Dar vienas finišas

Ramūnas Danisevičius. "Potvynių berniukas". Šilutės rajonas ("Lietuvos žinios")

Kai Lietuvos spaudos fotografų klubas surengia kasmetinę parodą "Tai Lietuva" ir išleidžia solidų 150 puslapių albumą – tai jau metų finišas. Prie autorių ir temų vėliau grįš tik fotografijos istorikai, įvairių teminių albumų sudarinėtojai. Tada jie vartys ir laikraščius, ir žurnalus, rausis po fotoarchyvus. Šiaip spauda – pirmasis ir greičiausiai pasibaigiantis fotografijos vertinimo etapas. Diena veja dieną, savaitė – savaitę, šiek tiek gali atsipūsti nebent mėnraščių fotografai, o visi kiti vis vien primena paparacius, tykančius laimingos akimirkos! Albumas su fotoparoda yra lyg tarpinis spaudos fotografijos gyvenimo etapas tarp akimirkos ir amžinybės. Sudėjus kelis etapus jau galima kalbėti apie fotožurnalistikos slinktis, tendencijas, laimėjimus ir nuovargius.

Šiemetinė knyga "Tai Lietuva" turi ir savotišką labai brangiai kainuojantį palydovą – fotoalbumą "Lietuva. 24 val.", skirtą Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienai. Tiesa, ten greta mūsų autorių sudėti ir Lietuvą fotografavę užsieniečiai. Tačiau vis vien tai – Lietuva, o porai gerų knygų Lietuvos gyvenimo gali ir nepakakti. Kita vertus, fotoalbumas "Tai Lietuva" irgi neapsiėjo be užsieniečių, kurie dalyvavo žiuri ir vertino daugiau kaip 5000 lietuviškų fotografijų. Vertinimas šiemet buvo gana problemiškas, nes kone visi žiuri nariai apie tą fotografijų srautą atsiliepė kritiškai. Keistoka pozicija: pateikti atrankos summa summarum ir čia pat jį supeikti. Ar dar lieka ką pridurti iš šalies?

Pradėti galima nuo pokyčių, kurie nebūtinai yra vien pažangūs. Skaitmeninės technikos poveikį, kad ir kaip būtų keista, pirmiausia pajuto meninė fotografija. Gryniesiems fotomontažininkams ir šiaip fantazuotojams nelabai liko kas veikti, kai į fotografijos erdvę įsiveržė kompiuteris. Buvo ir entuziastų, ir skeptikų, bet palaipsniui nurimstama: kompiuteris tik išplėtė fotografijos galimybes. Antrasis skaitmeninės technologijos smūgis bene stipriau kliuvo spalvotajai fotografijai. Minilabuose fotografija suvienodėja, atrodo negyva ir šalta. Techniniai palengvinimai fotografijos meninei kokybei ne visada išeina į naudą. Tenka grįžti prie griežtesnių meninių kriterijų.

O kaip fotožurnalistika? Kone visuotinai sutariama, kad skaitmeninė technika ir technologija išgelbėjo spaudos fotografiją nuo mirties ir padėjo atsispirti televizijos konkurencijai. Dabar LTV pirmoji pasielgė atvirkščiai: paskelbė skaitmeninės fotografijos fotokonkursą. Patogu – iš įvykio vietos tiesiai į ekraną! Spaudos fotografijai irgi itin svarbus pasidarė operatyvumas. Jau kelintą kartą fotografijos istorijoje pastebimai vėl ėmė nykti riba tarp mėgėjo ir profesionalo. Atpigo ne tik technika, nusipigina ir pati fotografija, nes kiekybės – kokybės santykis nėra adekvatus.

Pažiūrėkime, kaip fotomėgėjai lipa ant kulnų profesionalams įvairiuose vis gausėjančiuose fotokonkursuose: aviacija (rengia laikraštis "Aviacijos pasaulis"), automobilis (rengia "Peugeot" firma), džiazas (rengia kaunietis J. Jučas, remia "Kraft-Jacobs"), kariuomenė (rengia KAM) ir kiti. Vienur mėgėjus nuo profesionalų mėginama atriboti, kitur (džiazas) nepriimamos fotografijos, kurias daro akredituoti fotožurnalistai, trečiur – jokių apribojimų nėra, bet rezultatas akivaizdus: dalyvių vis daugiau, o gerų fotografijų – tik šiek tiek. Bet jų tikrai yra geresnių, negu sudėta į knygą "Tai Lietuva", kur panašios temos kartojamos. Teigiamiausias poslinkis: fotografijos poreikis tebedidėja, solidžios firmos nešykšti pinigų konkursams ir prizams. Bet ateityje vis sunkiau bus sakyti, kad kažkoks vienas fotoalbumas atspindi visos Lietuvos fotografijos pokyčius, pakilimus ar nudardėjimus žemyn. Knyga "Tai Lietuva", nors leidžiama kasmet ir jau tampanti tradicine, yra tik įvairėjančio, pliuralistiškėjančio, o gal kartais ir paviršutiniškėjančio Lietuvos fotografijos gyvenimo dalis.

Nuo kompiuterių invazijos leidinio sudarytojai apsigina draudimu kištis į fotografavimo ar rezultatų apdorojimo procesą. Tiesa, kartais kai ką pražiūri. Ar dar ilgai pavyks išlaikyti dokumentinės fotografijos grynumą – parodys ateitis. Teorija dabar linkusi pripažinti, kad vadinamasis fotografijos dokumentiškmas irgi yra tam tikro tikrovės įrėminimo ir apdorojimo (kartais net manipuliacijos) ženklas. Būna, kad fotoreporteris kuria sukurtą ir suprojektuotą, net suvaidintą įvykį, pvz., Ramūnas Danisevičius septyniomis fotografijomis mėgina apibendrinti Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audriaus Juozo Bačkio apsilankymą Lukiškių kalėjime. Tokių organizuotų įvykių naujausioje knygoje yra pagausėję. Kartais fotografas jau ir tekstu nori sukurti visai kitą prasmę, negu byloja fotografija. Jeigu ne Pauliaus Lileikio aiškinimas, kad grįžusi iš Ispanijos motina savo dukreles rado vaikų namuose, sunkiai ką suprasčiau iš šviesios, motiniškos fotografijos. Būna ir atvirkščiai. Prityręs medikų draugas fotografas Petras Katauskas fotoreportaže apie gimdymą lyg ir pats tampa mediku, nešykštėdamas kadre kraujo ir kitokių fiziologinių detalių, bet slėpdamas svarbiausią šio vyksmo detalę – motinos veidą. Bent jau toks reportažo išdėstymas pateiktas knygoje.

Tomas Ragina. ("Kauno diena")

Tekstai prie fotografijų šioje knygoje labai nelygiaverčiai: pasitaiko ir visai banalių, kartais ir prie gerų fotografijų, pvz., Algimanto Aleksandravičiaus sukurto fotoportreto: "Rūbų modeliuotojas Juozas Statkevičius džiaugiasi sukurta nauja rūbų kolekcija". Ankstesnėse knygose būta daugiau ironijos ir fotografijose, ir tekstuose. Dabar visoms temoms-skyriams rastum ką ne ką prikišti. Liks ir tradicinis fotožurnalistikos klausimas: verta ar ne fotografijas atskirti nuo tekstų? Virgilijus Juodakis prieš keletą metų organizavo fotokonkursus tik su tekstais, bet ir jis, leisdamas visai solidžius, nors ir nespalvotus, tų fotokonkursų rezultatų leidinius, tekstą gerokai apkarpydavo ar nuotraukų pamažindavo. Vokiečių leidinyje "Kiosk", skirtame pasaulio fotožurnalistikos istorijai, fotoreportažai, fotopasakojimai, fotoesė pateikiami kartu su tekstu, matome visą leidinio dizainą ir jo pokyčius per dešimtmečius.

Be didelių fotožurnalistikos žanrų nė vienas netapo fotožurnalistikos klasiku. Žinoma, kai įžymiųjų darbai (pvz., iš "Magnum" grupės) pateko į meninės fotografijos sferą, niekas nei tekstų, nei maketų nepasigedo – svarbu, kad būtų ryški asmenybė. Naujojoje knygoje "Tai Lietuva" tokiu pergalingai per visas temas žygiuojančiu fotografu tapo Ramūnas Danisevičius. Jis, beje, ir pernai, ir šiemet, ir mano minėtuose fotokonkursuose retai nėra gavęs kokio nors prizo. Galėtų ir apie išsamią autorinę parodą pagalvoti, nors įdomių teminių parodų yra surengęs ne vieną. Laimė, kad jaunas fotografas dar per daug nesusireikšmina ir nevaizduoja lietuviško Henri Cartier-Bressono. Kai kurie mūsų fotografijos klasikai jau, regis, ir miega su aureole ant galvos.

Smarkiai pasistūmėjusi į pramogų, reklamos, gyvenimo būdo sritis spaudos fotografija vis mažiau beturi galimybių (o gal ir noro?) atitolti nuo tokios virtualios tikrovės ir nerti į gyvenimą iki dugno. Socialinės fotografijos, reportažo skyriai šioje knygoje yra pastebimai susilpnėję. Portretas dabar spaudoje irgi tampa vaizdo ir teksto žanru: fotopasakojimu, fotosesija, kartais ir fotoesė. Grynųjų fotoportretininkų, tokių, kaip A. Aleksandravičius, nėra daug, be to, vargu ar jis laikytinas spaudos fotografu, nors ir dirba agentūrai INNA. Dėl to paties suabejočiau ir talentingos, greit iškilusios Eglės Mėlinauskienės atsiradimu šioje knygoje. Tai kažkiek susilpnina ir meninės fotografijos metraščio "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" poziciją, nes kai kurie autoriai, net veržlusis R. Danisevičius, neturi tiek daug ir tokių gerų darbų, kad galėtų tinkamai konkuruoti meninės fotografijos metraštyje. Lieka tik principas ir tradicija: nestatyti aklinos sienos tarp dokumentinės ir meninės fotografijos, nes Lietuva jau ne kartą ją yra išgriovusi. Labai gražiai ją klibina ir E. Mėlinauskienės tekstas: "Supratau, kad jei savo jėgomis nebegali atlikti didelių dalykų, jų dar gali pakakti mažesniems, kartais daug svarbesniems".

Kam dar šiame leidinyje pavyko užčiuopti kažką svarbaus? "Naujienose" – R. Danisevičiaus ("Lietuvos žinios") premijuotai nuotraukai apie stojančius į universitetą ir godžiai ieškančius savo pavardės lapelyje ant lango. Šiemet daugelis tą žinią gaudė internete, bet aistros lieka. Žmones "Naujienose" ir kitur gerai gaudo ELTOS fotografas Tomas Černiševas. "Portreto" temoje Gedimino Žilinsko motinos aktas su vaiku ("Laima") išryškino D. Katausko reportažo natūralizmą ir neatsitiktinai tapo knygos viršeliu. Paprasta, bet labai aktualu: Lietuva be vaikų – jau ne Lietuva. Michailas Raškovskis (bendradarbiaujantis su kultūros spauda) šiemet yra bene stipriausias kultūros temos atstovas. Džiazo pasaulį puikiai iliustruoja Dainius Labutis ("Respublika"), Tomas Ragina ("Kauno diena"), sporto temos lyderiu tapo Alfredas Pliadis (Krašto apsaugos ministerija). Jis domisi ir sporto fotografijos istorija, padeda Vytautui Gudeliui rengti retrospektyvines parodas Vilniaus sportininkų namuose. V. Gudelio rūpesčiu skyriuje "Istorija fotografijose" atsirado maskviškio Mstislavo Botaševo (1918–1992) retrospektyva, kurioje daug įspūdingų Lietuvos sporto istorijos akcentų. Dėl skyriaus "Svečias" kiek suabejočiau: dviejų fotografų alpinistų Algimanto Jucevičiaus ir Arūno Matuko – per daug, nors dabar alpinistinės fotografijos ir daugėja. Šiemet sulaukėme Algirdo Kumžos fotoalbumo "Himalajai", bet iki Romualdo Augūno ar Vlado Vitkausko knygų kitiems dar toloka.

Skyriuje apie gamtą labai meniškai atrodo Arūno Švelnos ("Panevėžio balsas") ir Kazimiero Linkevičiaus (Marijampolė) pelikanai. Gaila, kad "Konkurso dalyvių" sąraše ne visi dalyviai yra "priregistruoti". Gerai, jeigu žinai, kad Valentinas Pečininas yra panevėžietis, o Ričardas Dailidė – iš Šiaulių. O jei ne? Tačiau tai smulkmenos, palyginti su didžiausiu spaudos fotografijos klubo rūpesčiu: kad kitąmet vartydami dar vieną jo leidinį galėtume iškėlę nykštį pasakyti: "Tai bent Lietuva!"