Muzika

Kur plaukia "La barca"?

Pokalbis su kompozitore Onute Narbutaite po naujo kūrinio premjeros per Bavarijos radiją

Živilė Stonytė

iliustracija
Onutė Narbutaitė
A. Baltėno nuotr.

Lietuvių muzikoje – vėl derlinga vasara. Įvairiuose Lietuvos festivaliuose mirga lietuvių kompozitorių pavardės, pristatomos muzikos kūrinių premjeros. Zita Bružaitė, Gintaras Sodeika, Anatolijus Šenderovas, Ramūnas Motiekaitis, Vidmantas Bartulis, Vladas Švedas, Vytautas Barkauskas – tai tik keli muzikos kūrėjai, šią vasarą jau spėję mūsų publikai pristatyti savo naujausius opusus. Tačiau ne visas mūsų kompozitorių kompozicijas galime išgirsti Lietuvoje – vis daugiau jų užsako užsienio festivaliai ar kolektyvai. Onutė Narbutaitė – viena jų; naujasis kompozitorės simfoninis kūrinys "La barca" buvo užsakytas kasmetinės Bavarijos radijo koncertų serijos "musica viva" Miunchene. Premjera nuskambėjo paskutiniajame šio sezono koncerte liepos 8 d. Po premjeros pakalbinome kompozitorę.

Kaip gavote pasiūlymą rašyti kūrinį šiai žymiai koncertų serijai?

Pasiūlymas rašyti kūrinį Bavarijos radijo simfoniniam orkestrui buvo labai netikėtas. Tai vienas garsiausių orkestrų, kuriuos dažnai girdi minint, tačiau niekada nepagalvoji, jog susidursi tiesiogiai bendradarbiaudamas. Bavarijos radijo rengiama koncertų serija "musica viva" Europos muzikiniame gyvenime taip pat labai reikšminga.

Netikėtai man paskambino muzikos kritikas Christophas Schlürenas, tuo metu bendradarbiavęs su "musica viva". Tiesiogiai kalbėjausi su juo pirmą kartą, nors jį kurį laiką pažinojau neakivaizdžiai. Jis buvo rašęs recenzijų apie Ostrobotnijos orkestro įgrotus diskus su mano kūriniais "Opus lugubre", "Sinfonia col triangolo" ir šiuos kūrinius labai pozityviai įvertinęs. Tai buvo dar iki pasirodant mano autoriniams diskams "Finlandia Records" firmoje – taip aš įsidėmėjau jo pavardę. Ir dar kelis kartus teko pastebėti, kad mano kūryba yra jo akiratyje. Taigi jis paskambino, prisistatė ir paklausė, ar nenorėčiau parašyti kūrinio Bavarijos radijo simfoniniam orkestrui, kuris būtų pagrotas koncertų serijoje "musica viva". Ištiko šioks toks šokas – nutilau, o jis po akimirkos klausia – "Jūs nenorit? Tai vienas iš dviejų geriausių Vokietijos orkestrų". Tuo metu rašiau "Tris Dievo Motinos simfonijas", taigi buvau labai užsiėmusi. Žinodama mūsų festivalių praktiką, kai kūriniai užsakomi labai vėlai, pasiteiravau, kada reikia pristatyti kūrinį. Sužinojusi datą, sutikau, nes tas pokalbis buvo turbūt prieš dvejus metus. Vakariečiai labiau supranta, kad neįmanoma sukurti kūrinio, kai jo premjera numatyta po pusės metų – kiekvienas turi savus planus, ir apskritai nesi fabrikas. Be "Trijų Dievo Motinos simfonijų", dar buvau pažadėjusi kūrinį Arditti kvartetui, bet paskaičiavau, kad laiko turėtų užtekti. Nors buvo ir baisu, būtų buvę neprotinga tokio užsakymo atsisakyti – buvo labai įdomu išbandyti jėgas.

Kai gavote užsakymą, turbūt buvo nurodyta tik kūrinio trukmė ir atlikėjų sudėtis – nežinojote, nei kokie kūriniai skambės greta koncerte, nei koks bus kontekstas?

Nieko nežinojau, išskyrus dirigentą – rengėjai buvo numatę amerikietį José Serebrierą. Kūrinys turėjo būti maždaug 15 minučių trukmės, ir – jau vėliau – Christophas Schlürenas užsiminė apie koncertą fleitai. Buvo numatyta ir solistė – garsi fleitininkė iš Izraelio. Nors koncertą man nelabai norėjosi rašyti, jau ėmiau galvoti ta linkme. O paskui pasirodė, jog kaip tik pastaruoju metu koncertų serijoje skambėjo daug fleitų ir organizatoriai pageidavo kūrinio vien orkestrui. Šiuo atveju mūsų norai sutapo.

Kaip atsirado kūrinio "La barca" – laivo idėja? Turėjote pabaigti kitus pradėtus darbus, taigi kiek truko subrandinti naują mintį?

Iš dalies yra taip, kad rašant vienas kūrinys gimdo kitą. Pastebėjau, kad intensyviai dirbant, kai, rodos, esi pervargęs ir neturi jėgų, gimsta daug idėjų. Po to atitolsti ir galvoji, kaip čia buvo – atrodė, kad čia pat gali sėst ir rašyt, o štai dabar – tuščia. Šis "laivas" labai nuosekliai išplaukė ir iš kai kurių "Trijų Dievo Motinos simfonijų" momentų, ir iš kvarteto "Drapeggio", kadangi kai jį rašiau, jau nejučia mąsčiau apie naująjį kūrinį. Yra tam tikrų muzikinės materijos struktūrų, iš anų atėjusių į šitą kūrinį, bet pateiktų visai kitaip. Pavyzdžiui, "Trys Dievo Motinos simfonijos" – milžiniškas kūrinys, ten visko labai daug, o kokia nors maža detalė, kuri ten praeina nepastebėta, čia gali tapti pagrindu visiškai kitokiam išplėtojimui. Taip ir atsitinka. Tačiau sykiu "La barca" ir skiriasi nuo mano paskutinių simfoninių kūrinių (įskaitant ir Antrąją simfoniją). Pastaruoju metu labai domėjausi melodija. Gryniausia tos krypties ieškojimų išraiška tapo "Melodija Alyvų sode". "Trijose Dievo Motinos simfonijose" akivaizdi didelė instrumentų individualizacija, daug solo instrumentų, turinčių labai melodizuotas linijas. Naujajame kūrinyje to visiškai nėra; čia orkestro grupės sudaro homogenišką masę, iš kurios bandau daryti vientisą tėkmę. Nors melodizmas čia egzistuoja pačioje intonacinėje struktūroje, yra tam tikros sluoksnių, faktūros melodizacijos, kartais išnyra trumpi melodiniai motyvai, ar atskirus garsus pabrėžiantys instrumentai. Galbūt ir visą muzikos tėkmę galima suvokti kaip savotišką faktūrų klostėse paslėptą "melodiją".

O dėl pavadinimo, tai net kūrinio anotacijoje parašiau, jog ši muzika pati pasirinko savo vardą. Iš tikrųjų buvo sunku – jau artėjau prie pabaigos ir nežinojau, kaip pavadinsiu. Pati muzika pasufleravo – taigi čia laivas! Tiesą sakant, jau rašydama tą darbelį pati kartais pavadindavau valtimi – taip ir liko. Daugelį muzikos kūrinių galima būtų metaforiškai įvardyti kaip savotišką laivą, ieškantį krypties garsų okeane. Be to, ši muzika – taki, joje yra nuolatinė tėkmė, tekėjimas, plaukimas – tai ne stovintys arba be persiliejimo kontrastuojantys epizodai, kaip kartais būna. Kodėl pavadinau itališkai – "La barca"? Visų pirma todėl, kad italų kalba yra muzikos kalba, kad nereikėtų versti, visi suprastų. Angliški pavadinimai labai nusibodę – dabar visi vadina kūrinius angliškai. Buvo ir dar viena "slapta" dingstis: jau seniai ir ne kartą skaičiau nepaprastai gražią Josifo Brodskio esė apie Veneciją "Fondamenta degli Incurabili". Prieš pusantrų metų pasirodė šios knygos ištraukos su puikiomis, labai nuotaikingomis Arūno Baltėno nuotraukomis iš Venecijos. Ši knygelė – "Segni dell’ acqua", buvusi visad man po ranka, tapo vienu iš įkvėpimo šaltinių – su Venecijos įvaizdžiu, gondolomis, jų kryptimi į San Mikelę, kapinių salą. Mane inspiravo tie Brodskio tekstai, gal atskiri sakiniai, atskiros detalės. Tačiau mano opusas nėra nei kokio literatūrinio šaltinio, nei vaizdo iliustracija. Laivas man visų pirma buvo dvasinis, simbolinis įvaizdis, besisiejantis su mitologinėmis ir teologinėmis prasmėmis (krikščionybėje laivas – vilties ženklas). Žodis "laivas" toks asociatyvus, kad gali daug ką įsivaizduoti.

Gal kiek plačiau papasakotumėte apie seriją "musica viva"?

Pas mus ši koncertų serija nėra labai žinoma, nors ji turi labai gilias tradicijas. Organizatoriai atsiuntė net kelerių metų bukletus, kuriuos leidžia kaip knygeles – labai išsamias, su aktualiais straipsniais apie muziką, kompozitorių pristatymais. Ten rašoma, kad nė viena koncertų serija ir nė vienas festivalis taip nekūrė pokario muzikos istorijos kaip "musica viva". Ją prieš 60 metų įkūrė vokiečių kompozitorius Karlas Amadeusas Hartmannas, kuriam, kaip ir mūsų Vytautui Bacevičiui, šiemet sukanka 100 metų ir jis "sugrįžta". Šis kompozitorius netapo itin populiarus dėl kiek kitos Vokietijos kontekste savo krypties. Leidinėlyje cituojami jo žodžiai: "Kompozicija, kuri remiasi tik technika, neturi galimybės tapti nei liudijimu, nei meno kūriniu". Nors jis parašė daug simfoninės muzikos, ji buvo beveik neatliekama. Kitą "musica viva" sezoną ypač daug dėmesio bus skirta jam. Šių metų leidinėlyje spausdinamos Hartmanno nuotraukos "musica viva" koncertų metu su I. Stravinskiu (jis čia yra dirigavęs savo kūrinius), O. Messiaenu, dirigentu H. Scherchenu. Kone visi garsieji čia dalyvavo, savo kūrinius dirigavo D. Milhaud, P. Hindemithas, H.W. Henze, vienus pirmųjų savo užsakymų gavo K. Stockhausenas, P. Boulezas, L. Nono ar H. Lachenmannas. Tačiau tam tikra prasme tai yra gana uždaras ratas, todėl stebiuosi, kaip aš čia "praplaukiau" su savuoju "laivu". Žiūrinėdama 1997–2002 m. atliktų kūrinių sąrašą užtikau tik vieną kitą pavardę iš Rytų Europos – vieną čekišką, vieną lenkišką, dvi rusiškas. Vyrauja pirmiausia Vokietija, tada Italija, Prancūzija, kviečiama šiek tiek anglų, amerikiečių, retkarčiais skandinavų, bet mažai. Taigi ypač įdomu buvo ten pakliūti ir pasitikrinti, kaip atrodai tame kontekste ir kaip tave priims ta nuolatinė publika, kuri labai gerai orientuojasi tame, šiaip ar taip, Europoje dominuojančiame šiandieninės muzikos pasaulyje.

Įdomu, kad "musica viva" yra ne festivalis, vykstantis koncentruotai savaitę ar mėnesį, o Bavarijos radijo sezono koncertų serija – devyni koncertai per sezoną, vienas per mėnesį. Maždaug penkis iš jų rengia pats Bavarijos radijo simfoninis orkestras, o kituose kviečiami kiti atlikėjai. Pavyzdžiui, šį sezoną buvo surengtas koncertas, skirtas P. Boulezo 80-mečiui – jis pats dirigavo savo "Ensemble Intercontemporaine".

Kokį įspūdį paliko Bavarijos radijo simfoninis orkestras, ar teko dalyvauti repeticijose?

Kai nuvykau, orkestras jau buvo pradėjęs repetuoti. Didžiulį įspūdį paliko orkestro repeticijų planas – pusantros dienos skiriama vien grupinėms repeticijoms. Vis prisimenu mūsų orkestrantus – grodami šiuolaikinę muziką jie dažnai neslepia nepasitenkinimo, kad ją reikia repetuoti taip pat sąžiningai kaip klasiką. O štai Bavarijos radijo orkestras, perkošiantis per save visą sudėtingiausią ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką, labai daug dirba ir repeticijų metu nieko nekomentuoja... Atvykau į repeticiją jau ketvirtą dieną, viskas puikiausiai ėjosi. Žinoma, keletą smulkmenų teko pakoreguoti – kartais šiuolaikiniai užrašymo niuansai skirtingai suprantami. Darė įspūdį orkestro garso kokybė, grupių skambesio pusiausvyra ir pats skambesio grožis.

Kas dar skambėjo koncerte greta Jūsų naujojo kūrinio?

Kontekstas buvo gana palankus todėl, kad muzika buvo labai skirtinga. Buvo atliekami dviejų amerikiečių kompozitorių (R. Beaserio, Ch. Rouse’o) kūriniai. Jie tarpusavyje panašesni – tokie, kokią mes ir įsivaizduojame amerikietišką muziką, šiek tiek roko įtakos, "saldesnės", lengvesnės muzikos. Taip pat skambėjo A. Terterjano Aštuntoji simfonija – visiškai kitas pasaulis negu amerikiečių ir negu mano muzika. Žodžiu, buvo trys visiškai skirtingi pasauliai – todėl nenuobodu ir įdomu.

Į šiuos koncertus ir publika renkasi turbūt specifinė – vien šiuolaikinės muzikos gerbėjai?

Publika labai įvairi – ir vyresni, ir jaunesni. Miunchene visą laiką vyksta daugybė renginių, o koncertas dar sutapo su operos festivaliu, kuriame išvakarėse dainavo V. Urmana. Bet didžiulė salė buvo pilnutėlė – čia, žinoma, kita publika. Ji labai šiltai sutiko mano kūrinį, pasigirdo netgi "bravo" šūksnių. Patyriau ir visai netikėtą išgyvenimą, kai po koncerto priėjo pora. Paprašę autografo, jie pasakė, kad yra tikri mano muzikos gerbėjai. "Süddeutsche Zeitung" pasirodžius recenzijai apie "Finlandia Records" išleistus mano diskus jie taip susidomėjo, jog nusipirko iš pradžių vieną, o po to – ir visus. Taigi į šį koncertą jie atėjo dėl mano premjeros, kaip tikri gerbėjai, ir buvo labai patenkinti. Buvo tikrai netikėta – nors tie diskai ir išleisti, bet nežinai, ar juos kas perka. Bet pasirodo, yra žmonių, kurie susidomi, įrašus įsigyja ir tave žino.

P.S. Onutės Narbutaitės kūrinys "La barca" šiemet įtrauktas į šiuolaikinės muzikos festivalio "Gaida" programą, taigi Lietuvos klausytojai galės jį išgirsti šį rudenį.