Bėk, Vetrovai, bėk…

Jegoro Michalkovo-Končialovskio filmas "Pabėgimas" ("Pobeg", Rusija, 2005) – vienas sėkmingiausių (pajamų požiūriu) šių metų filmų Rusijoje. Jis – dar vienas patvirtinimas, kad rusų kinas savo šalyje jau sėkmingai gali konkuruoti su amerikietišku. Kad "Pabėgimas" turi nemažai potencialių žiūrovų ir pas mus, liudijo apypilnė dieninio seanso "Akropolio" salė.

"Pabėgimas" – pagal visas žanro taisykles sukurtas pramoginis filmas, pasakojantis amžiną gėrio ir blogio susidūrimo istoriją. Gėriui atstovauja genialus chirurgas Vetrovas, apkaltintas žmonos nužudymu. Blogiui – iki paskutinės filmo dalies neįvardytas, bet nuo pirmų kadrų puikiai nujaučiamas piktadarys, kuris nori sužlugdyti Vetrovą. Iš pradžių gali pasirodyti, kad vieno talentingiausių šių dienų rusų aktorių Jevgenijaus Mironovo vaidinamas Vetrovas, besišypsantis naivia ir skaidria kunigaikščio Myškino šypsena, bus bejėgis prieš blogio pinkles. Tačiau netrukus Vetrovas pabėga iš kalinius gabenančio traukinio. Jis nori surasti nepaprastai mylėtos žmonos Irinos (Viktorija Tolstaganova) žudiką. Vetrovui neįtikėtinai sekasi sprukti: genialus chirurgas netrukus elgiasi kaip tikras supermenas – išsikapsto iš pelkės, pabėga iš sraigtasparnio, puikiai bėgioja, vairuoja, karstosi daugiaaukščio sienomis, mušasi… Rusų kritikai kaltino filmą garsiojo amerikiečio "Bėglio" plagiavimu – chirurgą vaidinęs Harrisonas Fordas taip pat bėgo, slapstėsi, mušėsi ir galiausiai įrodė, kad ne jis užmušė žmoną. Tačiau filmas sukurtas ne pagal originalų scenarijų, o pagal kažkokio Olego Pogodino knygą. Tarsi nujausdamas būsimus priekaištus, Končialovskis daro viską, kad seną siužetą pripildytų rusiškos egzotikos, todėl "Pabėgime" matome beribius rusų miškus, laukinius ežerus, buteliais degtinę geriančius medžiotojus... Vetrovą gaudo profesionalai iš Maskvos, kuriems vadovauja pulkininkas Pachomovas (Aleksandras Serebriakovas). Jis nuolat pabrėžia, kad Vetrovas jam reikalingas gyvas. Režisierius netrunka atskleisti tokio keisto Pachomovo elgesio motyvus – sergančią pulkininko dukrą gali išgelbėti tik Vetrovas. Iš esmės visas filmas yra gaudynių fejerferkas, kuriame nelieka vietos psichologijai, pakanka ir paprastų paaiškinimų. Pvz., kai Vetrovas lieka gyvas iššokęs iš sraigtasparnio į ežerą, pakanka žinoti, kad jis – šokinėjimo į vandenį sporto meistras. Panašiai aiškinami ir nusikaltėlio motyvai. Jais tiesiog turime patikėti. Tokios žanro taisyklės. Tačiau "Pabėgime" galime įžvelgti ir nacionalinius žanro ypatumus. Pirmiausia tai jau minėtas Vetrovo polinkis į melodramiškumą. Jis nuolat prisimena Iriną ir jaučia kaltę dėl to, kas atsitiko. Jis myli mirusią žmoną taip karštai, kad kartais kadre viską nustelbia ne gaudynių azartas, o meilė. Meilė lydi ir Pachomovą – jis viską daro dėl mylimos dukters. Kad tai pabrėžtų, režisierius priverčia savo personažą verkti. Apskritai filme vyrai nesigėdija ašarų, jausmų protrūkių. Sakyčiau, tai net pagirtina.

Tačiau viso to nesiečiau su rusiška reginio tradicija, tik su Honkongo pramoginiu kinu. Režisierius Jegoras Michalkovas-Končialovskis neslepia susižavėjimo Johnu Woo; jo ankstyvuosiuose filmuose Chow Yun-fato herojai taip pat nesigėdijo ašarų. Tačiau kiti Končialovskio bandymai mėgdžioti Woo ne tokie sėkmingi. Filmui įpusėjus pradeda tiesiog erzinti nuolatinis vaizdo pagreitinimas arba sulėtinimas, ypač gaudynių scenose. Woo, nors ir pirmasis pritaikė sulėtinimą veiksmo kulminacijų scenose, šitaip nepiktnaudžiavo šia priemone. Be abejo, "Pabėgime" galime įžvelgti ir savotiškos ironijos bei autorironijos (režisierius suvaidino epizodinį vaisiais prekiaujantį uzbeką, kuris patenka į gaudynių sūkurį) ar net asmeninių sentimentų (Končialovskio motina Natalija Arinbasarova vaidina vaikų namų direktorę). Tačiau visa tai nustelbia vaizdinis filmo sprendimas – savotiškas naujojo rusų kino etalonas, prie kurio sukūrimodebiutiniu filmu "Antrininkas" kadaise prisidėjo ir pats Končialovskis, vėliau jį dar išplėtojęs bene garsiausiame savo filme "Antikileris". Šaltas, pabrėžtinai ryškių spalvų kadras be jokių nereikalingų detalių savaime kuria erdvę, kurioje nebelieka vietos jausmams, humorui, ironijai. Pabrėžtinis interjerų, drabužių, aktorių stilingumas, stambių statiškų aktorių veidų planų gausa yra tarsi visų pastangų sušildyti, sužmoginti filmą antitezė, nes "Pabėgimo" (bei daugelio kitų panašių filmų) herojai egzistuoja sąlygiškoje erdvėje, kuri neturi nieko bendra nei su šiuolaikinės Rusijos realijomis, nei su psichologizmu. Žinoma, galima būtų įžvelgti šio pabrėžtinio stilingumo sąsajų su didžiojo Hitchcocko sukurtu žanro kanonu, bet aš tai pirmiausia siečiau su rusiško videoklipo stilistika, nes dauguma naujųjų "bojevikų" kūrėjų, tarp jų ir Končialovskis, į kiną atėjo jau būdami sėkmingi reklamos ir videoklipų kūrėjai. Klipinio mąstymo įtaka jų filmams akivaizdi. Nacionaliniai žanrinio kino ypatumai skatina akyliau pažvelgti į rusų kine vykstančius pokyčius, juolab kad savaime žanras negali būti nei geras, nei blogas – skirtingai, nei teigia kai kurie žanrų skirstymo į žemuosius ir aukštuosius davatkos. Kartais žanras gali tapti net savotiška naujų idėjų laboratorija ir tai geriausiai įrodė kitas Končialovskio garbinamas kūrėjas Quentinas Tarantino. "Pabėgimui", aišku, iki to toloka, bet neprofesionalumu filmo kūrėjų tikrai neapkaltinsi.