Tarp gorilų ir žmonių

"Skandalingoji plunksna"

Amerikietė Dian Fossey beveik dvidešimt metų praleido Afrikoje tyrinėdama gorilų gyvenimą ir papročius ir saugodama jas nuo sunaikinimo. 1985 m. ji tragiškai žuvo. Jos mirties aplinkybės iki šiol nelabai aiškios. Michaelo Aptedo filmo "Gorilos rūke" (TV3, 21 d. 13.15) scenarijus remiasi mokslininkės gyvenimo faktais, jos pačios aprašytais autobiografinėje knygoje. "Gorilų rūke" neįprastumą ir vertę nulėmė Sigourney Weaver vaidmuo ir australų operatoriaus Johno Seale’o darbas. Weaver pabrėžia sudėtingą savo herojės charakterį: tai gamtos ir gorilų gynimo fanatikė, todėl ji konfliktuoja ir su vietos gyventojais, ir su gyvūnų pardavėjais, ir su valdžia. Kita vertus, tai tipiška amerikiečių filmų, kurių veiksmas vyksta vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse, herojė, nes ji nesuvokia vietos žmonių problemų. Jai jie tik sukuria problemų ir trukdo įgyvendinti šventą baltojo žmogaus misiją.

Filmas buvo kuriamas tose vietose ir su tomis gorilomis, kurių papročius studijavo Fossey. Unikalūs laisvėje gyvenančių gorilų vaizdai padeda sukurti neįprastą filmo atmosferą. Ekrane dominuoja įvairūs tropikų miško žalumos ir mėlyno dangaus atspalviai. Visa tai įsupta į fotogenišką rūką. Scenos, kai Fossey pirmąkart patenka ant gorilų tako ir pelno jų pasitikėjimą, yra ne tik aktorės, bet ir operatoriaus meistriškumo pavyzdys.

Franēois Ozonas filme "Žiurkynas. Situacijų komedija" (BTV, 23 d. 22.40) tyčiojasi ne tik iš mieščioniškų šeimos idealų veidmainiškumo, bet ir iš niekad nesibaigiančių serialų ir beprotiškai besidauginančių situacijų komedijų, kurių tema – taip pat dažniausiai šeima. Ozonas rodo eilinę prancūzų šeimą, bet kartu ir rasizmą, ksenofobiją, homoerotizmą, incestą. Visa tai tos šeimos nariuose pažadina mažytė balta pelytė, kurią šeimos tėvas ir vyras kartą parsineša į namus. Pelytė tampa tiesos "ieškikliu".

Tiesos ieškojimas – skiriamasis Vakarų civilizacijos bruožas. Kino postmodernistai, prie kurių, žinoma, priskiriu ir Ozoną, mėgsta ieškančius tiesos herojus. Tiesa, dažniausiai jie suranda visai ne tai, ko norėjo. Vienas pirmųjų kino postmodernistų Alanas Parkeris filme "Angelo širdis" (BTV, 20 d. 21.20) rodo detektyvą Garį Engelą (Mickey Rourke). Įtartinas ponas Liuciferis (Robert De Niro) jam užsako rasti seniai dingusį žmogų. Detektyvas seka to mįslingo žmogaus pėdsakais, o detektyvo pėdsakais seka mirtis. Nepasakosiu šio mistinio trilerio siužeto, nes tai ir originaliai sumodeliuotas ėjimas į save (su visais psichoterapiniais aspektais). Kai kurie kritikai "Angelo širdį" laiko geriausiu Parkerio filmu. Vos pasirodęs jis nustebino savo neįprastu vizualumu, krikščionybės ir vudu kulto motyvų samplaika, puikiu aktorių ansambliu. Vėliau formalieji Parkerio atradimai buvo ištąsyti po daugelį filmų.

Režisierius Philipas Kaufmanas ne vienam asocijuojasi su Milano Kunderos romano "Nepakeliama būties lengvybė" ekranizacija. Tačiau tai labai nelygus kūrėjas, išbandęs įvairiausius žanrus ir stilius. Filmus jis kuria retai. Jis dažnai sugrįžta prie dar "Nepakeliamoje būties lengvybėje" pradėtos "seksualinės revoliucijos" temos. Ją Kaufmanas rutuliojo 1990 m. filme "Henris ir Džuna", kurio herojais tapo garsiausi XX a. sekso išlaisvintojai Henry Milleris, jo žmona June ir Anaļs Nin. Šie vardai pamažu įeina ir į lietuvišką apyvartą, nors dar, ko gero, anksti svajoti apie garsiųjų Nin dienoraščių pasirodymą lietuviškai. Tačiau kito Kaufmano filmo "Skandalingoji plunksna" (TV3, 20 d. 21.45) herojus – prancūzų rašytojas markizas Donatienas Alphonse’as Franēois de Sade’as pas mus jau leidžiamas ir, manau, skaitomas. Kas jis buvo – pretenzingas grafomanas, psichopatas ir pranašas viename asmenyje, karingo narcisizmo filosofas? Iki šiol kūrybos tyrinėtojai ir skaitytojai nesutaria. Philipas Kaufmanas jame mato didįjį provokatorių ir nepailstantį kovotoją už teisę laisvai reikšti savo pažiūras. "Skandalingoji plunksna" de Sade’o priešus ir persekiotojus (tarp jų buvo net Napoleonas) rodo menkus ir niekingus, o markizo draugus – gražius ir kilniadvasiškus.

Kaufmanas debiutavo kontrkultūros maišto laikais. Iš pradžių kūręs maištingus, ekscentriškus filmus, vėliau jis pabandė suderinti Holivudo taisykles ir autorinį kiną. Tai – retai pavykstantis kompromisas. Puritoniškoje visuomenėje, iš esmės puritoniškame ir mizoginiškame kine Kaufmanas lengvai tapo jausmingumo ir perversijos apologetu. Dabar tai pasirodys keista, tačiau "Skandalingąją plunksną" paveikė JAV prezidento Billo Clintono atstatydinimo procesas. Clintoną sunaikinti pasiryžęs prokuroras Kennethas Staras tapo tolimu filmo inkivizitoriaus, atsiųsto Napoleono į Šarentoną gydyti markizo (tiksliau – sunaikinti jo gebėjimą rašyti), daktaro Royer-Collard’o prototipu. Tai blogio ir veidmainystės įsikūnijimas. Režisierius ir scenaristas Dougas Wrightas pernelyg tiksliai nesilaikė istorinių faktų. Beprotnamyje Šarentone, kur de Sade’as praleido paskutiniuosius metus, jis nebuvo taip žiauriai persekiojamas.

"Skandalingoji plunksna" įtaigiai rodo poreikį išreikšti save, kurti nepriklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių, nepaisant pažeminimo ir kančios, bet kuria kaina – net gyvenimo. Tai niūrus, pesimistiškas, vokiečių ekspresionistų paveiktas filmas. Be abejo, jo režisierius yra mizantropas. Filme pasirodantys pabaisos iliustruoja teiginį, kad žmonės yra blogi ir niekingi, trokštantys valdžios ir malonumų. Tačiau aš nesmerkiu mizantropų. Saldi košelė, kurią mums vis dažniau siūlo masinė kultūra, yra daug baisesnė. Gal todėl mes vis dažniau atsigręžiame į gorilas, pelytes ir pabaisas.

Jūsų – Jonas Ūbis