Atspaustos istorijos

Robert Koepke. "Moteris su cigarete". Medžio raižinys

Ar medžio raižinys šiandien gali būti aktualus? Kad jis gali sužadinti estetines pajautas, sustabdyti kosminiu greičiu skriejantį laiką ir priversti ramiai medituoti prie atspaustų linijų ir plokštumų – lyg ir neabejojama. Tačiau ar medžio raižinys gali ką nors nauja (arba netikėta) pasakyti apie šiuolaikinį pasaulį, apie mobilias mūsų neurozes ir virtualias fobijas? Agrarines metaforas kultivuojanti kritikė galėtų tarti: skaitmeniniai atspaudai – tai kombaino (t.y. kompiuterio) baletas, o medžio raižiniai – ramus rūtų darželio ravėjimas. Bet ar tikrai taip?

Panašios mintys sukosi galvoje užbėgus į galeriją "Kairė–dešinė", kur veikia Kęstučio Grigaliūno surengta paroda "Medžio raižinys". Joje eksponuojami vokiečių ekspresionisto Roberto Koepke’s (1893–1968) ir lietuvių menininkų Rimvydo Bartkaus, Giedriaus Jonaičio, Kęstučio Grigaliūno, Rimvydo Kepežinsko, Arūno Prelgausko, Laisvydės Šalčiūtės, Raimundo Sližio, Robertos Vaigeltaitės, Kęstučio Vasiliūno darbai. Autorių tarsi nedaug – bet mažai kas šiandien raižo medį (o ir eksponuojami mūsų menininkų atspaudai sukurti prieš porą dešimtmečių). Taigi klausimas apie aktualumą tampa nebeaktualus. Tačiau žvalgantis po parodą iškyla nauji, ne mažiau svarbūs klausimai. Pavyzdžiui, kodėl geri medžio raižiniai turi galią prikaustyti dėmesį ir nepaleisti net trumpam užklydusio žiūrovo? Ir kodėl lakoniška ir rūsti raižinių kalba tampa geriausiai suprantama būtent istorinių sukrėtimų ir dramatiškų konfrontacijų akivaizdoje?

Parodoje sąmoningai neišskirti vokiečių menininko darbai – jie gretinami su lietuvių autorių kūryba. Toks eksponavimas leidžia ieškoti paralelių ir skirtumų, o kartu pasižiūrėti, kaip šioje "belaikėje" meno formoje atsispindi tam tikro laikmečio idėjos ir vaizdiniai. Tačiau net ir neįgudusi akis pastebės ne tik stilistikos, bet ir pasaulėjautos skirtumus. Pirmojo pasaulinio karo įtampos pagimdyti Koepke’s darbai tamsesni, kontrastingesni, jo raižomos figūros labiau deformuotos. Juose daugiau graužaties ir nerimo, o lietuvių raižiniuose – lyrikos ir ritualų. Koepke išplėstom akim žvelgia į tokius pat išplėstaakius žmones – jo figūros dažnai vos telpa į lapą. Lietuvių menininkai raižo smulkiau, nevengia ornamentikos ar štrichų tinklo ir nebijo didesnių baltos spalvos plotų (vokiečių ekspresionistui artimesnė juoda). Jei reiktų trumpai apibrėžti pasaulėjautos skirtumus, sakyčiau: čia mitas, ten – egzistencija. O bandant lokalizuoti: miestas ir miškas (arba kultūra ir natūra).

Tačiau paroda nėra sumanyta kaip grafikų varžytuvės – kas pasiekė (o gal praaugo) Robertą Koepke. Čia įdomiausios istorinės paralelės – ne tik istorinio laiko, bet ir medžio raižinio raidos. Medžio raižiniai buvo labai populiarūs viduramžiais, kai medžio, metalo ar akmens raižymas buvo populiariausia atvaizdo dauginimo priemonė. Kaip pristatydamas Koepke’s darbus rašo Fritzas Barteltas, XIX a. medžio raižiniai buvo labai susmulkėję ir nusentimentalėję, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo jie tarsi atgimė iš naujo. Ir "Kairėje–dešinėje" eksponuojami darbai – puikus pavyzdys. Stambiom, griežtom linijom vokiečių menininkas perteikia netikrumą ir artumo poreikį kamavusį to meto žmones (ir ne mažiau kamuojantį mus). Dažniausiai matome du žmones – vyrą ir moterį, du vyrus, dvi moteris. Jie geria vyną iš labai mažų stikliukų lauko kavinėse ir žvelgia į mus plačiai atmerktomis akimis. Dažniausiai liūdni, kampuoti ir negražūs ("Dvi liūdinčios moterys"). O personažų suartėjimai nušviesti dramatiškos juodos saulės šviesos – vyras ir moteris prie bažnyčios kiek sutrikę žvelgia į tolį, ir tarsi netyčia ant moters krūtinės nusvirusi vyro plaštaka atrodo tokia pat atsitiktinė, kaip ir aplinkui išraižyti nežinia iš kur atplaukę burlaiviai.

Raimundas Sližys. "Moteris". 1983 m.

Ekspresija ir formos grubumu arčiausiai Koepke’s yra parodoje eksponuojami Vasiliūno ir Grigaliūno darbai. Vasiliūnui rūpi ne mūsų laiko, o visos žmonijos (bent jau krikščioniškosios dalies) drama. Ant dviejų ilgų lentų išraižyti lemiami vakarietiškos mitologijos ir religijos momentai: nukryžiavimas ir išvarymas iš rojaus. Archajiškų formų Nukryžiuotasis ir tvirtai suręstos Adomo ir Ievos figūros nurodo ne tik į liaudies meną, bet ir į mums tolimesnių tautų kultūros palikimą. Grigaliūno "Kareiviai" ir "Višta" baltame fone labiau primena primityviąsias skulptūras, nes forma ir masė svarbesnė už liniją (todėl Velykų salos sustingę milžinai čia tiktų labiau, nei Koepke’i artimesnės afrikietiškos kaukės). Ieškant tolimesnių istorinių sąsajų, negalima nepastebėti Raimundo Sližio japoniškos dvasios raižinių. Figūros siluetas ir ornamentika, fono plotas ir jo konfigūracijos čia turi lemiamos reikšmės. Keista – miesčioniški Sližio personažai, išraižyti medyje ir suspausti presu atrodo kaip praėję estetikos skaistyklą – tokie beveik sutaurinti, net išpuoselėti. O Giedrius Jonaitis sąmoningai maišo kultūrinius sluoksnius: paukščių galvos ir angeliukai, galiausiai (it iš fantastinio filmo) tarp jų prasišviečia galva-planeta.

Rimvydas Kepežinskas nepatenka nei į istorijos, nei į mitologijos tinklus – jo darbai egzistuoja pusiau abstrakčioje laiko tėkmėje, kur pats sekundžių bėgsmas materializuojasi štrichų pavidalu. Jie kažkuo primena "nešvarų" senų kino kronikų kadrą ar "subraižytas" Remigijaus Treigio fotografijas, fiksuojančias ne tik (ne tiek) objektą, bet ir "nubrozdintą" regėjimo paviršių. Kasdienės akimirkos amžinumas, o ne laikinumas svarbus ir Robertai Vaigeltaitei. Jos švėgždiškos rimties kupinos meditacijos iš tiesų yra toli nuo Švėgždos – jos daug materialesnės, apčiuopiamesnės (ir tai jokiu būdu ne trūkumas). Iš kolekcijos kiek iškrenta raudonas Rimvydo Bartkaus darbas ir preciziškai smulkūs Arūno Prelgausko raižiniai, tačiau jų buvimas parodoje išplečia suvokimo skalę. Kaip atgimimo laikų ženklas ir kartu ant medžio raižomų religinių paveikslėlių tradicijos komentaras nuskamba Laisvydės Šalčiūtės "Poteriai". Autorė įdomiai pasinaudoja juostiniu lapo padalijimu, vaizduojančiu skirtingus laiko momentus ir kurdama savitą vizualinį pasakojimą.

Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo – ar medžio raižinys gali tikėtis dar vieno atgimimo, panašų į tą, kurį dabar išgyvena piešinys? Įtampų kupinas istorinis laikmetis tam visai tinkamas. Priklausys nuo to, kas ir kaip prakalbins medį.