Alyvmedžiai pagal "Kino pavasarį"

"Jūros gelmėse"

Afrikoje iš Viktorijos ežero traukiami Nilo ešeriai pardavinėjami Europos parduotuvėse, bet už juos gaunamas milžiniškas pelnas niekaip nepasiekia Tanzanijos gyventojų. Juos pasiekia tik "konvertuota" valiuta – AIDS, badas ir rusų ginklai. Kiek tų Nilo "perlų" perkame mes ("Darvino košmaras")?

Moterys nustato teritoriją, į kurią įžengusį vyrą ištiks prakeiksmas – jos kitaip nesugeba gelbėtis nuo brutalių apipjaustymo ceremonijų. Jos – ne Davido Bowie žmona Iman, protestuojanti prieš tas apeigas pasitelkdama nebe religiją, o finansus ir vardą ("Moolaade").

Civilizacijų sankirta kaip glotni neapykanta – nebe gražuolės Iman, o pakistaniečio didžėjaus iš Glazgo problema. Jis įsimylėjęs "gorę" – baltaodę moterį. Kas iš jųdviejų yra "nešvarus" – ir kieno požiūriu ("Švelnus bučinys")?

Anksčiau į tokias problemas galėjo būti nukreiptas tik mūsų žvilgsnis, tingiai atitrauktas nuo savų problemų, kurios kitam galėjo pasirodyti tikras rojus. Geriausiu atveju – smalsus žvilgsnis. Šiandien prie šio būdvardžio derėtų pridurti "susirūpinęs". Nors tokio rūpesčio mes šiandien dar nejaučiame, tiksliau – niekaip nesiejame su savimi. Tokias problemas atiduodame egzotiškiems žiniasklaidos skyreliams apie gyvenimo būdą.

Šias "ano" pasaulio tendencijas galima tęsti ir kitais pavyzdžiais iš kitą savaitę prasidėsiančio "Kino pavasario" festivalio filmų. Bet kurti tokią festivalio filmų mitologiją vien dėl mitologijos būtų pernelyg spekuliatyvu. Spekuliacijas paneigia patys filmai, sukurti pastaraisiais metais (dauguma – 2004 m.). Kinematografas tik celiulioide išpaišo paties pasaulio istorijas.

Buvęs žurnalistas, politikos ir ekonomikos apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas grakščiai išskyrė šias dvi pasaulio plėtotės tendencijas automobilio "Lexus" ir alyvmedžio simboliais: poreikį modernizuotis išreiškia automobilio "Lexus" gamyba pasitelkiant tikslius japoniškus robotus, o savų šaknų saugojimas kasdien pasireiškia Artimųjų Rytų (ir ne tik) kovomis dėl alyvmedžio – kieno žemėje jis auga? Šie civilizacijos raidos keliai ir simbolių sankirtos kasdien kryžiuojasi mumyse, ir tik nuo mūsų pareina, ar rinksimės prieštaravimus, ar mėginsime išlaikyti pusiausvyrą.

"Didžioji kelionė"

Jau beprasmiška būtų sudarinėti savo ir svetimo lenteles, tautų kraustymosi žemėlapius. Kraustomasi kasdien. Kartais – gan taikiai ir net gaunant "naudos". Pavyzdžiui, kai nelegalų pervežėjai čekai, radę indės imigrantės kūdikį, bando jį parduoti šeimai, kurios galva – rasistas (puikus čekų humoro pavyzdys filme "Aukštyn žemyn"). Egzistuoja ir kur kas pavojingesnė migracija, susijusi su visų rinkų liberalėjimu. Ją rodo skandalingoji britų režisierė Antonia Bird, dokumentiškai rekonstruojanti arabų studentų gyvenimą Vokietijoje iki pat jų įlipimo į lėktuvą, netrukus įsirėšiantį į Pasaulio prekybos centro dvynius ("Hamburgo grupuotė"). Filme "Moolaade" moterys saugo teritoriją pasiremdamos savo pačių tikėjimo normomis, čia alyvmedžius saugoti padeda "Lexus" principai.

Dažnos kelionės yra kelionės į save, – teigia daugelio filmų režisieriai. Ismaelis Feroukhi savo filmo "Didžioji kelionė" herojus išsiunčia iš Prancūzijos į Maroką. Automobiliu kirsdami valstybių sienas ir bandydami suvokti kitų kraštų ypatumus, tėvas ir sūnus iš esmės ieško kelio į tarpusavio supratimą: kodėl tėvui reikia keliauti į Meką? Ar Meka – tik religinis centras? Ar čia svarbesnė pati kelionė?

Šiam filmui antrina ir lietuvio Vyčio Vidūno "Arti dangaus". Tai egzotiškas žvilgsnis į Himalajų, Karakorumo ir Hindukušo kalnynuose gyvenančius žmones norint suprasti juos, o gal ir tuos, kurie trokšta pasiekti pasaulio stogą.

O kokia siena stūkso tarp nuobodokos civilizuoto miesto kasdienybės ir šalimais plytinčių džiunglių, į kurias naktį einama medžioti siaubūno tigro? Pirmoji "Tropikų karštinės" novelė leidžia ramiai stebėti tailandiečių gyvenimą, o naktinės tigro medžioklės metu drauge su vietinių tikėjimu ir papročiais į tave pamažu ima smelktis visai nebe kinematografinė baimė…

"Kino pavasario" festivalis pagrįstai gali puikuotis rodomų filmų prizais, gautais iš didžiųjų festivalių ir jų vertinimo komisijų. Bet tai tik maloni statistika. Iš esmės festivalis suteikia progą pajusti civilizacijų kryžkeles ir akcentuojamą pastarųjų metų pasaulio problematiką. Todėl ir norisi pabrėžti turinio, problemų svarbą, nes didžiųjų vizionierių laikas, regis, jau praėjęs. Žinoma, pasitaiko tokių išprotėjusių menininkų, kurie gražina juos supantį pasaulį, pavyzdžiui, dailininkas vengrų filme "Tamara" ar turkų vaikinai, besidomintys tik kinu ir medine filmavimo kamera (autobiografinė režisieriaus Ahmeto Ulucay detalė), ketinantys pakeisti pasaulį – bent jau savo ("Laiveliai iš arbūzo žievelių"). Bet istorija terpiasi visur, kaskart mėgindama alyvmedžio šaknų tvirtumą.

"Super didelis aš"

Tai gali būti tolima Argentina, Pinocheto pučas, matomas vienuolikamečių akimis ("Mačiuka"); gali būti lyg ir pabodę, bet vis naujai prie kaltės ir atpirkimo sąvokų grįžtantys Europos istorijos ir Trečiojo reicho puslapiai ("Devintoji diena", "Nuopuolis"). Gali būti naujoji Europa, konstruojama pagal populiarius koprodukcijos projektus (šešių novelių "Radinių biuras", Laimos Pakalninios "Autobusas"), ar tiesiog įsisenėjusių tradicijų tikrinimas, noras pasipuikuoti prieš kaimynus. Juk tai – taip pat tradicija (lenkų "Vestuvės" ir Urugvajaus "Viskis"). Gali būti net tradicijos provokavimas – koks gi tas mūsų dorovinis stuburas ("Šalia jūsų" – Lietuvos kaimas fotografo Rimaldo Vikšraičio ir jį filmuojančio Algimanto Maceinos akimis)?

XX a. Europa – taip pat emigrantė. Apimta ne vien dvasinės nostalgijos "Odesa, Odesa…" režisierė blaškoma tarp amžiaus pradžios žydų Odesos, Mažosios Odesos už Atlanto ir pažadėtosios žemės, kurioje, pasirodo, atvykėlių laukia komunistinio sukirpimo namai ir tokia pat apgaulė.

Kiek tų leksusų ir alyvmedžių kryžiuojasi mumyse? Kinematografas negali išvengti intymios, seksualinės, gender plotmės ir, regis, netrukus įpratins mus kasdien savęs klausti: kokia mano lytis? Ir – nepaisant apsirengimo – kas esi tu? Ar, kaip sako lietuvių režisierius, aš esi tu? Tailando boksininkas ("Gražuolis boksininkas") ekrane tampa gražuole, realiame gyvenime – geriausiu Tailando aktoriumi. Kas tu buvai anksčiau ir kas esi dabar, ar gali atsiprašyti už anas kaltes, – kone į mokslinės fantastikos žanrą neria Wong Kar-way, filme "2046" tęsdamas "Meilės laukimą" ir supindamas keletą tapatybių. Pavadinimo skaičius – ne vien viešbučio numeris, kur gyvena jo buvusi moteris, bet ir būsimas 50-metis, kai Hong Kongas švęs savo atsiskyrimą nuo Kinijos. O kaip seksas vožia per smegenis ir kaip po to dorotis su ta surasto identiteto problema, neįprasta kinematografo kalba nagrinėja bolivietis ir australė ("Seksualinė nepriklausomybė" ir "Salto mortale").

"Nuopuolis"

Lyg pasišaipydamas Morganas Spurlokas klausia: norite dar intymiau? Tarkim, kaip viso pasaulio modernėjimo ir kolonizavimo simbolis – "McDonald’s" mėsainis ar keptos bulvytės – veikia mūsų skrandį ir kitus organus? Didžiojo Mako dieta aktuali ir mums – juk perkate bulvytes prabangiame prekybos centre? O jos nepūva įtartinai ilgai... O kaip "Coca Cola" (ne vien kino teatrą turiu omeny)? Mūsų tapatybės naujasis "Super didelis aš" stovi visai šalia. Super didelis Ego.

Ir čia jau nepasakysi: ai, tai kažkur... Šios problemos – visai šalia. Ir šiandien, ir per festivalį neįmanoma nutylėti dar vienos – "Lietuvos" kino teatro problemos. Kino teatrų pavadinimų semantika simboliškai baigia Neries, Vilniaus, Tėvynės naikinimo seką (kaip bus su skalvių žeme?..). Čia kertasi viešųjų erdvių, laisvo urbanistinio žvilgsnio, pasaulio paveldu pripažintos praeities, architektūros ir pagaliau kino, kultūros, pilietiškumo linijos. Ištisas vietinis voratinklis, atsidūręs prieš kitą, liberalizmo vardu prisidengusį, o savo vidumi ir mąstysena – taip pat visiškai tėvyninį. Kuris nugalės? Pradėkime nuo matematikos: kiek automobilių galima pastatyti alyvmedžio (lietuviškai – liepos) vietoje? Užtataigi.

Vokiečių filme "Auklėtojai" jauni maištautojai imasi savais būdais pertvarkyti pasaulį, nes kiti keliai jiems buvo atkirsti ir kitos išeities nėra. Mūsų jaunieji auklėtojai bene pirmieji tiksliausiai suvokė alyvmedžių svarbą ir ėmėsi juos ginti. Prisijungus prie globalinio tinklo ir kompiuteryje paspaudus www.aukletojai.org, pasirodo optimistinis užrašas: "jau greitai…"