Šokis kultūrų kryžkelėje

"Edgeworks" šokio teatras S. Baranovičiaus nuotr.

Antradienį, liepos 26 d., 19 val. "Edgeworks" šokio teatras (Edgeworks Dance Theater) iš Vašingtono rengia pasirodymą Europos parke. Trupė, kurią sudaro vien vyrai, buvo įkurta 2001 m., jos įkūrėjas, vedėjas ir choreografas – Helanius J. Wilkinsas, afroamerikietis, gimęs Luizianos valstijoje. "Edgeworks" šokio teatras Europos parke vieši jau pusantros savaitės ir kuria specialų choreografinį projektą, kurio premjeros išvakarėse trupės vadovas H.J. Wilkinsas sutiko atsakyti į keletą Gražinos Narkus-Kramer klausimų.

Helanius – negirdėtas vardas. Ką jis reiškia?

Mano tėvas man davė geriausio studijų laikų draugo vardą. Man šis vardas patinka, nes jis labai retas. Be tėvo draugo, esu sutikęs tik vieną žmogų tuo pačiu vardu. Nemažai pastangų padėjau, norėdamas sužinoti, ką jis reiškia. Esu susidūręs su keletu skirtingų paaiškinimų, bet nežinodamas, kuris iš jų yra tikslus, jų nekomentuosiu.

Kaip Jūs pasirinkote šokėjo ir choreografo profesiją?

Man gyvenime labai pasisekė, nes jau būdamas vaikas suvokiau savo likimą – tapti šokėju ir choreografu. Prie tokio sprendimo turbūt prisidėjo ir mano vaikiškas nedrąsumas. Būdamas jaunas bijodavau žmonių, dažnai slėpdavausi juos pamatęs, savo norus išreikšdavau mimika ir judesiais. Vaikystėje mėgau ne tik animacinius, bet ir meninius filmus, kuriuos žiūrėdavo mano tėvai. Kartą buvo transliuojama programa apie Alvino Ailey’aus šokio grupę (tai pats žymiausias juodaodžių šiuolaikinių šokių ansamblis). Pirmą kartą mačiau grupę, kurioje visi šokėjai buvo juodaodžiai, ir tai mane labai nustebino. Kai grupės direktorius Ailey’us prisistatė kaip choreografas, iškart pasakiau: "Aš irgi noriu būti choreografas".

Kur Jūs studijavote?

Ruoštis pradėjau skaitydamas knygas apie šokį ir mėgdžiodamas viską, ką mačiau. Pradinėje mokykloje ir gimnazijoje lankiau judesio pamokas, bet tik baigęs gimnaziją pradėjau intensyviai studijuoti. Iš pradžių Ročesterio technologijos institute, paskui – Niujorko universiteto koledže Brokporto mieste. Turėjau daug gerų mokytojų. Vėliau Niujorke lankiau tris garsias šokių studijas; viena jų priklausė Alvinui Ailey‘ui, mano įkvėpėjui.

Kodėl Jūsų grupė buvo pavadinta "Edgeworks" šokio teatru?

Pasirinkau žodį "edge" (kraštas, riba) dėl to, kad jis turi daug niuansų. Kraštai (pastatų, baldų) dažnai yra smailūs ir statūs, bet jie taip pat sujungia plokštumas, sudarydami trečią matmenį. Einant prie krašto reikia būti atsargiam; kartais nuo krašto su nerimu žiūrima žemyn; kartais pasitraukiama iš baimės; kartais šokama nuo krašto – iš džiaugsmo arba iš sielvarto. Kraštai priverčia mus pastebėti vietos, kurioje esame, matmenis. Kraštai gali būti momentai, laiko sustabdymas, potencinės ir kinetinės energijos sankryža.

Kokia Jūsų artimiausių dešimties metų ateities vizija?

Po dešimties metų tikiuosi vadovauti tarptautinei vyrų šokio trupei. Esu pasiryžęs kurti šokį, kuris priverstų publiką jausti, svarstyti, klausti, mąstyti ir linksmintis.

Kodėl nusprendėte savo naują darbą kurti Lietuvoje?

Kodėl ne? Nors susipažinau su Lietuva neseniai, mane iškart sudomino šios šalies ir jos žmonių istorija. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad būtų galima rasti ryšių tarp Lietuvos ir "Edgeworks" šokio teatro, tačiau matau dalykų, kurie mus sieja. Vienas tokių dalykų – kova už laisvę, prieš tironiją; kitas ryšys – panaši istorija: ir Lietuvai, ir "Edgeworks" teko patirti daug perversmų, kančių ir sunkumų.

Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai aplankius Lietuvą?

Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 2004 m. rudenį. Pirmas įspūdis – Lietuvoje vyksta nuolatinė kaita, jutau intensyvių pokyčių atmosferą, daug svarstymų, ką palikti, ką pakeisti, kaip sklandžiau įgyvendinti permainas. Iškart pajutau, kad Lietuva – tai šalis, kurioje daug gražių žmonių, puikaus meno ir įspūdingos architektūros. Pajutau troškimą pasivyti pasaulį...

Papasakokite, kaip sugalvojote šį projektą ir ko tikitės pasiekti?

Projekto idėja gimė besikalbant su "Edgeworks" šokio teatro scenografe Joyce Ellen Weinstein apie jos parodą "Vartų"galerijoje Vilniuje ir jos rezidentūrą Europos parke. Iš jos sužinojau, kad Gintaras Karosas, parko įkūrėjas, dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje sugalvojo steigti muziejų po atviru dangumi pačiame Europos centre. Tuo metu Lietuva dar buvo okupuota, todėl įgyvendinti tokį planą buvo beveik neįmanoma. Bet iškovojus laisvę Karosas greitai įsteigė parką – kaip nepriklausomos Lietuvos atkūrimo analogą, kaip jos modelį ir simbolį. Šiandien parkas užima per 120 akrų, jame – per 90 skulptūrų, sukurtų autorių iš 29 šalių. Karosas parką laiko besikeičiančiu meno kūriniu, vieta, kur viskas egzistuoja kaip vienetas, bet kur daug kas ir keičiasi.

Išgirdęs šias Karoso mintis, pastebėjau, kad apie parką jis mąsto panašiai, kaip aš – apie šokį. Mūsų abiejų idėjos pagrįstos įsitikinimu, kad menas ir kultūra yra būtini ir gali sukelti teigiamų permainų. Europos parkas, žinomas kaip menininkų susitikimo vieta, yra simbolinė įvairių kultūrų kryžkelė ir būtų tinkama vieta "Edgeworks" grupės pasirodymui, kuris supažindintų Lietuvą su juodaodžių vyrų gyvenimu Amerikoje. Aš tikiuosi sukurti šokį, kuris pasieks dar ir kitą tikslą – noriu, kad jis atvertų duris pokalbiams ir pagilintų mūsų viens kito supratimą. Taip pat tikimės nufilmuoti visą kūrybinį procesą, kad galėtume parodyti pasauliui, kaip mes bendravome...

Europos parke nebus scenos. Kaip tai paveiks Jūsų choreografiją?

Choreografija turės būti pritaikyta prie parko. Mano tikslas – sukurti šokį, kuris atitiktų parką, tiesiog turėtų organinį ryšį su juo, o ne šokį, kurį būtų galima šokti bet kur.

Šokio, kuris tinka tik vienai specifinei vietai – Europos parkui – kūryba nėra lengva. Kartu tokia kūryba gali suteikti daug malonumo – visuomet turi būti pasiruošęs netikėtumams ir suprasti, kad kartais tie netikėtumai prisideda prie galutinio rezultato.

Kas dar, be grupės scenografės Joyce, atvyko į Lietuvą?

Į Lietuvą atvyko trys projekto šokėjai – Michaelas Tindaluis, Datwanas Woodlandas ir aš.

Nuolatinė Jūsų kūrybos tema – juodaodžių vyrų, gyvenančių Amerikoje, problemos.

Pagrindinis "Edgeworks" šokio teatro tikslas – sulaužyti stereotipiškus įsitikinimus, kurie juodaodžiams vyrams Amerikoje primetami iki pat šių dienų. Nors mūsų vergija baigėsi seniai, bet dar iki šiol dauguma juodaodžių vertinami kaip antrarūšiai piliečiai, neverti tokių pačių teisių kaip kitos rasės. Mes vaizduojami kaip žmonės, kurių reikia bijoti – negabūs, smurtaujantys, be principų, grėsmingi. Nors yra daug gabių juodaodžių vyrų, vertų visos žmonijos pagarbos, apie juos retai užsimenama masinės informacijos priemonėse. Aš stengiuosi tą įspūdį pakeisti. Tikiuosi, kad lietuviai tą supras iš mano šokio ir iš bendravimo su mumis. Nors mūsų odos spalva skirtinga, mes vienodai kenčiame, kai mus užgauna, vienodai kraujuojame, kai mus sužeidžia. Mus visus sieja tie patys gyvenimo etapai – gimimas, vaikystė, jaunystė, vedybos, vaikai, senatvė, mirtis, ir tos pačios emocijos – meilė, neapykanta, džiaugsmas, liūdesys, sielvartas, baimė.

Kalbėjosi Gražina Narkus-Kramer