Pasiilgusiems Naujųjų Metų

"Estera Kan"

Jauna protinga studentė ir pradedanti rašytoja Hana neigiamai įvertina dėstytojo Gredžio Tripo romaną. Be abejo, rankraščio autoriui pristigo saiko. Toks įspūdis, kad į knygą jis norėjo sudėti viską, ką išgyveno ir patyrė. Kritiką Tripas priima iš pirmo žvilgsnio vyriškai. Tačiau iš tikrųjų jis jaučiasi įskaudintas, nors jaučia, kad mergina pasakė tiesą. Curtiso Hansono 2000 m. sukurtas filmas "Vunderkindai" (LNK, 24 d. 20.20) pasakoja apie kelias Tripo gyvenimo dienas, kai jis skausmingai atsisako iliuzijų. Apie kovą su savęs apgaudinėjimu, apie tai, kad galų gale reikia pažvelgti tiesai į akis. Michaelas Douglasas subtiliai suvaidino žmogų, atsidūrusį nesibaigiančioje krizėje. Jo herojus kelia pasigailėjimą. Jis – autsaideris, gyvenantis savo pirmojo romano, kurį vis dar skaito ir cituoja, šešėlyje. Tai – 7-ojo dešimtmečio kūdikis, giliai nusivylęs tuo, ką atnešė visi vėlesni dešimtmečiai. Tačiau ar simpatija, kurią gali pajusti šiam isterikui, pavyduoliui, nelabai sugebančiam išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir savo vertės patvirtinimo ieškančiam santykiuose su moterimis, yra tik Douglaso nuopelnas?

Dar prieš kelerius metus būčiau paniurnėjęs, kad tai tipiškas amerikietiškas filmas, nes visus jo personažus persekioja labai amerikietiškas baubas – būtinybė gyvenime pasiekti absoliučią sėkmę. Tačiau dabar šis baubas jau palyginti gerai įsikūrė ir pas mus, bent jau tai liudija įvairūs "stiliai" ir kitokie sėkmingo "gyvenimo būdo" propagandos įrankiai. Visa Tripo aplinka trokšta sėkmės – kuo greitesnės ir pageidautina finansinės. Studentai šaiposi iš savo draugo Džeimso (Tobey Maguire), nes nujaučia, kad jis – talentingas, ir nori kuo greičiau jį "nukenksminti". Hana ( Katie Holmes) savo gabumus nė sekundės neabejodama paremia kūniškais privalumais. Sėkmingiausias iš visų yra "rinkos poreikiams" atliepiančius literatūros gaminius reguliariai gaminantis rašytojas Q, laikomas dar net ir protingu. Tačiau pats mįslingiausias yra Džeimsas. Sunku suprasti, kas jis iš tikrųjų – manipuliatorius ar tikras menininkas. Šioje aplinkoje Tripas įgyja beveik didvyriškų bruožų. Jo istorijos moralas būtų paprastas: reikia atsisakyti meninių kelionių į niekur, ypač tada, kai talentas jau išseko, ir grįžti prie tikrų vertybių. Tik kas jos?

Taisyklė "perku – parduodu" prigijo visose gyvenimo sferose, ne tik literatūroje ar televizijoje. Pastarojoje ypač priviso tų, kurie įvairiuose realybės šou pardavinėja savo nuobodžius gyvenimus ir nulines asmenybes. Visada stebiuosi, kai už tuos niekingus gyvenimus mūsų visuomenė jiems suteikia žvaigždės statusą. Todėl rekomenduočiau pasižiūrėti gana neįprastą filmą per TV3 (23 d. 13.45) – prancūzų režisieriaus Arnaud Desplechino "Esterą Kan" (2000). Rekomenduoju šiek tiek rizikuodamas, nes tai per porą valandų trunkanti, kartais tiesiog verčianti nuobodžiauti ir pretenzinga psichologinė drama, kurios veiksmas nukelia į karalienės Viktorijos laikų Londoną. Filmo herojė yra jauna žydė, kartu su savo siuvėjais tėvais ir gausia šeima gyvenanti skurdžiame kvartale. Estera (Summer Phoenix) jaučiasi jiems svetima, nes visiškai nemoka reikšti jausmų. Išsigelbėjimu jai tampa apsilankymas teatre – Estera nusprendžia tapti aktore, tikėdamasi, kad pasirodymai scenoje sulaužys psichologines blokadas ir išlaisvins autentiškus jausmus. Teatre ją imasi globoti senas aktorius (Ian Holm). Norėdama išplėsti gyvenimo patirtį Estera ryžtasi rizikingam romanui su kvailoku kritiku. Gal tos dvi pamokos – vidinė ir išorinė – pagaliau išmokys ją reikšti jausmus?

Vienas mano mėgstamiausių filmų – Arnaud Desplechino "Kaip aš diskutavau (mano seksualinis gyvenimas)" taip pat gvildeno nepaprastai subtilų klausimą – savęs pažinimo galimybes ir ribas. Filme "Estera Kan" režisierius šį klausimą papildė kitu – apie "dirbtinių" teatrališkų emocijų ir gyvenime pasiekiamų realių jausmų ryšį. Jis patiki savo herojei labai sunkų klausimą: kur baigiasi imitacija ir prasideda tikras gyvenimas? Gaila, kad filmas kartais nusirita iki banalybių apie terapinį meno poveikį.

Panašias temas "užkabina" ir garsiojo Bernardo Bertolucci 1998 m. sukurtas filmas "Apgultyje", LNK jį kartoja sekmadienį (24 d. 22.25). Tai šiam režisieriui būdingas sekso, muzikos ir politikos mišinys. Iš Kenijos atvykusi juodaodė gražuolė (Thandy Newton) Romoje studijuoja mediciną ir (už butą) valo milžiniškus ekscentriško vienišo anglų pianisto (Dawid Thewlis) namus. Vieną dieną šeimininkas prisipažįsta merginai mylįs, o ši paprašo padėti išlaisvinti iš kalėjimo gimtinėje likusį vyrą…

Iš mokyklos laikų žinome, kad amerikiečių rašytoja Pearl Buck parašė "Dėdės Tomo trobelę". Ilgai maniau, kad ji – vienos knygos autorė. Kad taip nėra, įrodys Ho Yim filmas "Moterų paviljonas" (TV3, 23 d. 22.35) – dar vieno rašytojos romano ekranizacija. Jos iniciatorė, prodiuserė, scenarijaus bendraautorė ir pagrindinio moters vaidmens kūrėja yra aktorė Luo Yan. Ji vaidina turtingo feodalo žmoną ponią Vu. Sulaukusi keturiasdešimties ši nusprendžia iš esmės pakeisti gyvenimą: įtaiso savo vyrui jauną sugulovę, o pati suvedžioja mandagų amerikiečių misionierių Andrė. Tačiau ji nenumatė, kad netrukus prasidės japonų invazija, pilietinis karas. Apie filmą rašę kritikai vienbalsiai gailėjosi puikaus aktoriaus Willemo Dafoe , kuriam atiteko Andrė vaidmuo. Kodėl, galėsime įsitikinti patys.

BTV nusprendė, kad vasaros vidurys – geriausias laikas prisiminti Naujuosius metus, todėl (24 d. 21.55) parodys Marco Risi komediją "Paskutinė šventė", kurios veiksmas rutuliojasi Naujųjų išvakarėse. Režisierius pasirinko Roberto Altmano filmams būdingą struktūrą: daug skirtingų personažų nuotykių susieja konkretus laikas ir vieta. "Paskutinėje šventėje" rodoma dvylika vieno Romos priemiesčio daugiabučio gyventojų valandų. Filmo herojai nekelia susižavėjimo, tai melagiai, isterikai, apgavikai, vagys, žodžiu, visai kaip lietuvių realybės šou dalyviai. Ir tai, kas jiems atsitinka, gali atsitikti kiekvienam iš mūsų. Netikite? Pabandykite! Gal pavyks atblokuoti savo jausmus.

Jūsų – Jonas Ūbis