"Žvaigždžių karai" baigėsi

Šiandien pradedamas rodyti paskutinis George’o Lucaso epopėjos filmas "Žvaigždžių karai: epizodas III – sitų kerštas" ( "Star Wars: Epizode III – Revenge of the Sith", JAV, 2005). Jo premjera įvyko praėjusį sekmadienį Kanų kino festivalyje. Filmo rodymus lydi pagal visas rinkodaros taisykles "sustyguota" milžiniška reklaminė akcija, tačiau jo sėkmės šaknys, matyt, yra daug gilesnės, nes su "Žvaigždžių karais" išaugo jau ne viena karta. "Žvaigždžių karų" fenomenas susijęs ir su masinės kultūros gebėjimu atkurti ekrane seniausius archetipus, ir su Naujojo amžiaus, tikėjimais. Pateikiame pokalbių su filmo režisieriumi George’u Lucasu ir prodiuseriu Ricku McCallumu, vadinamu dešiniąja Lucaso ranka, fragmentus.

Pokalbis su George’u Lucasu

Dabar, kai jau užbaigėte "Žvaigždžių karus", Jums linksma ar liūdna?

Esu patenkintas trečiuoju epizodu ir laimingas, kad baigiau "Žvaigždžių karus" neišsikraustęs iš proto. Maniau, kad tai bus vienas filmas. Maniau, kad darbas užtruks metus ar pusantrų, o tada kursiu visai kitokius filmus. Tačiau kartą sugalvota keistenybė užtruko trisdešimt mano gyvenimo metų. Žinau, kad mane vadina George’u Žvaigždžių karai Lucasu. Neabejoju, kad ta pravardė man prilipo visam likusiam gyvenimui.

Jei ne Kanų festivalio apdovanojimas, greičiausiai būtumėte kitoje vandenyno pusėje laukęs, kada pasibaigs filmo sukeltas ažiotažas?

Po to, kai mane užgriuvo pirmojo "Žvaigždžių karų" sėkmė, turiu įprotį filmui pasirodžius ekranuose "slėptis" ant vandenyno kranto. Taip manęs nepasiekia visas ažiotažas – sėkmės narkotikas ir kritikos stresas. Po poros savaičių grįžtu į pasaulį, bet tuomet jau viskas būna aprimę. Tada aš ramiai analizuoju premjeros rezultatus, nesiveldamas į su ja susijusį triukšmą ir tuštybę. Manau, kad taip naudingiau sveikatai.

Matyt, esate girdėjęs kalbant: "Lucasas nemėgsta režisuoti, Lucasas nemėgsta būti filmavimo aikštelėje". Jums iš tikrųjų mielesni virtualūs, o ne realūs aktoriai?

Ne, tai netiesa. Žmonės pamiršta, kad kiekvienam virtualiam aktoriui tenka jį garsinantis aktorius. Kadaise Francisas Fordas Coppola mane mokė dirbti su aktoriais. Kita vertus, Coppola kviečiasi aktorius namo pietauti, o aš esu kitokios prigimties. Ar esu drovus žmogus? Taip. Ar kovoju su savo drovumu, ar stengiuosi elgtis taip, kaip drovus žmogus nesielgia? Žinoma. Kai kas mano, kad aš panašus į Howardą Hughesą (amerikiečių magnatas, Martino Scorsese‘s filmo "Aviatorius" herojus – red.), metų metais neišeidavusį iš viešbučio. Bet tai netiesa. Patikėkite, pažįstu daug režisierių, kurie dar menkiau linkę bendrauti nei aš. Bendravimo su manimi nepatogumus aš kompensuoju montažinėje, kai suvedinėju galus su galais.

Kas Jums sunkiau – rašyti scenarijų ar filmuoti?

Ir viena, ir kita gana sunku. Scenarijaus rašymas visada yra tvirtybės išbandymas. Nelaikau savęs scenaristu. Jaučiuosi esąs kinematografininkas. Todėl iš pradžių stengiuosi suvokti, kaip kurti visą filmą. Kalba – ne pagrindinis filmo elementas. Man filmas – tai istorijos pasakojimas judančiais paveikslėliais ir muzika. Man tai patinka. Dažnai dirbu dvylika valandų vietoj dviejų, nes šiuo darbu žaviuosi.

Minėjote, kad nelaikote savęs scenaristu. Ar lengva būna rasti padėjėjų?

Bandžiau daug kartų, bet kiekvienąkart suprasdavau, kad lengviau pačiam parašyti scenarijų, nei kam nors išaiškinti, ko noriu. Kai filmavau savo pirmą filmą "THX 1138" Coppola liepė sėstis ir parašyti scenarijų. Atsakiau: "Aš negaliu rašyti. Nemėgstu rašyti. Be to, nekenčiu scenarijų". Jis atsakė: "Teks išmokti. Tu netapsi režisieriumi, kol neišmoksi rašyti". Tada laikiau save "abstrakčiu" kinematografininku. Sergejaus Eizenšteino mokinys Slavko Vorkapičius Pietų Kalifornijos universitete mums dėstė kursą "Filmo montažas kaip menas" ir aš rengiausi kurti abstrakčius filmus. Bet prisiverčiau ir parašiau scenarijų. Coppola jį perskaitė ir pasakė: "Buvai teisus. Tu nesi rašytojas. Sėskim ir parašykim kartu".

Dirbdamas kartu aš jį galutinai nuvyliau ir jis pasakė: "Mes tau duosim rašytoją". Francisas atvedė dramaturgą, kuris parašė nuostabų scenarijų, tačiau jis buvo nė iš tolo nepanašus į tai, apie ką aš norėjau kurti filmą. Galiausiai pasikviečiau savo draugą, kurio mąstymo būdas man buvo artimas, ir mes kartu parašėme scenarijų.

Ar Jūs realizavote save – "abstraktų" kinematografininką – "Žvaigždžių karuose"?

Tam tikra prasme, taip. Žmonės ne veltui sako, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Mokslininkai taip pat tvirtina, kad tik 10 procentų informacijos priimama klausantis, o likusieji 90 – vizualiai. Savo filmuose aš laikiausi grafikos, muzikos, spalvos "gramatinių" taisyklių, jos čia tokios pat svarbios kaip ir kalbos. Tačiau jas kažkodėl ignoruoja mokyklose. Pvz., vaikų nemoko, kaip spalva veikia jausmus arba kaip suvokti horizontalę. Manau, kad garsų ir įvaizdžių kalbos neišmanymą galima lyginti su nemokėjimu skaityti ir rašyti. Mes įžengėme į XXI amžių. Tai kodėl tebemokome vaikus senoviškai?

Kaip suderinate darbą ir vienišo tėvo pareigas?

Iki atsirandant vaikams (Lucasas 14 metų gyveno su Marcia Griffin, tuomet jie įvaikino Amandą. Po skyrybų jis įvaikino dar du vaikus – red.), aš buvau darboholikas. Buvau visiškai pasinėręs į tai, ką darau. Dabar filmai – mano antroji pareiga. Darboholizmo ir buvimo tėvu neįmanoma suderinti. Keliuosi ryte, mankštinuosi, žadinu vaikus, vežu juos į mokyklą ir tik po to važiuoju į darbą. Būnu ten 8.30 arba 9 val. Iš studijos išeinu 6 val. Jei kažko nepadariau šiandien, vadinasi, padarysiu rytoj. Esu nepriklausomas, dėl tokio požiūrio niekas manęs neatleis iš darbo. Patikėkite, aš dirbau labai sunkiai, kad turėčiau teisę pasakyti: "Atsiprašau, turiu eiti, kad nepavėluočiau papietauti su savo vaikais". Laisvadienius taip pat praleidžiu su vaikais. Pasirodo, man tai didžiausia gyvenimo laimė.

Kokie artimiausi Jūsų planai?

Norėčiau prodiusuoti filmą apie juodaodžius pilotus iš Taskigos, kurie išgarsėjo Antrojo pasaulinio karo metais, prie šio projekto dirbu jau penkiolika metų. Kai mokiausi mokykloje, svajojau kurti filmus, panašius į Godfrey Reggio "Koyaanisqatsi", kaip jau esu sakęs – abstrakčius filmus. Mane visada domino jų emocinio poveikio žiūrovams paslaptis, kurią žino tik pašvęstieji. Rengiuosi kurti kažką panašaus, tik dramatiškiau ir teatrališkiau. Kokie tai bus filmai, kaip į juos bus žiūrima, nežinau. Laimei, susikūriau savo karalystę, tad jau galiu nebesijaudinti dėl finansinės sėkmės ir pasišvęsti kino eksperimentams.

O kas laukia "Indianos Džonso" tęsinio?

Buvau pasirengęs baigti trečiuoju filmu, bet į galvą šovė nuostabi idėja. Papasakojau apie ją Stevenui Spielbergui ir Harrisonui Fordui, jiems labai patiko. Veiksmas vyks 6-ajame dešimtmetyje. Pasenęs, bet vis dar puikios formos profesorius Henris Indiana Džonsas vėl įsipainios į istoriją. Nesakysiu, kokią. Filmas pasirodys kitais metais.

Jie kas nors ateis pas jus ir pasakys: "Noriu sukuri septintąjį "Žvaigždžių karų" filmą". Ką jam atsakysite?

Jokių naujų epizodų! Tai, kas yra, išleisiu trimačiu formatu. JAV trimačiai kino teatrai dygsta kaip grybai po lietaus.

Pokalbis su Ricku McCallumu

Būdamas prodiuseris privalai kontroliuoti filmo biudžetą ir taupiai elgtis su pinigais. Ar dažnai atsitinka, kad George’as Lucasas tau sako: "Ne, to nepavyks padaryti, tai per brangu"?

Ne, mums taip neatsitinka. George’as ir aš labai skiriamės nuo kitų kūrėjų, nes finansuojame patys save. Ne tik filmą, bet ir rinkodaros, licencijavimo, platinimo visame pasaulyje išlaidas. Abu siekiame sukurti kuo geresnį produktą, tačiau neišleisdami iš akių finansinės jo pusės. Taip dirbdami pradėjome visai kitaip vertinti vienas kitą. Tradicinės kovos dėl pinigų ir valdžios, kurios yra Holivudo kasdienybė, mums iš pat pradžių buvo nereikalingos. Mes dirbame ir sprendžiame kartu. Jei kas nors yra per brangu, abu ieškome būdų, kaip padaryti pigiau. Nebūna tokių situacijų, kad vienas vaidintų šykštuolį, o kitas įsižeidęs stovėtų kampe.

Taigi suprantate vienas kitą be žodžių?

Žinoma. Yra kelios pagrindinės nuostatos, kurių laikomės filmavimo aikštelėje. Svarbiausia – jokių užrašų, pastabų! Rašytinės pastabos neturi jokios prasmės, nes vis tiek atsiduria šiukšlių dėžėje. Jokių ilgų pasisėdėjimų! Abu nekenčiame posėdžių, spaudos konferencijų. Žinoma, mes nesipriešiname normaliam, neformaliam pasikeitimui informacija. Tai taip pat mūsų darbo dalis, bet informacija turi būti trumpa ir rišli. Norime apsisaugoti nuo popierių, elektroninių laiškų, fotokopijų griūties ir visos tos biurokratinės kvailybės. Visa tai – nereikalingas laiko gaišimas. Svarbiausia mūsų taisyklė: "Keep it easy". Taip žmogus gali išsaugoti sveiką protą.

Koks buvo filmo "Žvaigždžių karai: epizodas III – sitų kerštas" biudžetas?

Apie 115 milijonų dolerių.

Turint omenyje paskutines realijas, neatrodo, kad tai brangus filmas…

Bet jis toks atrodys ekrane.

Trečiasis epizodas artėja nelaimingos pabaigos link. Anakinas Skaivolkeris tampa Dartu Vaderiu. Sako, kad filmas labai niūrus…

Labai. Be abejo, tai pats niūriausias iš visų šešių ciklo filmų. Rodome, kaip Anakinas patenka į nemalonę, pasirenka klaidingą sprendimą ir susiduria su to sprendimo pasekmėmis. Tačiau kartu tai filmas, kuriame susieina visos iki tol nelabai aiškios siužeto linijos ir kuriame pagaliau bus galima rasti atsakymus į visus klausimus. Manau, kad fanai, kuriems nelabai patiko pirmasis ir antrasis epizodai, bus sužavėti trečiuoju. Galiu jiems tai pažadėti.

Internete radau Lucaso citatą, esą šis filmas yra niūri tragedija.

"Žvaigždžių karai", be abejo, yra tragedija. George’as pats dar ne visai įsisąmonino, kad žiūrovai "Žvaigždžių karus" mėgsta todėl, kad juose rodoma kosminės apimties tragedija.

"Sitų kerštas" sujungia abi trilogijas. Ar tai vertė ieškoti naujų siužeto linijų, kurių nebuvo kitose dalyse?

Kurti filmus, kurių veiksmas rodo tai, kas buvo prieš įvykius, parodytus ankstesnėse dalyse, visada nelengva. "Sitų kerštas" iš esmės užbaigia istoriją, kurią George’as sugalvojo 8-ojo dešimtmečio viduryje. Šioje istorijoje iš pat pradžių slypėjo tam tikri pavojai. Puikiai prisimenu susitikimą su George’u, įvykusį prieš pradedant filmuoti pirmąjį epizodą. Tada jis man pasakė: "Rickai, turiu tave perspėti. Už pirmąjį epizodą gerai gausime į kailį. Žmonėms tas filmas nepatiks. Bet aš jo negaliu sukurti kitaip". Taip ir atsitiko. "Žvaigždžių karai" iš pat pradžių buvo suplanuoti kaip vienos šeimos kronika. Jie prasideda aštuonerių metų berniuko nuotykiais. Berniukas auga, kartais jis atrodo nevykęs ir nesubrendęs, panašiai kaip Lukas Skaivolkeris ketvirtajame epizode. Galiausiai tas jaunuolis tampa vyru, kuris priima sprendimą. Blogą sprendimą.

Tačiau kartu tam jaunuoliui lemta tapti išrinktuoju, kuris užtikrins Galios pusiausvyrą. Ši istorija nuo pradžios iki pabaigos trunka 12 valandų. Ji sukonstruota pagal struktūrinį planą, kurį galima suvokti tik iš eilės pasižiūrėjus visus epizodus. Tik tada gali suvokti, kodėl visų sukritikuotas pirmasis epizodas turėjo būti toks, koks buvo.

Kaip tau pavyko ištverti "Žvaigždžių karus"?

Kartais būdavo nepaprastai sunku. Dėkoju Dievui už alkoholį ir nikotiną. Tai viskas, ką galiu pasakyti.

Pagal "Izvestija" ir "Cinema" parengė Kora Ročkienė