Einu kitokiu keliu

"Monoklio" uždarymo metu: Birutė Marcinkevičiūtė, Sergejus Jurskis ir Leonidas Mozgovojus

Už spektaklį "Antigonė" tarptautiniame monospektaklių festivalyje "Monoklis’05" (Sankt Peterburgas) buvai apdovanota pirmąja premija. Gal galėtum papasakoti apie šį festivalį: koks jis šiandien? Kokius darbus Tau teko matyti? Kuo jie įdomūs?

"Monoklis" – vienas iš Peterburgo teatrinio centro "Baltyskij Dom" (didžiulis "Baltyskij Dom" pastatas – viena lankomiausių Sankt Peterburgo teatrinių erdvių) rengiamų festivalių, galima sakyti, "mažasis", skirtas vieno aktoriaus teatrui ir vykstantis kas antrą pavasarį (kitas, "didysis", vyksta kas rudenį, jame paprastai irgi dalyvauja Lietuvos teatrai). "Monoklis" – vienas iš gyvesnių Peterburgo renginių, apie jį žino daugelis, nes prieš tarptautinį turą vyksta Peterburgo monospektaklių atranka, kurioje šįmet, pasirodo, dalyvavo net apie du šimtus spektaklių. Iš jų į tarptautinį buvo atrinkti tik du (buvo gandų, kad griežta žiuri neatrinko net garsiosios Alisos Freindlich monospektaklio).

Važiavau į Peterburgą virpančia širdimi – čia mano mokykla, mokytojai. Peterburge jau esu vaidinusi spektaklius "Žodžiai smėlyje" ir "Meilužis", bet visad atrodo, lyg laikyčiau egzaminą. Be to, čia visi puikiai žino lietuvių teatrą, daug iš jo tikisi. "Monoklio" metu "Baltyskij Dom" fojė buvo surengta puiki paroda – galima buvo pamatyti afišas ir nuotraukas iš čia dalyvavusių lietuvių spektaklių, taip pat jau kelinti metai Sankt Peterburge sėkmingai rodomo Jono Vaitkaus režisuoto "Meistro ir Margaritos" eksponatus. Žiūrėdama į tą su meile surengtą ekspoziciją pamaniau: mus čia myli labiau nei mes patys vienas kitą.

"Monoklyje" teko pamatyti kelis tikrai puikius spektaklius – Peterburgo žvaigždės Sergejaus Barkovskio spektaklį "Avdejus Fliugarinas" (II vieta), lietuviams pažįstamo Piotro Fomenkos režisuotą monospektaklį pagal N. Gogolio "Pamišėlio užrašus" (III vieta), taip pat festivalio garbės svečio Sergejaus Jurskio naująjį monospektaklį "Šeimyniniai džiaugsmai". Juos žiūrėdama, įsitikinau, koks nuostabus vis dėlto rusų teatre jo didenybė Aktorius – kūrėjas, savimi pasitikinti asmenybė. Žiūrėdamas į tokį aktorių dažnai net užmiršti režisūros neišbaigtumą, scenografijos trūkumus... Ypač jei lyginsi su Lietuvoje gerokai stipresne režisūrinio teatro tradicija. Tad buvo tikras netikėtumas, kai prieš pat festivalio uždarymą, kovo aštuntąją, Peterburgo aktorių namuose TV kanalo "Kultūros" žurnalistė paklausė, kaip jaučiuosi, pelniusi pirmąją vietą. To dar nežinojau, nesitikėjau. Tikrai neužmiršiu tų jaudinančių akimirkų, kai teko lipti atsiimti prizo iš tik scenoje ir ekrane matytų Sergejaus Jurskio ir festivalio žiūri pirmininko Leonido Mozgovojaus rankų. O dar – kovo aštuntoji, tradicinės tulpės ir komplimentai moterims... Gera Peterburge, čia visuomet tvyro meilės ir kūrybos atmosfera, neformalaus bendravimo džiaugsmas.

Nustebau, kai viena iš festivalio organizatorių, dėkodama už spektaklį, kitą rytą atnešė stulbinančią dovaną – mažutę Sankt Peterburgo šventosios Ksenijos ikoną, o ją dovanodama palinkėjo: "Kad ji tau visados padėtų". Po spektaklių vyko tradiciški vakarėliai su kopūstų pyragu ("kapustnikai" – linksmos aktorių rengiamos šventės su dainomis, parodijomis, pokštais). Buvo ir lietuviškas vakaras, ir šmaikščiai švęstas S. Jurskio septyniasdešimtasis gimtadienis... Jo metu teatro fojė virto traukiniu "Peterburgas–Maskva" (mat iš Sankt Peterburgo S. Jurskis "pabėgo" į sostinę): svečiai sėdėjo prie kupė staliukų, valgė kietai virtus kiaušinius, raugintus agurkus, bėrė druską iš degtukų dėžučių ir gėrė arbatą iš traukininių stiklinių. Aptarnavo, vakarą vedė, dainavo traukinio palydovais persirengę "Baltyskij Dom" teatro aktoriai.

Tu taip pat dalyvavai ir kitame, ne mažiau įdomiame forume "Režisierius – moteriška profesija". Kuo įdomus buvo šis renginys?

Tai irgi "Baltyskij Dom" rengiamas forumas, skirtas atkreipti dėmesį į teatre dirbančias režisieres moteris. Jo uždarymas simboliškai vyksta kovo aštuntąją. Į jį buvo įtraukti ir keli svečių spektakliai. Tarp jų ir manoji "Antigonė". O šiaip, tai Peterburgo režisierių moterų festivalis, ir jo pavadinimas, žinoma, nerimtas. Rengėjai tai puikiai supranta. Režisierius – tikrų tikriausia vyriška profesija, nors, aišku, yra ir išimčių. Peterburgas – didelis miestas, todėl ir režisierių moterų čia dirba nemažai. Visos jos skirtingos. Šio forumo nominacijos buvo itin linksmos: "Už meilę aktoriams", "Už režisūros grakštumą" ir t. t.

Iš gausybės Tavo pastarųjų kelionių norėtųsi prisiminti ir kelionę į Kaliningradą, kur rodei net du spektaklius – "Antigonę" ir "Žodžiai smėlyje". Kokie įspūdžiai iš ten?

Į Kaliningradą pakvietė tenykštis kultūros atašė Arvydas Juozaitis, nustebęs ir apsidžiaugęs, jog vaidinu spektaklius ir rusų kalba. Kaliningrade teko simboliška misija: pasirodo, nors mus teskiria keli šimtai kilometrų, lietuvių teatro ten nebuvo nuo "ano" Nekrošiaus laikų, nuo pat nepriklausomybės metų. Vaidinome jaukiame teatre "Na Basejnoj", kur jau keletą metų kuria mums pažįstamas Jevgenijus Griškovecas; tai jo "namai".

"Antigonė" D. Matvejevo nuotr.

O su J. Griškovecu pirmąsyk susitikome irgi "Monoklyje", Peterburge, prieš aštuonerius metus. Tai mums abiem buvo pirmasis festivalis. Kaliningrade abu vakarus buvo tikri anšlagai. Gal dėl to, kad miesto spauda rašė, jog atvyko "lietuviškoji Ala Demidova". Net nežinau, iš kur tas gandas pasklido. Tuos sausio vakarus dieviškai apsnigo miestą, taip gražu – vien sniegas, net nesimatė kelio į teatrą parke. Rytą (gyvenome teatro svečių kambariuose) kasanti sniegą kiemsargė taip liūdėjo, kad negalėjo pažiūrėti spektaklio: "Oi, juk reikėjo nukasti žiūrovams kelią". Kaliningrade viskas taip, tarsi nė nebūtų praėjęs dešimtmetis. Tad ir į teatrą čia, sako, neretai dar prašo "atliekamo bilieto".

Pažįsti pačią įvairiausią publiką. Kuri publika Tau labiausiai įsiminė?

Geriausia publika ta, kuri ateina atvira širdimi. Tuomet pajunti tikrąją monospektaklio laimę: publika tarsi suvaidina spektaklį už tave, tau tereikia lengvai lyg kamuoliuką pasiųsti salėn mintį, emociją. Na, žinoma, yra buvę galybė linksmų nutikimų, ypač kai susiduri su kitos kultūros publika, pavyzdžiui, Mongolijoje, Kolumbijoje, Armėnijoje, arabų šalyse... Vieni karštai reiškia emocijas, kiti lyg sustingę laukia visą spektaklį, o paskui pratrūksta plojimais. Labai myliu rusų publiką. Net spektakliai rusų kalba būna emocingesni, atsiranda tiek naujų niuansų, lyg pati būčiau kitas žmogus. Kitąkart išsyk pajunti, kad spektaklio žiūrovai yra teatro kritikai. Galima tiesiog fiziškai justi tą minčių, nuostatų "lauką", kuris pakibo virš publikos. Monospektaklyje šis "laukas" – svarbiausias partneris.

Repertuare – keli Tavo spektakliai. Kaip organizuoji darbą? Kuo šie spektakliai ypatingi?

Čia, Lietuvoje, organizuoti nelabai ką ir tenka. "Meilužis" ir "Antigonė" yra Nacionalinio dramos teatro repertuare, o kelionės paprastai priklauso nuo pakvietimų. Pamato viename festivalyje, pakviečia į kitą. Šiuo atžvilgiu tikrai lydi sėkmė, nes aplankėme jau per dvidešimt šalių. O prodiuserio neturiu. Tad keliones dažniausia tenka organizuoti pačiai: pirkti bilietus, rašyti laiškus, vaikštinėti po ambasadas vizų ir t. t. Jau daug ko išmokau. Bet visada jaučiu, jog mane tarsi globoja kažkokios aukštesnės jėgos, visuomet kažkas padeda: žmogus ar aplinkybės, greitai sklindantis mitas. Greta – mano puikūs pakeleiviai – kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Jolanta Rimkutė, videomenininkas Andrius Jakučionis. Kaip ir ruošiantis spektakliui, taip ir jį organizuojant reikia nemažai energijos. Per tuos metus susidarė jau lyg ir kelių labai skirtingų monospektaklių repertuaras. Vaidinti juos padieniui tikrai nelengva. Pirmąsyk tai teko patirti praėjusį rudenį Vroclave, kur J. Grotowskio teatre buvo surengta trijų monospektaklių retrospektyva. Nors man vis svarbesnis ir įdomesnis darosi kitas sceninės kūrybos aspektas, ypač monospektaklio – tai tylus savęs "išvalymas", atitrūkimas nuo kasdienybės, savotiška meditacija, kuri pakelia tave ir žiūrovus į kitą, aukštesnį dvasinių virpesių lygmenį.

Sulaukusi tokios tarptautinės sėkmės, Lietuvoje likai neįtraukta į "Auksinių kryžių" nominacijų trejetukus...

"Trejetukai", "penketukai" – tai tiesiog žaidimai su savo taisyklėmis, juos juk žaidžia keletas vertintojų. Žinoma, puiku, kai tavo darbą pastebi, išskiria. Bet kiek lieka ir talentingų, nepastebėtų, neįtrauktų... Ne tik pas mus, visur. Liūdėti ar tai sureikšminti neverta. Nors grįždama iš svetur neretai pamanau: Lietuva tokia maža, joje – savos tradicijos, savas teatro suvokimas ir kriterijai, o pasauly tiek visko daug. Pamenu pokalbį su garsiu Korėjos prodiuseriu, atvykusiu į Vilnių, į rudens "Sirenas"; įdomu buvo klausytis jo įspūdžių apie lietuvių spektaklius – jie taip skyrėsi nuo mūsų teatro kritikų vertinimų.

Aš jau iš pradžių jutau, kad einu kiek kitokiu keliu: nepramintu, tylesniu, ne tokiu tiesiu ir saugiu, kaip pati norėčiau. Turbūt todėl visados intuityviai norėjosi kurti "tarp" žanrų – teatro, muzikos, šokio, žodžio ir kino. Anot Salomėjos Nėries, "eiti bedugnės pakraščiu". Gal todėl, kad ir mano gyvenimo geografija kita: kelionės, buvimas svetur, vis naujas dialogas su kitomis kultūromis ir teatro mokykla: ne geresne ar blogesne – tiesiog kitokia. Pastebiu, kad mažame krašte sunku priimti tą "kitokybę", kito kelio galimybę. O svetur tave priima atvirai, tokią, kokia esi. Dėl to esu laiminga ir dėkoju, kad viskas taip keistai ir paradoksaliai gyvenime klostosi, kad tas kelias toks nenuspėjamas ir nuostabus, nuvingiavęs taip toli.

Ir naujasis mano spektaklis "Poetė" (pagal S. Nėries dienoraščius ir eiles) – bene drąsiausias žingsnis savęs link, nebebijojimas savo balso. Tai visai kitoks spektaklis – savitos sielos mišios. Džiaugiuosi, kad jo metu vyksta toks intensyvus kalbėjimas su žiūrovais. "Poetė" būtent apie tai – laisvę eiti savu keliu.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė