Menas, demokratija ir viešoji erdvė

Autorės nuotraukos

JAV AICA sekcija š. m. vasario 25 d. Solomono R. Gugenheimo muziejuje organizavo simpoziumą "Menas, demokratija ir viešoji erdvė: Christo ir Jeanne Claude efektas". Skirtingų pažiūrų dailės istorikų, kritikų, ekonomistų, menininkų, architektų grupės diskutavo apie įgyvendinto projekto vertę bei viešųjų renginių poveikį visuomenei, o ginčams pasibaigus į kelis susirinkusiųjų klausimus atsakė Christo ir Jeanne Claude.

Nenuostabu, kad kiekvienas iš mūsų Nepriklausomybės suteiktomis galimybėmis naudojasi skirtingai. Vieni skuba įsitraukti į tarptautinio meno raidos procesus, kiti jaunystės gyvybingumo ilgesį sieja su sovietmečio epochos nostalgija. Yra ir tokių, kurie nuolat išgyvena pasaulio pažinimo džiaugsmą. Priklausau šiems ne tik todėl, kad mano profesija – dailėtyra – susijusi su praeities ir dabarties sąveikų tyrinėjimu. Keliaudama po pasaulį, kartodama meno istorijos pamokas iš vadovėlių, aptiktus atradimus siedama su vietos ypatumais įgyju naujos patirties, padedančios suprasti tai, kas vyksta namuose. Permainų procesams Lietuvoje atsidūrus senos ir naujos nomenklatūros sankirtoje, supratus, kad pasaulėžiūrų kaita vyksta ir vyks ne taip sparčiai, pravartu pasidomėti alternatyvomis. Tokį poreikį skatina ir AICA simpoziumo tema, tiksliau – pagrindinio jos herojaus biografija. 1956 m. po Rusijos karinių veiksmų Vengrijoje iš Bulgarijos per Prahą, Austriją, Prancūziją į Ameriką emigravusio Christo Vladimirovo Javacheffo kūryba, liudijanti Vakarų civilizacijos gyvybingumą bei galimybę atmesti komunistinės priespaudos padarinius, pagrįsta savarankiško, alternatyvaus, prieštaraujančio nusistovėjusioms normoms tikslo siekimu (žr. www.christojeanneclaude.net; www.the-gates-at-central-park.com). Noras patikrinti šio teiginio pagrįstumą ir galimybė apčiuopti Niujorko meno scenos kontūrus paskatino keliauti už Atlanto.

Elegiška galia, pilietine demokratija pulsuojančią Niujorko atmosferą pajunti iš karto. Iškilmingą vėliavų eiseną primenanti Manhatano skersvėjų plazdenama 7500 šafraninių "Vartų" uždangų instaliacija (2005 02 2–27 d.) taikliai susišaukia su optimistiniu miesto kodu. Energetinio miesto-instaliacijos ritmo užburtam lankytojui atrodo, kad 36 km ilgio propilėjas, išryškinantis vingrų monochrominį Centrinio parko alėjų, takelių, vandens telkinių tinklą, atkartojantis oranžinę vakarinio miesto žarą, žymi neribotas kiekvieno čia atvykusiojo galimybes.

Instaliacijos paliktą universalumo įspūdį sustiprina apsilankymas Ellis saloje įsikūrusiame emigracijos muziejaus, pastate, 1830–1954 m. tai ir buvo "Vartai" į naująjį pasaulį šimtui milijonų imigrantų, atvykusių į Ameriką ieškoti laimės.

Sunku pasakyti, kas paliko didesnį įspūdį – aktyvus spalvinis "Vartų" dinamizmas ar džiaugsmingos susirinkusių žmonių emocijos, priminusios pirmųjų Lietuvos atgimimo sąjūdžio mitingų nuotaikas. Instaliacija Centrinio parko erdvėje tarsi užmezgė aktyvų dialogą su visuomene, fragmentuotą bendruomenės gyvenimą parke pakeitė pilietinio vieningumo išgyvenimas. Teigiama, kad "Vartų" instaliaciją pamatė keturi milijonai lankytojų, išgyvenusių pažinties su meno kūriniu ir bendravimo su aplinkiniais malonumus. Šneki pensininkė, gyvenanti Centrinio parko prieigose, susižavėjusi dalijosi įspūdžiais, patirtais stebint 16 dienų trukusį "Vartų" montavimą, atidarymo iškilmes, lankytojų srautus, tarp kurių "neįsiterptų net mažytis obuolys" (Niujorko simbolis). Demokratinio pilietiškumo dvasią liudija ir tai, kad instaliacijos montavimo (600 žmonių) ir priežiūros (300 žmonių) darbus atliko savanoriai, dirbantys už simbolinį puspenkto dolerio už valandą atlygį. Stebėdamas su ilgomis lazdomis po parką vaikštančius savanorius, klausydamas dialogų su lankytojais, matydamas, kaip smalsiems pašnekovams atminimui įteikiamos šafraninio instaliacijos audinio skiautelės (jų išdalyta per 100 000), suvoki, kad projekto galia – ne tik meninė, bet ir komunikacinė įtaiga. Aplinkoje besiskleidžiančios siužetinių novelių istorijos ir tave, ir Niujorko taksi vairuotojus, ir aplinkinių kirpyklų kirpėjus, ir daugybę kitų nepažįstamų žmonių įtraukia į viešą meno poveikio lauką – tarsi į daugiaserijinį nesibaigiančio veiksmo scenarijų. Jau vaikystėje išryškėjęs valdingas Christo polinkis režisuoti, kurti kostiumus ir dekoruoti sceną, lydėjęs menininką visą gyvenimą (studijų metais Sofijoje, lankant avangardinio teatro studiją Prahoje, bendraujant su fluxus sąjūdžio dalyviais), neapleido jo ir šiandien. Šafraniniu optimizmu trykštančiai Christo ir Jeanne Claude porai nestinga įgimtos artistinės išraiškos. Ją liudija ir seminare rodyti dokumentiniai kadrai, įtaigiai atpasakojantys 26 metus užtrukusią projekto įgyvendinimo istoriją, ir efektingas menininkų pasirodymas, kai lyg iš garsiųjų Woody Alano filmų nužengusi 75-mečių įsimylėjėlių pora (jis, kaip jau minėta – valdingo generoliško charakterio emigrantas, ji – aristokratiškai prabangai neabejinga įnoringo būdo Prancūzų generolo duktė), patvirtinusi susirinkusiems savo sėkmę ir bendro gyvenimo laimę, apleido salę neatsakiusi nė į vieną konkretų klausimą. Mat išskubėjo bendrauti su plačiąja publika – "Vartų" instaliacijos lankytojais, dalyti autografų ant Centrinio parko prieigose, knygynuose, muziejuose ir galerijose parduodamų leidinių (atvirukų komplektų, kalendorių, projekto eskizų reprodukcijų, reprezentacinių albumų). Policininkų reguliuojama menininkų gerbėjų eilė, apjuosusi Gugenheimo muziejų bei keletą aplinkinių kvartalų, iškalbingai liudijo Christo ir Jeanne Claude meninės komunikacijos ir masinės kultūros sąveikos galias.

Christo ir Jeanne Claude. "Vartų" projektas Niujorko centriniame parke

Žiniasklaida teigė, kad miestui, po rugsėjo 11-osios apimtam įtampos, Christo ir Jeanne Claude instaliacija sugrąžino viešą džiaugsmingumą.

Dailėtyrininkai pastebėjo projekto sąsajas su XX a. pradžios rusų porevoliucinio utopinio avangardo dvasia. Įsiplieskė ginčas, ar "Vartų" instaliacija – menas viešumoje, ar pasitelkus marketingo kompleksą plėtojama popkultūra. Jų metu buvo primintas radikaliai kritinis ankstyvųjų Christo ir Jeanne Claude projektų užtaisas: antimilitaristinės instaliacijos, meno viešumo principą pažeidžiančių institucinių muziejų galių kritika. Skirtingas nuomones išsakę kritikai sutarė, kad paskutinysis Christo ir Jeanne Claude projektas Centriniam parkui trumpam suteikė muziejaus statusą. Tarsi apibendrindamas išsakytus vertinimus ir požiūrius, meno kritikas Arthuras Danto teigė, kad komunikatyvus Christo ir Jeanne Claude menas, ištikimas Vakarų pokario avangardo siekiams, liudija demokratinių procesų raidą ir gyvybingumą.

Ekonomistai pabrėžė, kad 21 milijono dolerių vertės projektas įgyvendintas už autorių lėšas, atsisakius dotacijų. Jei kapitalizmo sistemoje pinigų davimas menui – norma, tai jų atsisakymas – kritinė Christo ir Jeanne Claude pozicija nusistovėjusių normų atžvilgiu. Sklandžiai subalansuotoje Niujorko meno rinkoje cirkuliuoja milžiniški pinigų srautai. "Vartų" instaliacijos įgyvendinimui lėšos buvo sukauptos galerijose, mugėse, aukcionuose pardavus anksčiau įgyvendintų projektų ir "Vartų" eskizus. Spaudos žiniomis, 1987–2003 m. Christo ir Jeanne Claude pardavė savo kūrinių už 66 milijonus dolerių. Prognozuojamas projekto pelnas tris kartus viršija investicijas (60 milijonų dolerių). Pradiniais skaičiavimais, "Vartų" projekto įgyvendinimas miesto biudžeto įplaukas (naujos darbo vietos, turizmas ir kt.) padidino maždaug 254 milijonais dolerių.

Niujorkas – įnoringų ir reiklių skonių miestas. Dominuoja ne videomenas, bet fine de siecle dvasia plėtojama išradinga tradicinių ir naujųjų meno šakų darna.

Amerikos meno platintojų asociacijos organizuotoje klasikinio ir vėlyvojo modernizmo meno mugėje, vykusioje Henry gatvės galerijų bendrijoje, senajame Amerikos armijos departamento pastate greta Centrinio parko, Henri Matisse’o "Moters portreto" etiudas, pieštuku atliktas ant laiškinio popieriaus skiautės, buvo parduodamas už 800 000 dolerių. Galerijose, persikėlusiose iš SoHo į atnaujintą prekybinio uosto Chelsea kvartalą, gyvų ir mirusių Amerikos postmodernizmo klasikų kainos svyruoja nuo vieno iki keliolikos milijonų dolerių.

Smagu žinoti, kad demokratinėje rinkos santykių aplinkoje alternatyva ir kritinė pozicija gali būti komerciškai sėkminga.