Retai skambančių kūrinių popietė

Natalija Katilienė ir Eglė Perkumaitė A.Karaškos nuotr.

Kovo 20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, suskambo daina. Dvi tarptautinių konkursų laureatės – solistė Natalija Katilienė (sopranas) ir pianistė Eglė Perkumaitė – kasmet parengia vis naują kamerinės vokalinės muzikos programą. Šįkart jos atliko Hugo Wolfo, Richardo Strausso, Dominicko Argento, Lee Hoiby’o bei Williamo Waltono kūrinius.

Išskyrus R. Straussą, kitų minėtų kompozitorių muzika mūsų scenose skamba itin retai. O dvi amerikiečių autoriaus L. Hoiby’o dainas ("The Serpent", "Winter Song") ir anglo W. Waltono Trijų dainų ciklą pagal E. Sitwell eilėraščius Lietuvoje išgirdome pirmą kartą.

"Viešėdama Amerikoje rinkau medžiagą apie amerikiečių kamerinę muziką, vedžiau seminarus ir esu pakankamai susipažinusi su ja. Dainos gražios, įdomios, šiek tiek neįprastos, o mūsų klausytojams visai nežinomos, tad norisi užpildyti šią tuščią terpę", – kiek netradicinį programos pasirinkimą komentavo E. Perkumaitė. "Be to, ruošiant naujus, dar nedainuotus kūrinius, atsiveria galimybė tobulėti", – teigė N. Katilienė.

Dainininkei ir pianistei savo individualia interpretacija puikiai pavyko rasti muzikos ir žodžio vienybę. Buvo justi, kaip kiekviename žodyje, kiekvienoje frazėje užkoduota nuotaikų, išgyvenimų kaita subtiliai perteikiama išpuoselėtu, išraiškingu, jautriu garsu.

Pastebimas ir labai glaudus N. Katilienės ir E. Perkumaitės bendradarbiavimas, atidus viena kitos klausymasis, muzikalumas, darnus kūrinių atlikimas.

Atskleisti dainų prasmę padėjo koncerto vedėja Janina Pranaitytė – prieš kiekvieną kūrinį ji skaitė dainuojamų tekstų ištraukas.

Pirmoje koncerto dalyje klausydamasi H. Wolfo dainų pagal E. Miorike’s eilėraščius, nejučia vėl mintimis grįžau prie klausimo: kodėl ši muzika atliekama taip retai? Šis XIX a. austrų kompozitorius, tęsęs F. Schuberto bei R. Schumanno vokalinės kūrybos tradiciją, ekspresyvią fortepijono partijos techniką derinęs su laisva vokaline linija ir išryškinęs jų lygiavertiškumą, suskambo tikrai gyvai, nuoširdžiai, pakylėtai.

Pavasariškos nuotaikos dvelksmą skleidė ir šilumos ilgesį žadino H. Wolfo dainos "Im Frühling" ("Pavasarį"), "Er ist’s" ("Tai jis") – galbūt jos pasirinktos neatsitiktinai?..

Atliekant penkias ankstyvąsias R. Strausso dainas gražiai derėjo lengvumas, grakštumas ir romantinis polėkis. Šį kompozitorių pastaruoju metu N. Katilienė ypač mėgsta.

Antroji koncerto dalis, skirta XX a. autorių kūrybai, skyrėsi nuo pirmosios. Nors vokaliniu požiūriu dainos sudėtingesnės, vis dėlto jų gyvybingumas, nuotaikingumas pelnė daugiau publikos simpatijų.

Įdomus D. Argento vokalinis ciklas "Šešios Elžbietos laikų dainos", sujungtos kontrasto būdu – džiugios, žaismingos melodijos kaitaliojasi su dvasiniu intymumu, jausmingais maldavimais.

Ypač sužavėjo laisvos ir spalvingos džiazinio pobūdžio W. Waltono dainos. Bisui N. Katilienė sudainavo Charleso Iveso "Prisiminimus".

Dainininkė sako, jog jai imponuoja kamerinės muzikos įvairovė, paliekanti daug laisvės tinkamai, patraukliai interpretuoti. N. Katilienės repertuarinis spektras iš tiesų labai platus: nuo baroko iki šiuolaikinių užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinių. Imdamasi naujo kūrinio, ji pirmiausia analizuoja tekstą – tik jame slypi visų melodinių poslinkių prasmė. Manau, išklausę tą vakarą atliktų dainų, galime neabejoti solistės sugebėjimu žodžiuose išgirsti muziką.