Meilės dėžutė – nuo kiaušinio iki lagamino

K. Lukats dėžutė

Parodoje "Meilės dėžutė" dalyvauja kelios dešimtys Lietuvos, Latvijos ir Estijos odininkų, bet dauguma dalyvių – estai, nes būtent jie šią parodą inicijavo (ekspozicijos pasirodymu Lietuvoje pasirūpino A. Petroškienė). Šios parodos, prieš pusmetį įvykusios Taline, sumanymas, pasak organizatorių, kilo aplankius Odos ir batų muziejų Ofenbache (beje vienintelis tokios rūšies muziejus pasaulyje). Ten estų dėmesį patraukė minnekästchen. Taip vadinamos odos dėžutės ir futliarai, į kuriuos būdavo įpakuota riterio dovana damai. Tokia dėžutė savo prabangumu turėjo prilygti dovanai – tai buvo rafinuota riterio meilės deklaracija. Meilės tema, palyginti su kitais viduramžių amatais, čia buvo reprezentuojama gana drąsiai ir atvirai. Dėžučių figūrinio dekoro temos – riterio kova su blogiu dėl savo meilės, jo rodomas dėmesys mylimajai (žiedo dovanojimas, serenados dainavimas ir pan.), jo narsa ir patirtis, patvirtinanti tarnystę damai, o įrašų juostose išklotos meilės ir ištikimybės priesaikos. Tad kaipgi atrodytų mūsų amžiaus odinė meilės dėžutė?

Šiandien vartotojų aplinkoje pakuotė taip pat labai akcentuojama, tačiau ji neprilygsta nei XIV–XV a. dovanų futliarams, nei šios parodos eksponatams, nes neturi tokio semantinio krūvio (tik vizualius efektus) ir yra pernelyg trumpalaikė. Parodoje eksponuojamų darbų autoriai išties atsižvelgia į taurumo, prabangos, elegancijos ir medžiagos grynumo reikalavimus, jų darbai sklidini meilės, aistros, nuolankumo, atsidavimo, pagarbos ir ilgesio ženklų. Vienoms dėžutėms būdinga aiški stačiakampė ar kita geometrinė forma (S. Kalda, A. Kigele, N. Suude, S. Brume ir kt.), kituose darbuose išvysi labai įmantrias skulptūrines konfigūracijas (E. Järv, K. Kuusk, K. Lukats, L. Pihl). Panašiai dėžučių formos įvairuoja nuo mažos iki didelės, nuo minimalios iki vešlios raiškos, nuo klasiką ir tradiciją menančios iki modernios, nuo ryškiai ir kontrastingai dažytos odos iki natūralios nedažytos, nuo figūrinio dekoro piešinio iki abstraktaus, nuo medžiagą slepiančios iki ją pabrėžiančios. Bendrą eksponatų formų, dydžių, stilistikos, raiškos priemonių, motyvų bei naudojamų papildomų medžiagų įvairovę sunku kaip nors sugrupuoti, o juo labiau išskirti vieną akivaizdžią kryptį ar tendenciją. Ryškus ir emocinės įtaigos bei meilės jausmo interpretacijų margumynas.

Įdomu pastebėti, kad per šimtmečius besikeičiant socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms aplinkybėms pasikeitė ir meilės ikonografija. Ankstesnius riterius, damas, sodus, drakonus ir kitas viduramžių bestijas pakeitė kiaušinio, obuolio, širdies, gėlių, lūpų, bučinio, laiškų, nuotraukų, net lovos motyvai. Naratyvą pakeitė ženklai ir simboliai, retoriką ir patosą – ilgesys, romantika, žaismingumas, intymumas, emocingumas; kilnias priesaikas – ilgi laiškų monologai, o nukautą slibiną – šokolado plytelė. Antra vertus, yra kūrinių, kurie temos požiūriu abstraktesni, neturi asociatyvių meilės simbolių ir motyvų, o meilės dedikacija juose nėra tokia akivaizdi. Tokiose dėžutėse prielankumas žmogui, matyt, išreiškiamas nebyliai, netiesiogiai – formos gožiu, meistrišku, rafinuotu atlikimu, prašmatnia ir tauria medžiaga. Kartais meilės pranešimo vaidmuo suteikiamas pačiai dovanai ar dovanojimo gestui (L. Tamm, I. Rusmanis, I. Laas).

Nors parodoje netrūksta įprastų šiltam atsidavimo jausmui simbolių, motyvų ir raiškos priemonių (raudona arba rožinė spalva, švelnūs kailiukai, plunksnelės, odinės rožytės, elegantiškas ažūras, karoliukai ar auksinės spalvos oda), yra ir darbų, ironizuojančių ar prieštaraujančių meilės kilnumui, nuoširdumui. Netikėta atrodo juodos spalvos gausa; į akis krinta dangtelis, kurio paviršius padengtas dygiu vinučių mišku (I. Brence), dvejopas mintis kelia didelė, bet preciziška dėžutė-lagaminas (E. Agu). Dar labiau romantiką suglumins darbas, primenantis veikiau dailų viduramžių kankinimo įrankį nei meilės dėžutę – po reljefinėm dangtelio rožytėm ir grakščiu korpuso ažūru slepiasi visą vidaus ertmę užpildžiusios ilgos kalvio nukaltos vinys (L.Vatsel). O štai dėžutė iš pasendintos odos (dirbtinai nelygiu paviršiumi ir spalva), sakytum, visomis išgalėmis cituoja senuosius minnekästchen – tik netikėtai tikrąjį jos sukūrimo laiką išduoda dangtelio styrantys "mumifikuoti" raktai ir elektros kištukas (E. Järv). Tačiau parodoje tokių pokštaujančių darbų labai nedaug – dominuoja nuoširdi, atvira romantika ir lyrizmas.

Daugumos eksponuojamų dėžučių forma nepriklauso nuo turinio. Jos tarsi universalios, skirtos dėti bet ką; daiktas turės taikytis prie jų, o ne jos prie daikto. Tačiau kai kurie autoriai į tuščią dėžutę įdeda odinių rožyčių kekę (T. Piisang), "Kama sutrą" (K. Kruus), pluoštą laiškų (R. Ubaleht) ar aukso kiaušinį (M. Undusk), taip suteikdami objekto funkcijai ir prasmei išbaigtumo. Kiti padaro dėžutę, į kurią apskritai nieko neįdėsi (R. Mažuolytė-Mieliuvienė, L. Vatsel).

Bendrą parodos eksponatų įvairovę atspindi lietuvių darbai. Antai R. Dūdos dėžutė – tarsi iš palėpėje rastų daiktų ir medžiagų surinktas ar nuo laiko apsitrynęs objektas, ant kurio išraižytas žodis "Meilė". Korpusui panaudota medinė siuvimo mašinos pėda, dugnui – stora nedažyta oda (ją Dūda mėgsta naudoti visuose savo kūriniuose). Joje – jo paties dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje sukurtomis klišėmis įspausti trys grafiški stilizuoti moters atvaizdai. Pakabintas ant sienos dugnu į žiūrovą objektas – lyg jaukus, atviras sąmonėje glūdintis moters vaizdinių ir meilės prisiminimų stalčiukas. Kiek išraiškingesnių spalvų ir emocingesnė yra D. Gajauskienės dėžutė – supintais kampais, vietoj rankenėlės turinti susuktą odelę, primenančią gėlės žiedą ir teikiančią lengvo žaismingumo. Kiek kitokia – labiau pabrėžianti natūralų odos grožį (jos elastingumą, minkštumą, spalvą), jaukesnio mastelio, santūriai švelni – Ž. Žindulienės dėžutė. Stačiakampei G.Aleknavičiūtė-Kuprevičienės dėžutei, puoštai ritmingu reljefiniu dekoru, ekspresijos ir skulptūriškumo suteikia rankenėlėms panaudotos dvi kokoso riešuto kevalo puselės. L. Kreivaitienės cilindrinė dėžutė, rodos, artimesnė praeičiai – ji dekoruota aprėmintomis spalvotomis figūrinėmis kompozicijomis, primenančiomis viduramžių miniatiūras. Kiti lietuvių odininkai, atsisakę tradicinių geometrinių dėžutės formų, pasuka asociatyvios formos ar net ryškesnio konceptualumo keliu. Tokia ir simboliška, ir ekspresyvi yra R. Mažuolytės-Mieliuvienės dėžutė. Tai preciziškas raudonas natūralaus dydžio odinis kiaušinis, kurį atidarius per pusiaują pamatysi juodu ažūru pervertą vidaus ertmę – ten nieko neįdėsi. Tokia dėžutė – ne pakuotė, ji pati tampa dovana, mažosios plastikos objektu, subtiliai šnabždančiu apie aistrą. Ne mažiau įdomi R. Toliušytės dėžutė, minkštos pagalvės pavidalu suponuojanti jaukią ir intymią atmosferą, o prie odos derinami keraminiai papuošimai bei kojytės suteikia paradoksalaus žaismingumo ir formos vešlumo. J. Armonavičiūtė atsisako dėžutei privalomos tuščiavidurės formos ir sukuria objektą, galbūt net miniinstaliaciją, iš lininių siūlų, perlamutro karoliukų ir paukštelių, odos ir didinamojo stiklo.