Išminčiaus patarimai

Leszek Kołakowski

Filosofas, eseistas, profesorius Leszekas Kołakowskis iš pradžių buvo marksistas dogmatikas, o ilgainiui tapo svarbiausiu revizionizmo atstovu. 1968 m. jis neteko katedros ir iš Lenkijos išvyko į užsienį: dėstė JAV (Jeilio ir Berklio universitetuose), nuo 1970 m. yra Oksfordo "All Souls Colledge" narys. Jis yra paskelbęs per 400 publikacijų, išverstų į daugelį pasaulio kalbų. 2003 m. Leszekas Kołakowskis tapo pirmuoju Johno Kluge’s premijos laureatu. Šią milijono dolerių vertės premiją skiria JAV Kongreso biblioteka už iškilius laimėjimus tose srityse, kurių neapima Nobelio premija.

Savaitiniame žurnale "Polityka" išspausdintas Jaceko Żakowskio pokalbis su filosofu sulaukė didelio atgarsio, jis laikomas vienu geriausių pernai Lenkijos žiniasklaidoje pasirodžiusių interviu. Pateikiame jį sutrumpintą.

Ateina pas išminčių keturiasdešimtmetis…

Ar tai būsite tamsta?

…arba dvidešimtmetė ilgakojė blondinė…

Ji tikrai menkai primena tamstą.

… taigi, tas kažkas atsisėda šalia Jūsų ir klausia: "Kas gyvenime yra svarbiausia?" Ką atsakys išminčius?

O iš kur išminčius turėtų žinoti?

Jis perskaitė tūkstančius knygų, beveik 77 metus gyvena pasaulyje ir garsėja išmintimi. Kas, jei ne jis, turi žinoti?

Beveik 77 metus? Vadinasi, aš esu tas išminčius?

Todėl čia ir atvažiavau.

Tačiau jei priimčiau šį vaidmenį, pats save pavadinčiau gyvenimo mokytoju. Tai nebūtų gerai. Muhammadas Ali gali sau leisti šokinėti po ringą ir rėkauti, kad yra pats geriausias. Kitiems tai netinka.

Tarkime, prieš Jus stovi žmogus, kuriam tikrai reikia padėti. Gal jis nežino, kodėl verta gyventi. Gal blogai surikiavo savo gyvenimą. Gal jaučia, kad stojo paskutinė akimirka, kai jis dar gali ką nors pakeisti ir susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu. Turite jam padėti.

Apsimesdamas, kad žinau universalią formulę?

Negi nežinote?

Sunku pasakyti… Manau, kad tokia formulė galėtų būti naudinga kitiems. Yra žmonių (tiesa, jų labai nedaug), kuriems gyvenimas yra tarnyba. Jie gali ją atlikti įvairiose srityse. Medicinoje, politikoje, moksle, socialinėje pagalboje, tarptautinėse organizacijose. Regis, jie jaučia, kad gyvenimas išsipildė, kai pajunta savo egzistencijos prasmę.

Jums tai artima?

Žinoma. Tik nežinau, ar to galima išmokti, nežinau net, kaip to pasiekti. Kita vertus, man artimas ir budistų požiūris, kad gyvenimas – tai didžiulė nelaimė. Nieko nepadarysi. O nirvanos perspektyva mums atsivers tik tada, kai sugebėsime išsižadėti visų troškimų, iki minimumo sumažinti savo lūkesčius. Yra žmonių, kuriems savęs apribojimas padeda pasiekti dvasinę laisvę.

O Jus traukia savęs ribojimu pasiekiama laisvė?

Nekalbu apie laimę, nes nežinau, kas ji yra. Ir niekad nežinojau. Bet budistų arba stoikų požiūris – apriboti troškimus taip, kad ramiai priimtum likimo smūgius – savaip traukia. Neprisirišti prie poreikių, nepulti isterikon, jei nepasisekė tai, ko troškome. Nenorėti pernelyg daug. Geriau mažiau trokšti ir mažiau nusivilti. Pavyzdžiui, esu graži, patraukli, talentinga blondinė. Važiuoju į Holivudą, noriu tapti žvaigžde, bet vaidinu tik epizoduose. Nusiviliu. Jaučiuosi susigadinusi gyvenimą, nelaiminga. Ar dėl to turiu kartis? Ar negeriau norėti mažiau?

O jei jūs – graži blondinė – tapote žvaigžde, bet vis tiek jaučiate susigadinusi gyvenimą?

Ar gyvenimas sugadintas, ar ne – subjektyvus dalykas. Šito negalima įvertinti objektyviai. Tarkime, esu sodininkas. Nieko daugiau neveikiu. Nesiekiu nei šlovės, nei aukštos vietos. Noriu turėti tik maisto ir elementarių dalykų, tačiau visai nesivaikau vertybių, kurios visiems atrodo svarbios. Nenoriu būti Einsteinas. Ar blogai, kad nenoriu būti Einsteinas?

Juo labiau kad baigtis gali visaip...

Paprastai manoma, kad blogai. Pamenu garsų fiziką, sakiusį: "Arba esi Einsteinas, arba neverta gyventi". Jis nebuvo Einsteinas. Ar tai reiškia, kad jo gyvenimas buvo beprasmis?

Gal iš tikrųjų svarbiau ne tapti Einsteinu, o tik siekti?

Žinoma, šitaip geriau. Siekti didžių dalykų apskritai yra gerai. Tačiau jei nuo pradžių nuspręsiu, kad jų nepasieksiu, tada tikrai nepasieksiu nieko. Nes didžiosios vertybės neateina atsitiktinai, jos reikalauja pastangų. Taigi vis dėlto svarbu turėti truputį vilties. Bet ne per daug. Tik tiek, kad išvengtume katastrofos, kai suvoksime, kad tuo Einsteinu nebūsime niekad. Kitaip atsiras beprasmiškai nugyvento gyvenimo pojūtis.

Gal tapęs Einsteinu prarastumėte gyvenimo prasmę…

Arba nuolat, be perstojo beviltiškai siekčiau. Tai irgi gali sugadinti gyvenimą.

Regis, jau išgirdau pirmąjį išminčiaus patarimą. Svarbu nenorėti pernelyg daug.

Sutinku. Ko gero, "norėti ne per daug" yra gera pavykusio gyvenimo formulė.

Bet ko ne per daug? Juk yra įvairių vertybių. Keliolika man iškart ateina į galvą: jaunystė, tauta, pinigai, valdžia, darbas, draugystė, malonumas, džiaugsmas, šeima, seksas, šlovė, laimė, žinios, laisvė…

Laimę palikime ramybėje, nes nežinau, kas tai yra. Kiekvienas ją supranta savaip. Reikia susitaikyti su tuo, kad laimė neegzistuoja.

Yra empiriškų įrodymų, kad laimė egzistuoja. Kiekvienas jums pasakys, ar šiandien yra toks pat laimingas kaip vakar. Dėl to, kad kažką sunku užfiksuoti ir aprašyti, dar nereiškia, kad tai neegzistuoja.

Tai būtų tik įrodymas, kad egzistuoja laimės stygius. Jei pritarčiau tamstai, kad laimė egzistuoja, tai pasakyčiau, kad laimingas gali būti nebent tik vaikas maždaug iki penkerių metų, gyvenantis tikrai jį mylinčioje šeimoje.

Manote, kad paskui jau prasideda nelaimės?

Gal ir ne nelaimės, bet pasikeičia mūsų požiūris į pasaulį. Mūsų gyvenime atsiranda cinizmo, suvokiame, kad pasaulis yra negeras. Mažas vaikas dar neklausia apie laimę, jis nežino laimės sąvokos. Jei kas nors galvoja apie laimę ir savęs klausinėja: "Kaip galiu būti laimingas?", "Kaip turiu tvarkytis gyvenimą?", "Kas gyvenime svarbu?", vadinasi, jis jau nebėra ir niekada nebebus iš tikrųjų laimingas. Niekas niekad nepasieks laimės, kuri taip formuluojama.

Tačiau jis gali prie jos priartėti. Tam ir klausiame: "Kas gyvenime svarbu?" Ar tamstai atrodo, kad jaunystė yra svarbi?

Jaunystę taip pat galime padėti į šalį, nes tai vertybė, kurią dauguma praranda. Bet ne visi.

Kaip su ja išsiskirti, kad būtume kuo mažiau nelaimingi?

Labai paprastai – atsikratyti jausmo, kad būti jaunam yra kokia nors ypatinga vertybė. Jei jaunystės nelaikysime vertybe, nemanysime, kad sendami kažką prarandame.

Lengva pasakyti… Ar yra tekę pagalvoti: "Deja, mano amžiuje tai jau netinka..."?

Kas netinka? Mano amžiuje netinka suvedžioti moteris? Nuo kada netinka? Jei būsiu įsitikinęs, kad nepavyks, tai ir nebandysiu. Bet ar gali tiksliai žinoti? Man neatrodo, kad jaunystė būtų kaip nors ypatingai svarbi ir kad jai reikia skirti ypatingą dėmesį. Svarbu, kad žmogus išsilaisvintų iš jaunystės kulto.

Tad jaunystę irgi dedame į šalį. Kokį dar gyvenime svarbų dalyką pasirinktų išminčius iš to sąrašo?

Pagal kokius kriterijus?

Pagal tai, ką gyvenime verta rinktis.

Normaliam žmogui, kuris nenusiteikęs budistiškai, kuris nesibodi gyvenimo gėrybėmis, o moka džiaugtis mažais konkrečiais džiaugsmais, visko reikia po truputį. Nieko bloga, kai kas nors džiaugiasi, kad turi šiek tiek pinigų arba įdomų darbą. Tačiau universalios hierachijos taip nepavyks sukurti. Dauguma mūsų nieko nenori atsisakyti. Žinome, kad tos gėrybės tarpusavyje nesutaria, kad jos riboja viena kitą, kad nepavyks "ir suvalgyti pyragaitį, ir kartu jį turėti", kad negalime turėti visko, kad tie, kurie kitų akyse turi viską, patys nebūtinai mano, jog yra apdovanoti likimo. Gal paprasčiau būtų pasakyti, koks trūkumas mums yra bjauriausias. Schopenhaueris manė, kad gėris – tai kančios nebuvimas. Pavyzdžiui, dabar aš čia sėdžiu ir nejaučiu jokio fizinio skausmo.Tačiau man tai neatrodo svarbu. Bet jei pradėtų skaudėti, jei pajusčiau intensyvų fizinį skausmą, tuomet jis būtų svarbiausias.

Tai gal reikėtų klausti, kas gyvenime yra blogiausia? Ne apie tai, ar svarbūs pinigai, bet apie tai, ar pinigų trūkumas – baisus?

Bet ir čia nėra jokios visuotinės hierachijos. Kankinamam žmogui blogiausia yra kankinimai, badaujančiam – badas. Žmonės žudosi negalėdami apmokėti savo sąskaitų ar dėl to, kad buvo atstumta jų meilė. Gal svarbiausia – išsilaisvinti iš kančios? Kita vertus, stoikai tvirtina, kad tikrasis išminčius yra laisvas nuo bet kokios kančios.

Bet ar tai tiesa?

Būtent. Tai dar vienas klausimas. Iš tikrųjų nedaug žinome apie kitus. Todėl ir apie save žinome mažai. Tikiu, kad žinios, išmintis, mokėjimas džiaugtis, kad ir menku grožiu, vis dėlto, gali kompensuoti įvairius nepriteklius ar skausmus. Galiu būti vienišas, vargšas, ligonis, alkanas, bet džiaugtis poezija. Tačiau tai nėra lengva, tuos sugebėjimus reikia išsiugdyti. Galima išmokti džiaugtis ta vertingąja pasaulio dalimi, kuri yra prieinama. Tai svarbu, tai leidžia pajusti, kad pasaulis nėra sukurtas tik iš blogio, kančių, nelaimių ir kovų.

Kultūra – opiumas?

Žodžiu "opiumas" įvardijote iliuziją. Narkotikai vartojami tam, kad pasinertum į iliuziją. Tačiau naudodamasis dvasinėmis vertybėmis nepatiriu iliuzijos. Tai reali pasaulio dalis, su kuria verta bendrauti. Ji suteikia man pojūtį, jog nepaisant visos gyvenimo bjaurasties, nepaisant nelaimių, kančių, skausmo, pasaulyje yra kažkas labai gero ir gražaus. Net kai mokydamasis matematikos suvokiu kokius nors įrodymus – tai yra gėris, suteikiantis man vietą gerojoje to pasaulio pusėje. Tokių vertybių daug, jomis galiu naudotis neturėdamas turtų, valdžios, šlovės, t.y. visų tų dalykų, dėl kurių kovoja žmonės.

Vadinasi, gyvenime svarbi būtų ir kultūra?

Dalyvavimas žmonių sukurtose dvasinėse vertybėse. Dėl jų neprivalau konfliktuoti su kitais. Tai gali būti ir visai menki dalykai, svarbu tik sugebėti iš tikrųjų jais džiaugtis. Galiu eiti gatve ir gėrėtis architektūros kūriniu, puikiu sodu, elegantiškai apsirengusia moterimi, geru automobiliu. Tai smulkmenos, bet jos labai realios. Galiu net sėdėti nešildomame kambaryje ir džiaugtis poezijos arba muzikos grožiu. Šių dalykų verta po truputį mokytis, kad sugebėtum jais džiaugtis. Kad galėtum žavėtis muzika ar tapyba, reikia kažką apie jas žinoti. Tačiau svarbiausia – ugdyti savyje pasirengimą džiaugtis lengvai prieinamu grožiu.

Skamba gražiai, bet gana idealistiškai. Dauguma mūsų norėtų kurti tas vertybes, kuriomis žavisi kiti, nes žavėjimąsi kūriniu lydi susižavėjimas kūrėju.

Aplodismentai ir šlovė yra vertybės, kurių troškimas dažniausiai veda į nelaimę. Jų žmonės dažniausiai siekia nesėkmingai. Ne tik todėl, kad jas sunku pasiekti, bet pirmiausia todėl, kad šlovės galima sulaukti ir netapus kokios nors srities meistru. Jei kas nors svajoja apie šlovę, o ne apie meistriškumą, geriausiu atveju sulauks populiarumo. Kad iš tikrųjų būtum garsus, turi būti Einsteinas arba Greta Garbo.

Arba Leszekas Kołakowskis.

O ne, aš nesu garsus. Dabar garsūs yra tie, kuriuos nuolat matome per televiziją.

Regis, šlovė jus varžo?

Kodėl? Joje nėra nieko bloga. Kas čia bloga, jei kas nors nori tapti popiežiumi arba Muhammadu Ali? Negerai tik, kad svajonės apie šlovę dažniausiai būna bergždžios.

Dauguma svajonių būna bergždžios. Jei pavyksta jas įgyvendinti, paaiškėja, kad rūpėjo visai ne tai. "Ne taip turėjo būti, mielasis."

Kartais taip būna ir su šlove.

Tačiau ar svajonių apie šlovę, kurias puoselėja greičiausiai pusė paprastų žmonių, reikia atsikratyti? Ar tai taip pat natūrali atavistiško pripažinimo poreikio išraiška?

Poreikis būti vertinamam yra natūralus ir beveik nesunaikinamas dalykas, nebent jį pasmaugtų budistinė savimonė. Giliai išgyvenamas budizmas geriausiai išlaisvina nuo bet kokių troškimų. Kalbu ne tik apie daiktus, bet ir apie įvairius prestižo veiksnius: šlovę, valdžią, turtus. Todėl budizmas – vienas gražiausių ir išmintingiausių tikėjimų.

Įdomu, kad filosofas, beveik visą gyvenimą rašęs apie krikščionybę ir komunizmą, sulaukęs vyresnio amžiaus linksta į budizmą.

Kodėl vyresnio amžiaus? Aš visada labai gerbiau budizmą ir vedų kultūrą.

Kodėl studijavote ne budizmą, o krikščionybę ir komunizmą?

Budizmas traukė. Tačiau natūralu, kad gyvenančiam krikščionybės ir komunizmo pasaulyje žmogui svarbu suprasti būtent tas idėjas. Vis dėlto budizmas – ne mūsų pasaulis, nors ir nepaprastai svarbus. Regis, tamsta norėjote pasikalbėti apie tai, kas apskritai svarbu žmonėms, o ne apie tai, kas man svarbu budizme?

Dabar prie tų svarbių dalykų pridėjau intelektualinį arba religinį kontekstą, su kuriuo žmogus jaučiasi susijęs.

Be abejo, jis svarbus. Pavyzdžiui, tikram budistui šlovė neturi nė menkiausios reikšmės.

Bet ar tai gerai? Jei Jūs nebūtumėte garsus, iš savo išminties neturėtume jokios naudos. Sėdėtumėte sau Oksforde, skaitytumėte knygas, rašytumėte paskaitas arba esė, bet jas mažai kas pirktų, žmonės Jūsų nematytų per lenkų televiziją, nelauktume Jūsų straipsnių… Jei ne šlovė, Jūsų greičiausiai niekam ir nereikėtų. Jei Jūsų išmintis nebūtų tapusi įžymi, ji būtų ne tokia naudinga.

Galima pasakyti ir taip, bet aš nesu garsenybė.

Čia parašysime, kad mūsų nuomonės išsiskyrė, nes gaila laiko ginčytis.

Gerai. Tačiau siekiant šlovės labai lengva apsigauti: "Aš nesiekiu šlovės. Noriu tik duoti žmonėms ką nors naudinga..." Tiesą sakant, nežinau, ką naudinga duoda žmogus, iššokęs, pavyzdžiui, tris metrus aukštyn.

Jausmus, pojūtį, kad pats dalyvauji tame nuostabiame šuolyje...

Manau, kad tai – iliuzija. Jam atrodo, kad daro tai kitiems, bet iš tiesų jis tai daro tik sau, kad laimėtų ir būtų garbinamas. O kitiems tenka tik to dalyvavimo iliuzija, nes jie – tik žiūrovai.

Kuo bloga tokia iliuzija?

Niekuo. Tebūnie sau iliuzija. Svarbu tik nereikšti pretenzijų pasauliui, kad jis mūsų neįvertina. Nesivaikykime šlovės, nes ji mums nieko neduos, tik sugadinto gyvenimo pojūtį.

Tačiau ar blogai siekti kažko daugiau? Jūs turėjote daug ko atsisakyti, kad pasiektumėte tą intelektualinę kokybę, kurią pasiekėte.

Aš taip nemanau. Tačiau siekti aukštumų greičiausiai yra neblogas dalykas. Tik svarbu turėti savo saiką.

Vertinti save savo paties kriterijais, o ne kitų pripažinimu?

Panašiai. Pripažinimas dažniausiai nebūna dalijamas teisingai. Žinoma, gyvenime labai svarbu matuoti save nuosavu matu.

Na štai jau turime kelis svarbius patarimus. O…

Apie seksą manęs prašom neklausti. Ne todėl, kad jis nebūtų svarbus, bet aš nenoriu apie tai kalbėti.

Seksas yra svarbus, bet apie jį nekalbame. O darbas?

Darbas gyvenime labai svarbus, tai banalybė. Tačiau neliepkite man formuluoti kokios nors apibendrinančios taisyklės, kaip tvarkytis su laiku: praleisti jį dirbant, skirti šeimai ar alus gėrimui su draugais. Kiekvienam žmogui iškyla problemų, kai jis pradeda ieškoti vertybių pusiausvyros. Nėra jokio objektyvaus recepto. Negalima sau leisti mokyti kitų: "Neik gerti alaus, dar gali padirbėti". Pamokymai apskritai yra įtartini.

Bet Jūs gerbiate Budą už pamokymus…

Taip.

…ir daugelis žmonių jam dėkingi už tai, kad jis turėjo drąsos mokyti…

Taip. Netvirtinu, kad blogai, kai kas nors bando išaiškinti kitiems, kas yra gerai, o kas blogai. Turime teisę taip elgtis net ir tada, kai suvokiame, kad kiti pasirinks kitaip. Bet turi būti įsitikinęs, kad esi geras gyvenimo mokytojas. Aš toks nesijaučiu.

Neieškau mokytojo. Ieškau autoriteto. Nenoriu lengvų ir prieinamų atsakymų. Noriu išgirsti, ką Leszekas Kołakowskis sužinojo apie gyvenimą iš visų protingų knygų, iš savo patirties ir savo apmąstymų. Klausiu Jūsų: "Kaip gyventi, ponas profesoriau?"

Aš nežinau… Suprantu, kad gyvenimo mokytojai reikalingi... Tačiau niekad negali būti įsitikinęs, kad yra tokių meistrų, nesi įsitikinęs, kad jie būtinai teisūs, ir nežinai, ar reikia jų klausyti. Net geri gero mokytojo patarimai gali netikti man ir mano gyvenimui. Juk kiekvienas gyvena kitaip. Ir niekam neprivalome dėl to aiškintis. Dažnai sąmoningai elgiamės taip, kaip neturėtume elgtis. Kenkiame sau arba kitiems. Mokytojas mums pasakys, kad tai blogai. Bet mes ir patys tai žinome. Jis pasakys: "Negerk degtinės". Bet juk vis tiek gersime.

Nes degtinė švelnina sielos skausmą?

Kažkaip padeda... Mokytojas tai žino, bet jis juk nepasakys: "Gerk degtinę!" Jis nenorės prisiimti ataskomybės už tai, kas mūsų gyvenime negerai. Už blogį, kurį daro kitiems, kiekvienas turi atsakyti pats. Kiekvienas suvokia, kad pasigerti kartą yra viena, o tapti alkoholiku – visai kas kita. Kiekvienas gali peržengti tokią ribą. Kas, kada – to nežino joks mokytojas. Mes patys to nežinome. Tad gerdami rizikuojame… Tačiau aš leidžiu sau pasimėgauti alkoholiu. Mėgstu vakarieniaudamas išgerti vyno, o po vakarienės – stiklelį konjako ar viskio. Net jei koks nors didis mokytojas man pasakytų – negerk, jo neklausyčiau. Bet juk ir negeriu tiek, kad pasigerčiau.

Ir niekad nesate pasigėręs?

Jaunystėje atsitikdavo. Nėra ko girtis.

O ar yra ko gėdytis?

Žinoma, kad yra. Tai reiškia, kad galiu save kontroliuoti, bet man tai trukdo. O gėrimas – ne. Matote, pasirodo, kad net tokiu banaliu klausimu mūsų gyvenimas yra nesiliaujanti supuvusių kompromisų tąsa. Kompromisų tarp to, kas teoriškai pripažįstama gėriu, ir to, kas vis tiek patinka, nors ir nėra geras dalykas. Regis, dabar grįžtame prie paties banaliausio tvirtinimo, kad niekas nėra tobulas.

Ir neprivalo būti?

Jei kas nors nori būti tobulas, jam to neuždrausi, nors toks troškimas dažniausiai padaro mus nepakenčiamus. Tas, kuris svajoja apie tobulybę, dažniausiai pamokslauja, taiso, moko kitus ir visi nuo jo bėga tolyn. Negerai nuolat būti mokytoju ir taisytoju. Tai labai blogas gyvenimo būdas. Reikia siekti kompromisų su savimi ir pasauliu. Žinoma, pats darau ir toleruoju aplink save daugybę dalykų, kurie man nepatinka, stengiuosi juos kažkiek apriboti, bet suprantu, kad svarbios gyvenimo vertybės dažnai nesutaria tarpusavyje. Iš esmės tame ir glūdi gyvenimo problema. Todėl ir nėra jokios užtikrintos, nekintančios vertybių hierarchijos.

Jeigu Jūsų dabar paklausčiau, kas gyvenime svarbu, turbūt išgirsčiau, kad svarbiausias yra išmintingas kompromisas?

Galima pasakyti ir taip, tik nereikia jo paversti doktrina. Tai vertybė, kurią mes praktikuojame, bet kurios neprivalome vadinti kompromisu. Pakanka suprasti, kad taikydamiesi su gyvenimo vidutinybe, sumažiname nelaimingumo riziką. Jei susitaikau su mintimi, kad nebūsiu nei popiežius, nei Greta Garbo, jei žinau, kad nesu ir neprivalau būti tobulas, jei nereikalauju iš savęs pernelyg daug, džiaugiuosi smulkmenomis, esu susitaikęs su menkomis nuodėmėmis ir jei susitaikymas su tokiu gyvenimu nepaverčia manęs nelaimingu, visiems yra tik geriau.

Per vidutinybę į gerą gyvenimą? Toks Jūsų patarimas?

Žinoma, jei toks žinojimas nepaverčia mūsų nelaimingais. Pirmiausia reikia žinoti, kad taip iš tikrųjų geriau.

Iškeldamas tokią tezę, Jūs, galimas daiktas, daliai žmonių atveriate kelią į gerą gyvenimą.

Tai ne doktrinos, o tik būdo pajusti pasaulį padiktuota išvada. Pasaulis nesukurtas tam, kad teiktų mums laimę ir pasitenkinimą. Pasaulis nėra kažkas, kuo galime pasinaudoti, kad taptume laimingi. Laimė neegzistuoja. Duokime sau ramybę ir nebeieškokime tokių dalykų. Džiaukimės vidutinybe, kaip sugebėdami venkime kančių, nors visiškai išvengti jų neįmanoma.

Ar Jums patiktų toks besparnių musių pasaulis?

Žinote geresnį? Gal tai ir nėra stulbinanti programa ar ypatingai patraukli teorija. Ji nesiekia aukštumų. Ne! Tai kukli, bet įvykdoma programa… Gal taip ir geriau… Kad patikėtum, jog taip geriau, kai ištinka nelaimės, turi turėti ypatingą charakterį ar specialiai domėtis kokiomis nors doktrinomis. Nedaugelis tai sugeba… taip jau yra. Žinoma, galime (kaip Leibnizas) tikėti, kad gyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių. Taip gal net naudingiau. Tačiau Leibnizas žinojo, kad tą tikėjimą turime priimti a priori, nes Dievas turėjo sukurti geriausią iš įmanomų pasaulių. Jis negalėjo sukurti pasaulio, kuriame apskritai nebūtų kančių ir blogio, nes tai logiškai neįmanoma. Tuomet turėtumėme būti nemąstantys automatai – be jausmų, kūrybinės dvasios, nesugebantys pasinaudoti laisve. Taigi blogis, skausmas, kančia yra ta kaina, kurią mokame už tai, kad būtume savimi.

Pone profesoriau, o pinigai? Neseniai Jūs patyrėte tai, ką realiame pasaulyje išgyvena nedaugelis žmonių. Ką reiškia milijonas dolerių, nukritęs filosofui ant galvos?

Nieko ypatinga. Tai joks gyvenimo lūžis. Tai nereiškia, kad esu stoikas, kuriam absoliučiai svetima viskas, kas materialu. Man niekas nesvetima. Neblogai gauti milijoną, tačiau keisti gyvenimą man jau per vėlu: "Rolls-Royce" nenusipirksiu (tai būtų pusė mano apdovanojimo), pleibojumi irgi netapsiu...

Ar nepagalvojote, kad šiame pasaulyje vis dėlto slypi kažkokia slapta atkaklaus teisingumo galia? Juk daugybė žmonių visą gyvenimą vaikosi pinigų, bet mažai kam pavyksta. O Jūs nesigainiodamas, gyvendamas šiek tiek stoiškai, staiga tapote turtuoliu. Gal vis dėlto yra teisybė pasaulyje?

Nėra! Pone Jacekai, pasaulis nėra teisingas. Pasak Aristotelio, teisingumas – tai davimas kiekvienam to, kas jam priklauso. Bet mes juk nežinom, kas kam priklauso. Niekam nepriklauso išlošti milijoną. Likimo sprendimuose nėra teisingumo. O jei jis yra, vadinasi, toks Dievo sprendimas neturi nieko bendra su mūsų teisingumu. Dievo skaičiavimai visai kitokie.

Vis dėlto, jei Jums reikėtų pasirinkti vieną svarbiausią gyvenimo vertybę, ką pasakytumėt?

Mieliausiai patylėčiau. Tačiau jei imtumėte lupinėti man nagus arba rimtai priremtumėte prie sienos, greičiausiai pasakyčiau, kad iš visų svarbių dalykų pirmoje vietoje yra draugystė. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra tiek nelaimių, skausmo, kančios, krizių, nesėkmių, kad labai sunku su jomis kovoti vienam. Niekas negali išvengti nesėkmių: apviltų ambicijų, svajonių, pelnytų ar nepelnytų kančių. Kančia mus lydi nuolat. Apie kančią yra puikiai pasakęs Epikūras: "Trumpa kančia nepakeliama, bet ilga kančia pakeliama". Taigi mus nuolant lydinčios kančios yra pakeliamos. Jos yra. Turime jas pakelti, o tai daug lengviau, kai turi draugų.

Nes jie gali padėti?

Kai žinome, kad kiti yra kartu, esame atsparesni šio pasaulio blogiui. Matome, kad yra žmonių, kuriems mūsų nesekmės, kančios yra ir jų nesekmės bei kančios. Tada pasijuntame geriau, įgyjame daugiau jėgų ir drąsos. Tai mus paguodžia ir sustiprina. Draugystė – tai pasitikėjimo ryšys, kurį kiekvienas gali kurti aplink save. Pasitikėjimas padeda. Ne tik toks, kuris jungia draugus. Žinoma, negalime pasitikėti visais. Tai akivaizdu. Tačiau verta truputį daugiau pasitikėti ir tais, kuriuos matome pirmą kartą.

Pasitikėti avansu?

Pasitikėti iš principo. Labai negerai gyventi įsitikinus, kad kiekvienas tave gali apgauti, išnaudoti, todėl nuolat turi būti budrus. Liūdna leisti gyvenimą nepatikliai žvalgantis aplinkui. Maloniau pasitikėti.

Tai skamba gana naiviai, o gal net ir nesaugiai.

Gal. Bet taip geriau. Žinoma, ne kartą nusivilsime, bet geriau kartais būti apgautam, nei visą gyvenimą praleisti viskuo nepasitikint. Be to, pasitikėjimas ir kitus padaro geresnius. Mus taip pat padaro geresnius.

Tačiau draugystė – tai ne tik pasitikėjimas. Ar tikite nešališka draugyste?

Žinoma. Nuoširdžiai susidraugauti lengviausia su žmonėmis, su kuriais nesieja jokie interesai.

O meilė?

Meilė tarp vyro ir moters – sudėtingesnis dalykas. Mylėdami taip pat atleidžiame, bet natūraliai, spontaniškai. Aiškiname, giname, bet nekaltiname. Taip, kaip atleidžiame sau.

Skirtumas tas, kad esame neišvengiamai pasmerkti būti savimi. Su kitais galime išsiskirti, jei jų nepriimame. Vadinasi, draugystė – tai sfera, kuriai netinka daugelis bendrųjų taisyklių. Čia negalioja teisingumo dėsnis. Pavyzdžiui, paprašytas ką nors rekomenduoti svarbiam apdovanojimui, pirmiausia turbūt pasiūlysite savo draugą?

Nėra vienos bendros taisyklės, bet gali būti. Apie draugą ypač gerai pagalvočiau. Čia nieko bloga.

Argi tai ne nepotizmas? Ar tai negriauna lygybės nuostatų ir bendrabūvio taisyklių?

Pone Jacekai, nesame ir neapsimeskime, kad galime būti visiškai nešališki… Nesame. Ir nebūsime. Geriau tai suvokti nei sau meluoti. Jei norime, kad mūsų draugams sektųsi, norime juos paremti, tai ir esame šališki. Tegu taip ir lieka.

Tai, ką dabar pasakėte, yra pagiriamasis žodis nepotizmui.

Čia saiko klausimas. Draugystę, kuri yra gėris, ir nepotizmą, kuris yra blogis, skiria saiko riba. Tačiau ši riba nėra griežta. Greičiausiai tai ir yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra griežtų ribų. Net pats teisingiausias dalykas nevertas fundamentalizmo. Tvirti, nelankstūs, nesuminkštinami principai, kurių negalima pakoreguoti, dažniausiai nėra pernelyg išmintingi. Išmintingi principai niekad nebūna absoliutūs. Juk gyvenime beveik nebūna tokių situacijų, kuriose svarbus tik vienas dalykas. Pasaulyje nėra vienprasmiškumo.Greičiausiai taip ir turi būti. Ko gero, taip ir yra gerai.

Parengė Kora Ročkienė