Medžio paviršiuje apgyvendintos mintys

Neringa Žukauskaitė. "Mintys 2"

Šiandieninės dailės kontekste N. Žukauskaitės paroda galėtų būti apibūdinta kaip "neformatas". Viena vertus, naudojama tradicinė medžio raižybos technika, tačiau čia nėra griežtų, kampuotų linijų, būdingų lietuviškam medžio raižinio estetikai, nėra ir aiškios kompozicinės schemos, aklinai užpildančios visą atspaudo paviršių. Atvirkščiai, menininkė mėgaujasi minimalistine plastika, erdviais kompoziciniais laukais, grakščiais linijos vingiais. Monotipinės intarsijos derinamos su pasikartojančiais ornamentiniais motyvais: ažūrinėmis, nėrinius ar gipiūrines audinio skiautes primenančiomis dėmėmis, beveik taisyklingomis dryželių (linijų) eilėmis, šriftais. Todėl atspaudai ant lygaus drobės paviršiaus primena greičiau lengvą ofortinę būtį nei sunkų medžio raižinio alsavimą.

Kita vertus, autorė išlieka savita ir tarp jaunosios kartos kolegų. Jai svetima polemiška, gal net drastiška Eglės Vertelkaitės tematika ar žaismingai paveikių mastelių Egmonto Bžesko kompozicijos. Lyriški, sentimentalūs, romantiški, o ne griežti, agresyvūs, erotizuoti ar socializuoti darbų siužetai greičiau rodo autorės norą atverti vidinę gelmę nei polemizuoti su šiuolaikinio pasaulio kontekstais. Tai liudija ir ekspozicijoje pristatomų darbų pavadinimai: "Ji", "Pusryčiai pievoje", "Klajoklis", "Viena", "Užmirštas miestas", "Svajokliai", "Apgyvendintos mintys", "Mūzos" ir kt.

Bendras parodos spalvinis charakteris – monochrominis rusvas, gal kiek melancholiškas, tačiau tikrai ne žemiškai purvinas. Įsižiūrėjus atidžiau, atpažįstamos aiškios mėlynos ir raudonos arba rausvos dėmės, lyg inkliuzai praskaidrinantys drumstą paviršių. Žukauskaitės darbai itin savitai atrodo fachverkinės galerijos architektūros aplinkoje.

Parodos herojai atpažįstami tik iš figūrų asociatyvumo – moteris ar tiesiog belytė esybė, katinas, šuo-arklys. Įdiegtų holivudinių stereotipų kontekste lengvai atpažintume keistokas ufonautų proporcijas: didelės galvos (ypač smegenų dalis), mažos akelės, distrofiškai išsekusios galūnės. Tiesa, yra dar ir kita herojų grupė, primenanti savotiškas paukštukų formas: maži, stambūs kūneliai, sutūpę horizontalės paviršiuje, yra harmoninga atsvara perkarusiems "bendražygiams".

Nepaisant figūrinių proporcijų netikslumų, visi herojai be galo patrauklūs, jaukūs – kaip cukraus vatos ritinėliai vaikiškuose apsakymuose (bet ne realiame gyvenime). Jie įsivelia į pašnekovo plaukus, apkimba drabužius ir galiausiai juos tenka užmigdyti vienoje iš mieste nykstančių šiukšliadėžių. Panašiai turbūt elgtumėmės gatvėje sutikę vieną iš Neringos būtybių: nusigręžtume ar praeitume, žvelgdami paniekos, o gal ir baimės kupinu žvilgsniu. Tokiems nėra vietos tarp "normaliųjų". Tačiau mene viskas galima. Čia ir slypi jo galia. Todėl kiek distrofiškos, negražios (tradiciniu vertinimu) figūrėlės čia virsta pačiais gražiausiais ir geidžiamiausiais mūsų laikų herojais.

Vienintelis keistuolių neapgyvendintas Neringos diptikas – "Užmirštas miestas". Tarytum pro rūką horizonte išnyrantys kiek pakrypę, nelygiomis sienomis ir kreivomis langinėmis nameliai. Jaukūs, maži nameliūkščiai, taip ir kviečiantys pasiklysti vieno iš jų koridoriuje. Visuose kituose darbuose vienaip ar kitaip skleidžiasi herojų gyvenimo įvykiai. Nuoseklioje ekspozicijos dermėje autorė seka išsamią savo herojų istoriją. Čia nėra nereikalingų dalyvių ar siužetų. Paprasti, kasdieniški, tačiau kartu kiek pakylėti rūpesčiai: arbatos gėrimas, jodinėjimas arkliu-šunimi ir sėdėjimas debesingose pakrūmėse (o gal tiesiog ant debesų?).