Neklastingas grožis

Justina Puidokaitė. "Trakų Vokės šviesos ir šešėliai"

Sėdi į miesto autobusą ir po keliolikos minučių atsiduri visai kitoje erdvėje – ne Vilniaus centre, ne triukšme, ne mašinų kamštyje... Ūksmingose Trakų Vokės parko alėjose sulėtėja žingsniai ir nurimsta mintys. Apžiūrinėjant J. Tiškevičiaus rūmų ansamblį atbunda ori kultūrinė atmintis, o žvelgiant į dvaro arklidėse įsikūrusius kultūros namus ar vaistinę suspaudžia širdį.

Birželio mėnesį čia vyko dailininkų pleneras "Menas paveldui". Juo buvo siekiama sukelti pasididžiavimą tuo, ką turime, pabudinti atmintį, pradėti tiesti kelius naujiems prasmingiems turizmo maršrutams.

Apžiūrėjusi plenero darbų parodą, panorau susipažinti su Trakų Vokės istorija, vardo kilme, parko kūrėju Eduardu André. Ant Kultūros namų direktorės stalo netyčia pamačiau M.K. Sarbievijaus poezijos tomelį "Lemties ženklai". Dešimtoji epodė – "Antroji mylia, arba Vokė":

Kalvos tuoj išgirs, tuoj pasiųs
ūksmingos
Keteros tolyn, suvirpėję pušys
Atsilieps aplink ir parklupęs
maldai
Tuopos šešėlis.

Dar labiau sudomina Trakų Vokės praeitis, rūmų ansamblio likimas, parodos darbai – visas tas, Sarbievijaus žodžiais tariant, "neklastingas grožis", "liūdni spygliai".

Tapybos plenero idėja Kultūros namų darbuotojams gimė prieš kelerius metus, pabendravus su Trakų Vokėje gyvenančiais dailininkais. Plenerai "Menas paveldui" pradėti rengti siekiant atkreipti dėmesį į nykstančią J. Tiškevičiaus dvaro sodybą. Dalyvaujantys plenere menininkai susipažįsta su miestelio, dvaro, parko istorija. Kultūros namų iniciatyva apie J. Tiškevičiaus rūmų ansamblį kaupiama kraštotyrinė medžiaga. Štai keletas istorinių faktų, kurie turėtų sužadinti skaitytojų smalsumą bei pateisinti mano užsidegimą:

"Pirmosios istorinės žinios apie Vokės apylinkes siekia XIV a., kuomet pro ją dažnai žygiuodavo kryžiuočių kariuomenė. Gana daug duomenų apie Vokę randama iš XIV a. "Lietuvos kelių pranešimų", dokumentų , sudarytų tarp 1384–1402 m., kuriuos rašė riteriai. Jie dažnai mini maršrutus iš Trakų į Medininkus pro Trakų Vokę. 1415 m. Vokės kaimą Vytautas užrašė Senųjų Trakų Benediktinų vienuolynui. 1832 m., po vienuolių suėmimų už dalyvavimą 1831 m. sukilime, kaimas perėjo valstybinio iždo žinion. Netrukus jį pardavė Ašmenos maršalkai grafui Juozapui Tiškevičiui. Grafo sūnus Jonas Tiškevičius, Vilniaus gubernijos dvarininkų maršalka, apie 1875 m. pradėjo Vokėje statyti rūmus pagal italų architekto Oleandro Markoni projektą. 1900 m. senąjį parką ant Vokės upės terasos formavo ir pertvarkė prancūzų architektas ir botanikas Eduardas André. Antrojo pasaulinio karo metais rūmų ansambliui ir visai aplinkai buvo padaryti dideli nuostoliai. Pokario metais Vokės architektūrinis ansamblis priklausė įvairioms organizacijoms bei žinijoms. Nuo 1956 m. pagrindiniai J. Tiškevičiaus rūmai tapo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto filialu ir buvo kapitaliai restauruoti. Tačiau nuo 2001 m. LŽ mokslinis institutas persikėlė į kitas patalpas. Grafo J. Tiškevičiaus rūmai liko be šeimininko. Negalėdami žvelgti į likimo malonei paliktus rūmus, patys Trakų Vokės gyventojai (bendruomenės "Versmė" iniciatyva) ieškojo šeimininkų. Nuo 2002 m. juose įsikūrė Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga. Arklidėse yra įsikūrę kultūros namai ir Panerių seniūnija. Tačiau be šeimininkų yra likusių ir kitų Tiškevičiaus rūmų ansamblio pastatų – bokštas, sargų nameliai. Ši paveldo dalis yra neprižiūrima, tam neskiriama lėšų, ji palaipsniui nyksta."

Šiųmetis pleneras jau antrasis. Bet pagrindinis klausimas liko tas pats: kas yra paveldas, kaip jį išsaugoti ir kaip menininkai gali kovoti, kai jų "ginklai" tėra teptukas ir grožiui neabejingos akys?

Trylika dailininkų dirbo E. André parko teritorijoje ir J. Tiškevičiaus rūmų ansamblio pagrindiniuose rūmuose, nusikėlė už tvenkinių, prie geležinkelio tilto per Vokę. Motyvų pasirinkimas tikrai didelis: varpinė, karietinė-arklidės, malūnas ir kiti ansamblio statiniai, XIX a. technikos palikimas – geležinkelio tiltas, o ir gamta – birželio žolynų vešėjimas, skaidrus tvenkinių vanduo su povandenine karalija, šimtamečiai medžiai. Plenero dalyvių branduolį sudarė pernai vykusio renginio grupė, susibūrusi į klubą "Paveldas plius". Tai Trakų Vokėje gyvenantys dailininkai – V. Juškaitė, R. Žmuidzinavičius, O. Mašidlauskas bei jų draugai iš Vilniaus K. Bagdonavičius, V. Kunigelytė, Ž. Valiūnienė, J. Puidokaitė, A. Liaudanskas. Pakviesta ir Lietuvos E.F. André klubo narė V. Skudutienė bei Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos atstovė G. Paplauskaitė. Abi organizacijos yra Trakų Vokės kultūros namų partnerės. Šiemet prie vilniečių prisidėjo ir tapytojai iš Kauno – V. Laukys bei G. Kušlys. Pastarsis, vadovaujamas J. Glemžos, rašo mokslinį darbą paveldosaugos tema.

Plenero metu stengiamasi užmegzti aktyvų ryšį su bendruomene. Vieną dieną buvo organizuota akcija "Piešti gali kiekvienas ". Trakų Vokės gyventojai, Labdaros ir paramos fondo "Visos Lietuvos vaikai" jaunimas bei jų svečiai iš Didžiosios Britanijos tapė kartu su dailininkais. Pasak projekto organizatorių, šis renginys visų pirma reikalingas patiems dailininkams. Taip pat – įvairaus amžiaus Trakų Vokės gyventojams, kurie nėra abejingi kultūrinio paveldo likimui. Jei pavyktų patraukti turistus, renginys būtų naudingas visai visuomenei, nes informacija apie šį istorinį paveldą pasklistų ir už Lietuvos ribų. Todėl turizmo agentūroms, organizuojančioms išvykas Vilniaus mieste, į savo siūlomas ekskursijas tikrai vertėtų įtraukti ir Trakų Vokę.

Vytautas Laukys. "Senasis dvaras"

Bendra kūrybinė erdvė suvienija ir pačius menininkus. Jų darbai praturtėja ne tik naujais motyvais, bet ir naujom prasmėm. Dominuoja tapyba, jos ekspoziciją papildo skulptoriaus A. Liaudansko mažųjų formų skulptūros "Trakų Vokė", "Malūno liekanos". Tikrai nustebino kruopščiai siuvinėti menininko mėgėjo iš Vilniaus P. Lauciaus miniatiūriniai portretai. Ekspoziciją praturtina tekstilės darbai bei L. Survilos fotografijos.

Dailininkų kūrinius pagal santykį su natūra galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmiausia patraukia dėmesį tie darbai, kuriais stengiamasi kuo tiksliau realizuoti pasirinktą motyvą ir ypatingas jo plastines savybes – formą, faktūrą, spalvą. Dailininkas savo santykį parodo pasirinkdamas reikšmingą jam motyvą ir realistinę kalbą. Antrąją darbų grupę sąlyginai galima pavadinti iš stebėjimo ir stebėjimosi gimstančiomis interpretacijomis. Kai tarp dailininko kūrybiškumo ir aplinkos užsimezga dialogas. Šių darbų raišką lemia dailininko vaizduotė, emocinis santykis, matymo ypatumai. Dar kiti autoriai ištikimi individualiam meniniam pasaulėvaizdžiui ir tveria savitą pasaulį, kurio "personažai" ateina iš konkrečios aplinkos.

Žvelgdama į kūrinius galvoju, kad tapybai tarsi vėl sugrąžinama jos senoji "fotografinė" paskirtis – užfiksuoti, dokumentuoti, išsaugoti. Kokie esam dėkingi dailininkams, piešusiems miestą, užfiksavusiems bažnyčias ir gatveles – J.K. Vilčinskiui, išleidusiam "Vilniaus albumą", dailės istorikui V. Drėmai, savo knygoje atkūrusiam dingusio Vilniaus paveikslą... Imponuoja plenero organizatorių noras skatinti dailininkus saviraišką sieti su aplinka ir konkrečia vieta: įsižiūrėti į aplinką ir fiksuoti, atkurti, o ne vien fantazuoti. Būtent tikroviškumas, akivaizdumas, meninė tiesa, profesionalumas geriausiai įrodo meilę motyvui ir tai jaudina žiūrovą, skleidžia tą meilę toliau.

Realizmas vėl tarnauja kilniems tikslams, vėl aktualus ir prasmingas. Pastaruoju metu vis labiau žaviuosi realistais ir vis priekabiau tyrinėju abstrakcijas. Tikroviškumas mene man dabar liudija sąžiningą dailininko nuostatą gamtos ir Kūrėjo atžvilgiu, nuostabą prieš kūrinijos grožį ir patį kūrimo principą, siekį nuslopinti savo "ego" ir ribų neturintį saviraiškos įgeidį. Kaip kompiuteris nesumenkina knygos reikšmės ir negali atstoti gyvo bendravimo, taip postmodernizmo intelektualiniai žaidimai socialinėmis idėjomis ir naujomis technologijomis neišstumia realizmo. Gal net priešingai – jį primena ir net skatina rastis. Dailininkų pastangos atkurti, išreikšti savo požiūrį tradicinėmis dailės priemonėmis prisiekusiam konceptualistui gal ir atrodys naivios. Bet man rūpi pati intencija – tapyti tikroviškai, atsiliepti į natūros provokaciją, branginti amato tradiciją ir ją išsaugoti. Taigi plenero parodos pavadinimas "Menas paveldui" skamba nevienaprasmiškai: susiduriame ne tik su istorinio, kultūrinio paveldo išsaugojimo problematika, bet ir su pačios dailės tradicijų kaip paveldo branginimu. "Tradicinio" žmogaus išsaugojimu... Santykio su gamta, natūra, tradicija puoselėjimu. Parodoje atgyja ne plokščias natūralizmas, o būtent daugiaveidis realizmas – forografinis, G. Courbet tipo, impresionistinis, simbolistinis ir romantinis. Visa XIX a. dailės palikimo paletė, kaip ir dvaro ansamblis, E.André parkas, tvenkiniai, medžiai... Kai kuriuose darbuose atskamba XX a. pradžios garsiosios vokiečių tapybos grupės, šiemet švenčiančios savo šimtmetį, estetikos aidai. Gyva tapybos istorija. Atrandu paradoksalų dalyką – parodos darbuose akivaizdūs kai kurie postmodernios epochos bruožai: eklektika, istorizmas, citavimas, istorijų pasakojimas ir vaizdo jungtis su tekstais, tolerancija primityviai raiškai. Nutrinamos ribos tarp aukštojo ir žemojo meno. Be to, projekto dalyviai aiškiai formuluoja didaktinius uždavinius, demonstruoja socialinį angažuotumą ir vizualinio meno galią dokumentuoti matomą realybę, tikrovės faktą.

Pernai, kai toks pleneras vyko pirmą kartą, keletas miestelio gyventojų atidžiai stebėjo, kaip dirba dailininkai. Šiemet jie ir patys išdrįso imtis teptuko, dažų. Matome entuziastingai, su užmoju tapytus didelio formato G. Marcinkevičiaus peizažus. Jie išties įspūdingi: romantinis polėkis, platus mostas, drąsūs spalvų deriniai. Didžiausiu atradimu laikyčiau N. Matulaitienės drobes – įtaigus vaizdas gimsta iš vidaus, paveikslai kupini atviro žvilgsnio, nuoširdumo, intuityvios pagavos. Autorės meninis mąstymas artimas vadinamiesiems balandžio širdies tapytojams – ji derina peizažą ir figūratyvą, atkuria įsivaizduojamas dvaro praeities scenas sodraus, kiek fantastiško parko fone. N. Matulaitienės paveiksluose atrandi įgimtą tapybinę klausą, koloristės talentą nuostabiai derinti spalvas, kurti atspalvius ir niuansus. Jau vien dėl šių žmonių kūrybingumo protrūkio bei saviraiškos laisvės vertėjo rengti plenerą. Ir verta vėl rengti kitąmet.