Žanro paieškos

Violanta Skudutienė. "Lentvaris" J. Matonio nuotr.

Violantos Skudutienės akvarelių iš Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio parkų paroda Šv. Jono gatvės galerijoje priminė man prieš keletą metų "Vartų" galerijoje pristatytas princo Čarlzo akvareles – Anglijos miestelių panoramas, kalvas, parkus.

Kažin ar galima lyginti, nes Violanta – profesionali dailininkė, kurią tapybos mokė Valentinas Antanavičius, o architektūros – Eduardas Budreika, Vytautas Čekanauskas.

Per praktikas, pasak Violantos, teko aplankyti beveik visos Lietuvos dvarų parkus, tad nenuostabu, kad šioje parodoje – akvarelės iš Eduardo André Lietuvoje kurtų parkų, neabejotinai gražiausių žmogaus formuotų kraštovaizdžių.

Tos akvarelės priminė man ir senąsias Napoleono Ordos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių ir dvarų graviūras, ir architektų Arūno Paslaičio, Vytauto Čekanausko dvarų bei medinių bažnyčių piešinius.

Galima būtų kalbėti apie žanrą, atspindintį dvarų gyvenimą, aplinką. Žanrą, apimanti ne tik dailę, bet ir fotografiją – prisiminkime Jono Bulhako nuotraukas iš Bohdanovo, Johano Hiksos iš Verkių dvaro, grafų Kosakovskių Vaitkuškio dvaro albumus. Pagaliau juk šalia solidžių dailės kūrinių dvaruose kabėdavo ir ponaičių piešti savojo dvaro bei apylinkių vaizdai.

Anie darbai vertingi ne tik kaip meno kūriniai, kaip epochos dokumentai. Žiūrint į tuos darbus apima išnykusio pasaulio ilgesys. Turbūt suprasdama šį pavojų Violanta Skudutienė lieka lakoniška – nedaug spalvų, tik pastelinės žalsvos parko medžių ir rausvos statinių, tik šešėlių žaismas. Ir akvarelė, ko gero, pasirinkta neatsitiktinai – toks trapus oro virpėjimas. Ir balto neužlieto popieriaus faktūra – šiek tiek nerealu, paslaptinga.

Kraštovaizdžio architektūra – Violantos Skudutienės profesija. Dvarų parkai ir tie, André parkai, jos akvarelėse nyksta ir laukia mūsų pagalbos. Violantos paroda – tarsi šauksmas gelbėti šį grožį, kuris šalia mūsų. Tik reikia mokėti jį pamatyti.