Laukiant paskutinės bangos

"Kristaus kančia"

Laukiate švenčių? Tikitės jas ramiai praleisti prie sotaus stalo ir švelniai murkiančio televizoriaus? Lietuvių televizijos neleis jums to padaryti. Stalo jos gal ir neatims, bet per šventes rodys keliolika kartų nugrotus filmus (pabandykite prisiminti, kiek kartų žiūrėjote "Brangioji, aš sumažinau vaikus"…), Melo Gibsono "Kristaus kančią" (LNK, 25 d. 21.15), šiuolaikinius piligrimus ir kitokį tik mazochistams mielą religinį kičą, krepšinį, lietuvišką popsą (kokios gali būti tautinės šventės be Marijono Mikutavičiaus, Edmundo Kučinsko ir kitų nusipelniusių popso veikėjų?) ir garsiausius snukdaužius – Claude’ą Van Damme’ą, Dolphą Lundgreną, Jackie Chaną… Perskaitęs programas, supratau, kad ir vėl liksiu su kabeliniais kanalais. Jie dar gali ką nors įdomaus parodyti, nes – paradoksas – jie dar truputį pasitiki žiūrovų protiniais sugebėjimais. O kad mūsiškės televizijos jau ne, dar kartą įsitikinau įsijungęs LNK "Antrąją bangą". Regis, esu minėjęs, kad, šios laidos autorės p. Kudabienės skonis, mano galva, atitinka statistinio lietuvio skonį: tai, kas įdomu ir svarbu p. Kudabienei, dažniausiai jaudina ir televizorių žiūrinčius lietuvaičius. Kartais net pagalvoju, kiek pinigų sutaupytų įvairios sociologinės ir reklaminės agentūros, jei pasamdytų p. Kudabienę. Ji viena tiksliai ir iškart atsakytų į visus klausimus. Pirmadienio vakarą, kai namo spėjau grįžti tik laidai baigiantis, "Antroji banga" rodė kažkokią merginą, kuri buvo pristatyta vardu ir pavarde (kadangi po pavarde nebuvo jokio paaiškinimo, pvz., "politikos veikėja", "verslininkė" ar "kurtizanė", "elito atstovė", taip ir nesupratau, kokioje sferoje pasižymėjo šios laidos herojė). Ekrane ji sėdėjo pas kortų būrėją, kartu su draugėmis maudėsi vonioje, o paskui prisiminė, kada pirmą kartą jai buvo mėnesinės (automatiškai pasižiūrėjau į laikrodį: buvo be penkiolikos minučių aštuonios – geriausias vakaro laikas) ir kada ji pirmąkart sugulė su vyru. Pamaloninusi pedofilus (pasirodo, pirmąkart tai atsitiko, kai jai buvo šešiolika – su devyneriais metais vyresniu vyru), ji prisipažino, kad tas vyras buvo visos Lietuvos dievukas, žodžiu, lietuviškai kalbant – žvaigždė. Tuo laida ir baigėsi. Tiesa, pabaigoje dar šmėkštelėjo kažkoks bebalsis apšepęs cherubinas – matyt, naujasis Gintarės Karaliūnaitės dievukas.

Ilgai sėdėjau ir galvojau apie tai, ką pamačiau. Kaip kiekvienas supuvęs inteligentas, esu linkęs smerkti save, kad, užuot domėjęsis Lietuvos realijomis, nardau po kosmopolitišką internetą ir skaitau tik tai, kas gali suteikti bent kažkiek paguodos ir malonumo. Jaučiuosi kaltas, kad beveik nežiūriu lietuviškų televizijų. Tačiau, kita vertus – koks mano reikalas, kada panelei Gintarei prasidėjo mėnesinės? Na, nebent jos būtų prasidėjusios sulaukus penkerių (ar penkiasdešimties) tada laidos autoriai galėtų prabilti apie naują lietuvišką fenomeną. Tačiau herojė visai neišsiskiria iš kitų lietuvių merginų. Man visai neįdomu, kada ji pirmąkart pergulėjo su vyru, juolab kad, sprendžiant iš laidos, jai tai nepadarė jokio įspūdžio. Daug svarbiau už patirtus jausmus buvo tai, kad ji sugulė su dievuku. Jei tik tiek lieka po pirmojo karto, tiesiog gaila merginos (vyriškio – taip pat). Kokia prasmė tai rodyti per televiziją, jei kiekvienoje moterų kompanijoje visada atsiras norinčių pasidalyti panašiais įspūdžiais? Beje, daug autentiškesniais. Žinoma, svarbus televizijos išradimas – išjungimo mygtukas – leidžia išvengti šios informacijos, bet, perfrazuojant poetą, jei tai rodo, vadinasi, tai kažkam reikalinga. Kam?

"Noting Hilas"

Sėdėjau ir galvojau, kad šiame laisvame ir nepriklausomame gyvenime nesuprantu kažko svarbaus, pavyzdžiui, kad ir tokio fakto: kultūros įstaigos Vilniuje merdėja, bet meras Artūras Zuokas kasmet nori skirti tris milijonus "Siemens" popso aukso kasyklai. Matyt, tai ir yra liberalizmas, kurį pas mus taip reklamuoja jo šaukliai – profesoriai politologai (vienas jų net yra mero pavaduotojas), savo laipsnius užsidirbę mokslinio komunizmo katedrose.

A propos, apie liberalizmą. TV3 (28 d. 13.35) rodo žavią komediją "Aršūs padarai" (1997). Jos kūrėjai Fredas Schepisi ir Robertas Youngas suprantamai paaiškina, kas yra liberalizmas ir didžiųjų verslo korporacijų politika. Amerikiečiai nusiperka zoologijos sodą Anglijoje ir nori jį paversti šiuolaikišku ir pelningu. Todėl iš sodo reikia pašalinti visus siaubo nekeliančius (t.y. žemo reitingo) gyvūnus, palikti tik tuos, kurių ilgi ir aštrūs dantys, be to, visur (net ant gyvūnų) prikabinti taip pat pelningų reklamų. Paskui savininkams pasirodo, kad nenaudingi visi žvėreliai (mat juos reikia maitinti), nusprendžiama juos pakeisti robotais. Galiausiai jiems šauna dar viena geniali mintis – vietoj sodo įrengti golfo aikštyną… Žiūrėdamas tą filmą negalėjau atsikratyti lietuviškų realijų. Skirtumas tik tas, kad filme savininkų sumanymams pasipriešino ne tik darbuotojai, bet ir naujasis direktorius, kuris savo bute priglaudė pasmerktus gyvūnus. Koks zoologijos sodo direktorius priglaus mus? Beje, filme pagrindinius vaidmenis kuria žavi trijulė iš "Žuvelės, vardu Vanda" – Johnas Cleese (nusipelnęs "Monty Pythonas"), dama Jamie Lee Curtis ir Kevinas Klinas.

Ir dar pora filmų, kurių siūlyčiau nepražiopsoti. Retai pas mus aptinkamas naujojo amerikiečių kino klasiko Franciso Fordo Coppolos filmas "Takerio svajonė" (TV3, 29 d. 23.15) papasakos dar vieną istoriją apie nepripažintą genijų. Tuckerį, automobilių konstruktorių iš Detroito, 5-ajame dešimtmetyje sunaikino amžininkų nesupratimas ir konkurentai. Mane visada stebina amerikiečių režisierių noras kalbėti apie žmones, kurie siekia tikslo, jam aukodami viską. Žinau, kad tai amerikietiškos mitologijos dalis, bet ji susijusi su pagarbos duokle nepriklausomam vienišiui. Tie filmai tarsi sako, kad vienas žmogus gali labai daug, todėl kartais po tokių filmų (būtinai pridurčiau ir neseniai sukurtą Martino Scoresese’s "Aviatorių") atrodo, kad Amerikos istoriją kūrė labai vieniši žmonės. Gal todėl korporacinę etiką išpažįstantiems jų palikuonims taip reikia psichoanalitikų? Coppola šiame 1988 m. filme sukuria ir įtaigią praėjusio laiko viziją, juk neatsitiktinai jis laikomas vienu didžiausių kino retro meistrų.

Kadaise Carlosas Saura buvo vadinamas frankistinės Ispanijos psichoanalitiku, tačiau laikui bėgant keitėsi ir jo kinas. LNK "Snobo kine" (31 d. 22.50) rodo vieną naujausių jo kūrinių – 2001 m. sukurtą filmą "Bunjuelis ir karaliaus Saliamono stalas". Pavadinimas kelia daug kinematografinių asociacijų, bet aš pasitenkinsiu fraze iš vieno naujausių režisieriaus interviu: "Bėgant metams krinta mūsų vidinė jausmų ir darbų temperatūra, kad ir ką veiktume. Užtat atsiranda išmintis (žinoma, jei ji iš tikrųjų atsiranda!) ir distancija tarp menininko ir temos, tarp jo ir filmo herojų, atsiranda siekis apibendrinti. Ir tai visai nėra blogai".

Kartu su Jumis laukdamas pavasario ir atgimimo švenčių, tikiu, kad taip ir bus.

Jūsų – Jonas Ūbis