Rytų ornamentas

Aivaro Mockaus pjesės "Sakura vėtroje" idėja – žmoniškumo išsaugojimas nežmoniškomis aplinkybėmis. Kad ši idėja akivaizdžiai aktuali ir šiandienos žiūrovams, liudijo aplodismentų audra po Jono Vaitkaus spektaklio Vilniuje rugsėjo 14 dieną. Viskas atrodytų kuo puikiausiai, jei tik drauge su idėja nebūtų "įpakuotas" ir jos paneigimas.

Nesiimu vertinti tremties į Sibirą temos: spektaklio kūrėjai mano, kad apie tai reikia kalbėti ir Lietuvoje, ir Japonijoje. "Nepaisant to, kad sovietų lageriuose kalėjo per 600 tūkstančių japonų, mažai kas Japonijoje apie juos žino. O ir tie, kurie dar iki šiol gyvi, jau yra sulaukę garbaus amžiaus ir vis rečiau pasakoja savo istorijas. Atrodo, kad greitai ir visai bus užmiršti," – sako Motoko Tanabe, teatro "Dora", suvaidinusio "Sakurą vėtroje", prodiuserė.

Taigi tremtis (nežmoniškos aplinkybės) ir žmonės, tremtiniai ir trėmėjai. A. Mockaus pjesėje sutinkame trijų tautų – japonų, lietuvių ir rusų, atsidūrusių toje pačioje vietoje, bet skirtingose barikadų pusėse, portretus. Matyt, norėdamas paaštrinti pasirinktą problemą, A. Mockus nepagailėjo sodraus potėpio, bet, deja, pasiekė abejotiną rezultatą. Gydytojas, japonų armijos kapitonas Takeši Tokunaga (aktorius Kei Ueki), lagerio komendantas, pulkininkas Zverevas (aktorius Vytautas Kanušonis), tremtinė iš Lietuvos Onutė (aktorė Inga Jankauskaitė) – štai svarbiausi pjesės veikėjai ir kartu savotiškos tautinių mentalitetų personifikacijos, tapusios labiau tendencingos nei tikros.

Japonai. Dramaturgo įsivaizdavimu, visų pirma jie yra kitokie. Turbūt neatsitiktinai kapitonas Tokunaga vienintelis turi savo materializuotą alter ego (Šešėlis, aktorius Hajao Senda) ir vaidina su tradiciniu samurajaus kostiumu. Dramaturgas padalijo vidinį Tokunagos monologą dviem aktoriams, tačiau tai, mano galva, kiek supaprastino žiūrovo "darbą", nors A. Mockus akivaizdžiai norėjo išskirti svarbiausią šio veikėjo temą – pareigą tėvynei ir žmoniškumui. Dėl aiškumo ir suvokimo paprastumo atsirado pjesėje ir japonų arbatos gėrimo ceremonija, ir sakura, meditacija, vėduoklės ar šokiai aplink Morę – žaidžiant mediniais balandžiais, dainuojant dainas, regis, taip lengva atverti "langelį" į lietuvio pasaulio savitumus.

Rusai. Pulkininkas Zverevas (!) pjesėje – tobulas antagonistas su veltiniais: jame dera bukas žiaurumas bei laukinės aistros, o gyvenimo būdas apsiriboja degtine ir armonika. Tokį naivoką rusų įvaizdį pratęsia ir scenoje pašaipiai dorojami sovietiniai papročiai – Gegužės 1-osios proga japonų kaliniams pavedama sukurti Lenino "statulą", kuri mitingo pabaigoje nušoka nuo savo postamento (kibirų) ir mauna į užkulisį. Nežinau, kam šovė į galvą intermedija su radijo aparatu (ši scena tarsi atkartoja minėtą arbatos ceremoniją su More), turinčiu transliuoti Japoniją – pasigirsta keletas sovietinių, panašių į "Все выше и выше", fragmentų ir jausmingas tango, kuriuos skirtingai interpretuoja japonas ir rusas.

Taigi balta ir juoda – dvi svarbiausios pjesės "spalvos"; vienų tautų subtilumas, refleksija, transcendentinių ryšių pajauta (akcentuojamos maldos pagal lietuvių bei sakralios apeigos pagal japonų papročius) ir primityvus kitos brutalumas. Tiesa, yra ir pustonių. Pavyzdžiui, majoras Serovas (!) (aktorius Arnoldas Jalianiauskas) nusikalsta "statutui" ir pagerina kalinių buitį, o leitenantas Saburo Kato (aktorius Katsuhiko Kubota) kolaboruoja su rusais. Pjesėje dar veikia kalinė Aja, kalbanti japonų ir rusų kalbomis (aktorė Vesta Grabštaitė). Ji, tarsi spektaklio rezonierė par exellence, patyrusi rusų žiaurumą (pusė Ajos veido nuplikyta verdančiu vandeniu), vienintelė sujungia dramaturgo pabertas siužeto nuotrupas: išgelbsti Onutę ir Tokunagą, pastarajam inspiruodama naują gyvenimo prasmės supratimą, ir atkeršija Kato. Beje, Aja pateisina savo veiksmus meile japonų kapitonui (regis, mylinčiam tremtinę lietuvę), nes vargu ar jos charakiri pavyktų paaiškinti vien pasiaukojimu, prisiimant Serovo kaltę dėl nužudyto Zverevo.

Režisūra. Jonas Vaitkus spektaklyje "įsikūrė" šalia teksto, o "Sakura vėtroje", atrodo, atsirado pakeliui iš "Madam Bovari" į "Mariją Stiuart". Režisierius, kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus talkinamas, susitelkė prie įtampų kaitos ir kelių emociškai paveikių vizualių efektų. Neatsiejamas nuo jų ir Jono Arčikausko scenovaizdis bei šviesų partitūra – asociatyvios estetikos, tarsi priešpriešinamos "realistiškam" tekstui, bet iš esmės varijuojančios vieną kalėjimo-šalčio prasmę. Regis, viskas spektaklyje skirta pjesei ir tik iš jos sklindančiai problematikai. Tiesa, "sakurų" choras (aktorės Džiun Kuriki, Maki Mabuči, Suzuka Nakadžima, Mačiko Šiozaki, Kioko Sato, Agnė Ramanauskaitė, Greta Stančiauskaitė, Dovilė Petkūnaitė) atstovauja specifiškai vaitkiškai veiksmo atmosferos vizualizacijai. Baltosios choristės, įsiliejančios į girtųjų orgiją, vilkšuniais virstantys japonų karo belaisviai (aktoriai Katsuhiko Kubota, Josuke Sato, Hisao Jokote, Vataru Koide, Futoši Inoue, Taro Seta, Šiho Kuroda) lyg ir sukuria savotišką žmogaus dvilypumo aliuziją. Tačiau tai – toloki nuo pjesės intencijų režisūriniai inkliuzai.