Dailė

Paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis"

kronika

iliustracija

Šiandien, 23 d. 14 val., Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) atidaroma paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis".

Per Holokaustą Vokietijos naciai ir jų bendrininkai nužudė šešis milijonus žydų. 1933–1945 m. Europoje nė vienas žydas nesijautė saugus. Barbariški nacių planai buvo paslėpti po apgaulės šydu.

Čekijos mieste-tvirtovėje Terezine (Theresienstadt) nacių apgaulė įgijo aiškias formas. 1941 m. naciai sukūrė Terezino getą kaip žydų koncentracijos ir laikymo stovyklą pakeliui į mirties stovyklas. Bet getas buvo skirtas ir kitam, klastingam tikslui: apgauti pasaulį ir paslėpti tikruosius deportacijų padarinius, parodant "pavyzdinę žydų gyvenvietę". Getas netgi buvo pagražintas prieš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus narių apsilankymą 1944 metais. Po palankių inspektorių atsiliepimų kaliniai buvo išsiųsti tiesiai į Aušvicą.

Rūpindamiesi tarptautine nuomone, naciai naudojo Tereziną žydams laikyti, kad staigus jų dingimas nesukeltų įtarimų. Terezine buvo apgyvendinti menininkai, rašytojai ir mokslininkai. Daugeliui kalinių menas buvo rezistencijos forma. Priversti tapyti melagingas, apgaulingas idiliško gyvenimo gete scenas, jie rizikavo savo gyvybėmis ir paslapčia kūrė darbus, atskleidžiančius tikrąsias, baisias sąlygas, kad po karo pasaulis sužinotų tiesą.

Tarp Terezino kalinių buvo pasaulinę šlovę pelniusi dailininkė Friedl Dicker-Brandeis. Piešimas jai buvo būdas išreikšti save. Ji tikėjo, kad menu galima sujungti vaizduotę ir emocijas. Friedl Dicker-Brandeis dėstė meno pamokas geto vaikams, taip padėdama jiems išgyventi sunkią gyvenimo realybę Terezine.

Friedl Dicker-Brandeis turėjo nuolat naršyti po getą ieškodama medžiagų, rinkdama dažus ar popieriukus. Vaikai piešė gėles, drugelius, gyvūnus, miestus, audras, vaivorykštes, gatves, geležinkelio stotis, šeimos portretus. Taip jie perteikė slaptą ir iškankintą savo vidinį pasaulį. Pasitelkusi meną Friedl Dicker-Brandeis mėgino atkurti pusiausvyrą įbaugintų vaikų gyvenimuose ir suteikti jiems normalaus gyvenimo pojūtį.

1944 m. rudenį Dicker-Brandeis buvo deportuota į Aušvicą. Terezine ji paliko du lagaminus su daugiau nei 4000 vaikų piešinių. 1942–1944 metais gete laikyta 15 tūkstančių iki 15 metų amžiaus vaikų. Daugelis jų buvo nužudyti.