Penki japonų režisieriai

"Liepsnose"

Gegužės 23–28 d. Vilniaus "Lietuvos" kino teatre bus pristatyti penki japonų kino klasikai – Kenji Mizoguchi, Akira Kurosawa, Yasujiro Ozu, Shohei Imamura, Kon Ichikawa. Klasikinio japonų kino pristatymą rengia Japonijos ambasada ir "Lietuvos" kino teatras, remia Japonijos fondas.

Kenji Mizoguchi (1898–1956)

Tai vienas svarbiausių japonų kino meno, jo stiliaus ir tradicijų kūrėjų. Mizoguchi debiutavo 1922 m. Jam buvo svarbu apvalyti kiną nuo tada jame dominavusio teatro sąlygiškumo. Įtakos Mizoguchi turėjo vokiečių kino ekspresionizmas, Vsevolodo Pudovkino "Čingischano palikuonis", Vakarų literatūra. Kūrybos lūžis įvyko 1925 m., kai Mizoguchi peiliu sužeidė viena jo meilužė ir jis tapo skandalų kronikų herojumi. Nuo tada jo filmai vis dažniau pasakoja apie dramatiškus moterų likimus, jų kančią ir pasiaukojimą. 3-iasis ir 4-asis dešimtmečiai pasižymėjo novatoriškos kino kalbos ieškojimais, už kuriuos Mizoguchi ir giriamas, ir peikiamas. Jis mėgo ilgus planus – epizodus, nufilmuotus iš vieno taško (režisierius mėgo kartoti: "Viena scena – vienas planas"), statišką kamerą. Šiuo laikotarpiu sukurti Mizoguchi filmai "Naniva elegija" ir "Giono seserys" – prieškario japonų kino viršūnė.

Antrojo pasaulinio karo metais Mizoguchi kūrė filmus apie kabuki teatrą, naudojosi legendiniais ir mitologiniais siužetais ("Aktoriaus gyvenimas"). 5-ojo dešimtmečio pabaigoje galutinai susiformuoja ypatingas Mizoguchi stilius, vėliau paveikęs ne tik japonų, bet ir Vakarų kino kūrėjus. Jam būdinga tiksli veiksmo atmosfera, neatsiejamai susipynę realybė ir irealumas, japonų tapybos paveikta kadro kompozicija. Mizoguchi filmų dramaturgija remiasi suvokimu, kad tikrovė yra amžina tėkmė.

6-ajame dešimtmetyje Mizoguchi sukūrė savo garsiausius šedevrus "Blausus mėnulis", "Kurtizanės O’Haru gyvenimas". Iki šiol neaišku, kiek filmų sukūrė režisierius: vieni tyrinėtojai tvirtina, kad 70, kiti nurodo apie du šimtus.

"Blausus mėnulis" ("Ugetsu monogotari", 1953 m., 97 min.)

Tai pats garsiausias už Japonijos ribų Mizoguchi filmas, kuris buvo apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Rašytojo Akinari Ueda (1734–1805) apsakymų motyvais sukurtos juostos veiksmas nukelia į XVI a. vidaus karų alinamą Japonijos provinciją. Filmas pasakoja legendą apie du kaimiečius, kurie atsisakė šeimyninės laimės, siekdami iliuzijų – šlovės, turtų, moters. Siekiantis praturtėti puodžius Genjiro sutinka šmėklą – princesę Wakasą ir nukeliauja į kūniškų malonumų pasaulį. Ambicingasis Tobei svajoja apie kario šlovę, už drąsius žygius jis gauna generolo laipsnį. Tačiau abu vyrai priversti grįžti į realų pasaulį ir turi brangiai mokėti už savo paklydimus.

Akinari Ueda vadinamas japonų Maupassant’u. Prancūzų rašytojas buvo ir vienas mėgstamiausių Mizoguchi autorių. Tai gal ir paaiškina nepaprastai kruopščią filmo režisūrą, rafinuotą trapią nuotaiką, subtilią plastiką, neįtikėtiną rūko gaubiamų kadrų harmoniją. Tačiau "Blausus mėnulis" pakeri ne tik savo plastiniu grožiu. Tai viena iš išsamiausių japonų filosofijos mono - no aware eksplikacijų ekrane, atskleidžianti išgyvenamos patirties liūdesį, tuščias pastangas siekti geresnio gyvenimo ir gyvenimo tėkmės grožį. Kartu tai poetinė refleksija apie vertybių ambivalentiškumą ir žmogaus siekius menką tikrovę paversti didžia iliuzija. "Blausus mėnulis" atveria dvasinį japonų pasaulį. Nepastebimai sujungdamas poetinį realizmą ir misticizmą, režisierius kuria no teatro dramoms būdingą pasaulį, kur laiko tėkmė tolygi pasąmonės srautui, atmintis tokia pat reali kaip ir dabartis, o mirusieji atgyja tam, kad išsakytų savo skausmą ir ilgesį. (23 d. 18 val., 26 d. 20.30)

Akira Kurosawa (1910–1998)

Būsimasis režisierius mokėsi dailiųjų menų akademijoje. Jaunystėje jam didelės įtakos turėjo klasikinė rusų literatūra, o ypač Fiodoro Dostojevskio kūriniai. Kine jis pradėjo dirbti 1936 m. – buvo asistentas, scenaristas. 1943 m. debiutavo kaip režisierius. 1948 m. jis sukūrė filmą "Girtas angelas", kuriame nuskambėjo vėliau Kurosawos filmuose dažnai gvildenta gėrio, gyvenimo kitiems tema. Šiame filme režisierius pirmąkart susitiko su aktoriumi Toshiro Mifune, vėliau jie bendradarbiavo ne vieną dešimtmetį. Pasaulinę šlovę ne tik režisieriui, bet ir visam japonų kinui atnešė 1950 m. sukurtas "Rasiomonas". Šis filmas atvėrė pasauliui iki tol nežinomą japonų kino žemyną.

Kurosawa buvo laikomas "vakarietiškiausiu" japonų režisieriumi, jo filmams būdingi ryškūs charakteriai, aštrūs konfliktai, dinamiškas montažas. Tačiau režisieriui nebuvo svetima ir socialinė problematika, tikėjimas paprasto žmogaus moraliniu pranašumu bei asmenybės gebėjimu tobulėti. Be abejo, jis buvo moralistas, tačiau tvirtino, kad sielos didybės reikia ieškoti savyje. Sakoma, kad Kurosawa "neabejojo tiesa, jis abejojo tikrove". Kurosawa mėgo simbolius, metaforas, šviesos ir tamsos kontrastus, jo filmuose novatoriškai panaudojamas garsas. Ilgai į savo filmus neįsileidęs spalvų, vėliau jis tapo subtiliu spalvoto kino meistru. Į kino istoriją Kurosawa įėjo ir kaip filmų apie samurajus žanro atnaujintojas, kuriuo iki šiol žavimasi (pvz., Quentino Tarantino filmuose "Nužudyti Bilą"). 1954 m. sukurti "Septyni samurajai" buvo transformuoti į holivudinį vesterną, šio Kurosawos filmo schema puikiai prigijo ir Vytauto Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti". Kurosawa ekranizavo Shakespeare’o tragediją "Makbetas" (filmas "Kruvinas sostas" buvo sukurtas stilizuojant no teatrą ir jo principą, kad aktorius išreiškia save per kaukę ), Maksimo Gorkio "Dugne", Vladimiro Arsenjevo "Dersu Uzala", japonų rašytojus. Gyvenimo pabaigoje sukūrė filmus "Kario šešėlis", "Sapnai", kuriuose dar kartą visomis spalvomis sužėrėjo plastiškasis režisieriaus talentas.

"Skandalas" ("Shubun",1950 m., 104 min.)

Daug vilčių teikiąs dailininkas Ichiro Aoe nufotografuojamas viešbučio balkone besišnekučiuojantis su žymia dainininke. Netrukus sufabrikuota skandalinga istorija bulvariniam žurnalui "Amour" atneša didžiulę finansinę sėkmę. Dailininkas ir dainininkė bando teisme ginti savo garbę, tačiau bylą pralaimi... Ši ironiška drama Kurosawa išreiškia savo požiūrį į amerikietiškos kultūros įsigalėjimą Japonijoje. (23 d. 20.30, 26 d. 18 val.)

"Idiotas" ("Hakuchi",1951 m., 166 min.)

Kurosawa sakė, kad mėgsta Fiodoro Dostojevskio kūrybą, nes "joks kitas rašytojas neišreiškė tiek daug užuojautos ir gerumo žmonėms". Režisierius neslėpė, kad Dostojevskis įkvėpė jo "Girtą angelą" ir daug kitų filmų. Romano veiksmą Kurosawa perkėlė į savo klimatu ir papročiais labiausiai Rusiją primenančią sniego ir ledo sukaustytą pokario Hokaidos salą.

Per plauką išvengęs mirties bausmės kareivis Kamada yra visiškas paliegėlis, jį kankina epilepsijos priepuoliai, bet kartu jis nepaprastai geras ir supratingas. Grįžęs iš psichiatrinės ligoninės jis susidraugauja su Akama bei išgyvena daugialypius jausmus dviem moterims – Taeko ir Ayako. Filmo įvykiai beveik tiksliai atitinka romano siužetą, nors socialiniai santykiai, be abejo, skiriasi nuo XIX a. Peterburgo. Tačiau finalas yra dar kategoriškesnis: budėjimas prie Akamos nužudytos Taeko baigiasi abiejų herojų beprotybe.

Kurosawa norėjo perteikti universalų romano pobūdį ne bandydamas perkelti romano realijas į japonišką dirvą, o perkeldamas romaną į unikalią erdvę: veiksmas nukelia ne į Europą ar Japoniją, bet į Dostojevskio sukurtą "sielos šalį". Šiuo požiūriu tai tobuliausia rašytojo ekranizacija. (24 d. 18 val., 27 d. 20.45)

Yasujiro Ozu (1903–1963)

Po pernai vykusios režisieriaus filmų retrospektyvos šis unikalus kūrėjas jau žinomas ir Lietuvoje. Režisierius debiutavo dar nebyliojo kino laikais, ankstyvuosius jo filmus paveikė pramoginis amerikiečių kinas. Tačiau šio stiliaus gana greitai atsisakęs kūrėjas pasirinko vadinamąjį shomin-geki (realistiniai filmai apie viduriniąją miestiečių klasę), nevengė socialinių temų. Vėliau jis sukūrė savo nepakartojamą stilių, kuriame dominuoja poetiniai elementai, atmosfera ir kuris išreiškia japonišką pasaulėžiūrą, išaugusią iš tūkstantmečių tradicijų ir budizmo (ypač dzen) filosofijos. Japoniškiausiu vadinamas kūrėjas manė, kad siužetas, aktoriai, muzika, įmantrūs dialogai, perdėtas kameros judesys ar montažas tik kliudo išreikšti neišreiškiama ir parodyti gyvenimą. Ozu filmams būdingas "poetinis formalizmas" ir askezė, kylanti iš pasitikėjimo realybe. Filmuose dažniausiai rodoma japonų šeima, kuri priversta paklusti iš šalies atėjusioms permainoms.

"Ankstyvas pavasaris" ("Soshun", 1956 m., 144 m.)

Filmo herojus Sugiyama bodisi darbu didelėje kompanijoje ir šeimyniniu gyvenimu. Jis flirtuoja su "šiuolaikiška" bendradarbe. Savo vaiko mirties metinių dieną jis net nenueina į kapines. Šeimos krizė vis gilėja, žmona palieka Sugiyamą, miršta geriausias jo draugas. Herojus nusprendžia išvažiuoti į kitą miestą. Pas jį atvažiuoja žmona. Abu jie ilgisi Tokijo…

Tai vienas ilgiausių Ozu filmų, kuris buvo kuriamas net trejus metus. Šįkart detalės, akimirkos nuotaikos ir intensyvaus psichologinio portreto meistras sukūrė subtilią studiją apie kainą, kurią priverstas mokėti modernios visuomenės žmogus. (24 d. 21 val., 27 d. 18 val.)

Shohei Imamura (g.1926)

Buvęs Ozu asistentas laikomas vienu japonų Naujosios bangos kūrėjų. Kine jis debiutavo 1958 m. Iš pradžių Imamura kūrė socialinės kritikos kupinus filmus, bet netrukus išgarsėjo kontroversiškais (kartais vadintais pornografiniais) filmais apie stiprias moteris ("Japonų vabzdys"). Jį domina įvairios temos, anksčiau buvusios tabu. Ypatingas "vaidmuo" Imamuros filmuose tenka vandeniui – skirtinguose kūriniuose jis tampa žmogaus aistrų, slaptų minčių, išgyvenimų, seksualumo simboliu ("Šiltas vanduo po raudonu tiltu"). Pasak režisieriaus, jo personažai "stiprūs, godūs, kandūs, sukti žmonės, jų trūkumai labai žmogiški". Kanų kino festivalio "Auksine palmės šakele" apdovanoti jo filmai "Legenda apie Narajamą" (1983), "Ungurys" (1999).

"Dingęs be žinios" ("Ningen johatsu", 1967 m., 130 min.)

Šiame filme režisierius originaliai susieja dokumentinį ir vaidybinį kiną. Juostoje bandoma tyrinėti vieną japonų visuomenės fenomeną – kiekvienais metais daug vyrų dingsta palikdami šeimas, darbus ir išnykdami nežinomybėje. Filmas seka paskui vieno tokių vyrų sužadėtinę Yoshie Hayakawa. Tačiau šis filmas yra daugiau nei vieno vyriškio paieškos.

Nutrindamas ribas tarp "tikrų žmonių" ir aktorių, nesurežisuotos tikrovės ir suvaidintų scenų, realaus pasaulio ir jo imitacijos, Imamura kuria provokuojantį, painų, mįslingą filmą. (25 d. 18 val., 28 d. 20.30)

Kon Ichikawa (g.1915 m.)

Kine jis nuo 1933-iųjų. Pradėjęs darbą animacijos ir lėlių filmais Ichikawa domėjosi kinematografinėmis kabuki teatro, komikso galimybėmis, ekranizavo daug garsių japonų literatūros kūrinių, kūrė senų nebylių juostų perdirbinius, komedijas ir melodramas. 1956 m. jis sukūrė vieną svarbiausių japonų filmų "Nuobaudų kambarys". Filmas atskleidė pokario "prarastosios" kartos sutrikimą ir protestą. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas svarbus japonų kino istorijai filmas – antikarinė "Birmos arfa". Ichikawa yra puikus pasakotojas ir stiliaus meistras, natūraliai siejantis poeziją, komediją ir tragediją, mėgstantis įvairovę, nuolat eksperimentuojantis. Jo kino vizualumas neatsiejamas nuo gilios užuojautos atstumtiems, nuskriaustiems, įbaugintiems personažams, nors pats režisierius ir išsigina "humanisto" vardo. Jis sakosi esąs "realistas, ieškantis geriausių žmogaus prigimtinių savybių ir nenustembantis aptikęs blogiausias".

"Liepsnose" ("Enjo", 1958, 99 min.)

Filmas sukurtas Yukio Mishimos romano "Auksinė šventykla" motyvais ir pratęsia "Nuobaudų kambario" niūraus maišto ir protesto motyvus. Filmo turinys susijęs su japonų istorija ir kultūros tradicija, kurioje svarbus vaidmuo tenka autodestrukcijai, pavirstančiai desperatišku pasipriešinimu visuomenės abejingumui ir neteisybei. Filmo pagrindas – 1950 m. įvykis – garsaus Auksinio paviljono Kioto mieste sunaikinimas.

Vis gilėjantis juostos herojaus idealisto nusivylimas tikrove ir kone fanatiškas siekis išsaugoti nepaliestą tobulą grožį pastūmėja jį žengti beprotišką žingsnį.

Filmas "Liepsnose" tyrinėja Japonijos pokario kartos dvasinę būseną. Filmo herojaus Mizoguchi, kaip ir visos pokario kartos, idealai pasirodo esą neapibrėžti ir netvarūs. (25 d. 20.30, 28 d. 18 val.)

"Japonų kino meistrų" savaitės filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais ir angliškais subtitrais. Bilietų kaina 4–6 Lt.

Parengė Živilė Pipinytė