Skoninga ir profesionalu

Fortepijoninis trio "Kaskados": Edmundas Kulikauskas, Albina Šikšniūtė ir Rusnė Mataitytė Nuotrauka iš LNF archyvo

Skoninga ir profesionalu – taip apibūdinčiau fortepijoninio trio "Kaskados" – Albinos Šikšniūtės, Rusnės Mataitytės bei Edmundo Kulikausko – gegužės 11 d. koncertą Vilniaus filharmonijoje. Galima būtų pridurti ir tokias ansamblio savybes kaip ambicingumas pateikiant įvairią stiliaus požiūriu ir nemažos apimties programą bei neabejotinas išmanymas, žinojimas, kaip turi skambėti vieno ar kito autoriaus muzika. O autorių taip pat buvo trys.

Pirmiausia – Ludwigas van Beethovenas; "Kaskados" ėmėsi atlikti visus jo fortepijoninius trio. Ciklui parengti ansamblis netgi yra gavęs valstybinę stipendiją, tačiau ir be jos, pasak "kaskadininkų", jie būtų ėmęsi šio žygio, nes tai – puiki meistriškumo mokykla. Galbūt pasitikėjimo savimi suteikė ir prieš kelis metus laimėta I premija tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse.

Kitas autorius, "Kaskadų" koncerte atstovavęs tiek romantinę, tiek lietuvišką muziką yra Juozas Pakalnis. Sutikime, ne itin dažnai šio kompozitoriaus pavardę matome koncertų programose. Buvo atliktas jo 1945 m. sukurtas Fortepijoninis trio, alsuojąs pavasariškai secesiška vėlyvojo romantizmo dvasia, pagardinta lietuviškais motyvais.

Koncerte išgirdome ir naujosios muzikos opusą – australų kompozitorės Sadie Harrison kūrinį "Trys jaunamartės kelionės dainos ir prisiminimai", sukurtą Rusnės Mataitytės užsakymu ir šiame koncerte pagrotą pirmą kartą. Beje, kūrinys parašytas pagal lietuvių liaudies dainas ("Aš šių naktį nemigau", "Ankstų rytą kėliau", "Prapuoliau, motula" ir "Oi, kai mes augom").

Koncerto programa atskleidė "Kaskadų" nuostatas. Atlikdami klasicistinius opusus, kurie turbūt ir yra aiškiausias meistrystės indikatorius, atlikėjai tarsi pademonstruoja ansamblio lygį. Romantinis opusas – atgaiva klausytojų širdžiai – šįkart sutapo su dar viena ansamblio atkakliai puoselėjama linija. Tai lietuviškos muzikos atlikimas. Naujų opusų pasirinkimą lemia, matyt, noras jausti "laiko pulsą" ir tam tikra prasme tapti bendraautoriais. Kita vertus, natūralus kiekvieno atlikėjo noras parodyti, ką gali ir kaip mąstai, netrukdo "Kaskadoms" rūpintis optimaliu programos balansu taip, kad muzikinės informacijos kiekis neviršytų klausytojų sugebėjimo ją priimti.

Koncertą įrėmino du L. van Beethoveno trio. Beje, tai buvo ketvirtas ciklo "Visi Ludwigo van Beethoveno fortepijoniniai trio" koncertas. Vakaro pradžioje "Kaskados" atliko Trio Nr. 11 G-dur – dešimt variacijų pagal Wenzelio Müllerio dainą "Ich bin der Schneider Kakadu" ("Aš esu siuvėjas Kakadu"). Šis žavus kompozitoriaus trio, 1803 m. sukurtas pagal anuomet Vienoje madingo zingšpylio dainelę, nuskambėjo itin galantiškai ir tauriai. Visų pirma išgirdome sutelktą, bethoveniškai gilią kūrinio įžangą, nuteikusią ramiai klausytis ir įsiklausyti į garsines kamerinio muzikavimo subtilybes. Šis Beethoveno trio, sakyčiau, yra šubertiškai intymus ir mocartiškai lengvas. Trumputės variacijos – maži garsiniai paveikslėliai – leidžia pasirodyti kiekvienam instrumentininkui ir atskleisti įvairias ansamblinio grojimo galimybes. Tad galima buvo išgirsti tiek skambesio požiūriu jautrų, o techniškai labai tikslų pianistės Albinos Šikšniūtės skambinimą, tiek stilingą, taiklų Rusnės Mataitytės griežimą, tiek galantišką ir kartu dainingą Edmundo Kulikausko violončelės balsą.

Nors negalėtum pasakyti, kad koncerto pradžioje buvo justi įtampa, tačiau vakaro pabaigai atliktas Beethoveno "Geistertrio" ("Dvasių") trio D-dur Nr. 5 nuskambėjo jau visai kitaip. Polėkio kupina pirmoji dalis, iš Puškino pasiskolintos metaforos, tryško tarsi šampano purslai. Kūrinio atlikimas pasižymėjo didele vidine laisve, gilesniu alsavimu. Žinoma, ir kūrinys yra kitoks – tai vėlyvesnis Beethoveno opusas, sukurtas 1808 m. kompozitoriui viešint grafienės Marijos von Erdödy dvare. Atsidėkodamas už svetingumą Beethovenas jai paskyrė du 70-ojo opuso trio. Būtent tuo laiku kompozitorius sukūrė itin daug kamerinės muzikos. Pavadinimą "Dvasių" trio gavo dėl viduriniosios, beveik programinės, trio dalies, instrumentuotos taip, jog, regis, girdi vėjo genamų dvasių šnaresius. Tuo metu kompozitorius mąstė ir apie operą pagal Shakespeare’o "Makbetą", jai padaryti muzikiniai eskizai pasitarnavo medžiaga antrajai "Geistertrio" daliai. Ją atliekant "Kaskadoms" nepritrūko muzikalumo, o pirmoje ir trečioje kūrinio dalyse, kurios nieko bendra su dvasiomis neturi, trio nevaržomai perteikė bethoveniškus energijos ir polėkio gūsius.

Klausydamasi Juozo Pakalnio Trio mąsčiau: kaip puiku, kad atlikėjai atrado tokį gražų opusą. Pertraukos metu išsiaiškinau, kad mokydamasi muzikos istorijos lyg ir turėjau su šia muzika susipažinti, bet iš anų laikų neliko jokių ryškesnių įspūdžių. Galbūt mano pačios požiūris pasikeitė, tačiau labiau tikėtina, kad "Kaskadų" interpretacija buvo be galo įtaigi. Jie grojo J. Pakalnį taip užsidegę ir taip atsakingai tarsi atliktų Beethoveną. Juk neretai būna, kad atliekant lietuvišką muziką "lokalios" reikšmės menas iškeliamas tarsi į universalesnį lygmenį – viską atperka jau vien tautinio paveldo propagavimo faktas. O čia išgirdau visų pirma pagarbą tekstui ir reiklumą patiems sau: nepasakysi, kad nė vienos natos pro šalį, bet nė vienos natos kitaip nei derėtų arba kitaip nei būtų logiška garsiniu interpretacinės visumos požiūriu. Kita vertus, akivaizdu, kad šis kūrinys artimas "Kaskadoms" – jis buvo pasirinktas ne dėl to, kad reikėjo, bet todėl, kad tiko programai ir patiko atlikėjams. Dėl to, matyt, ir nuskambėjo nepaprastai įtaigiai.

Sadie Harrison "Trys jaunamartės kelionės dainos ir prisiminimai" turbūt nemažai daliai publikos buvo pirmoji pažintis su šia kompozitore ar bent jau su šiuo kūriniu, nes išgirdome jo pasaulinę premjerą. Nors įvairialypėje kūrinio faktūroje galėjai atpažinti lietuviškų intonacijų, o scherzo pobūdžio vietose buvo girdėti net tam tikrų sąsajų su J. Pakalnio Trio šokinio pobūdžio finalu, man S. Harrison kūrinio skambesys pasirodė labiau keltiškas (nors autorė ir australė). Tai ypač pasakytina apie violončelės ir smuiko partijas, kurių skambesys primena liaudies instrumentų (pvz., angliškojo fiddle) griežimą. Buvo ir šiek tiek "išderintų", bet gražiai visumą papildančių intonacijų. Kūrinys leido atlikėjams atsiskleisti kaip itin kūrybingiems interpretatoriams, juk ši pirmoji kūrinio redakcija yra jų padaryta.