Marko Quinno skulptūrą) nėra tam tikra labai sofistikuota eksploatacijos forma?

Galerininkas, eksponavęs Alison fotografijas, nuoširdžiai aiškino, kodėl jų niekas neperka: "Suprantate, žmonės, perkantys meną, nori pasikabinti jį namuose, bet nenori, kiekvieną kartą į jį žiūrėdami, jaustis turį jį pateisinti".

Marko Quinno skulptūra "Nėščia Alison Lapper" irgi parduodama – už pusę milijono svarų sterlingų, ed 1/3 (!). Manau, kad pirkėjų atsiras.

Paulina Pukytė