Komerciškas katarsis

Jūs pasižiūrėjote atsitiktinai į rankas patekusią kasetę. Siurrealistiški tos kasetės vaizdai – šulinys vos pradengtu akmeniniu dangčiu, iš jo lėtai kylanti būtybė ilgais plaukais, raibuliuojančios kasetės "bangos" – žadina nerimą ir baimę. Netrukus namuose suskamba telefonas ir nepažįstamas balsas praneša, kiek dienų dar liko gyventi. Nuosprendis paskelbtas. Jūs žinote, kad jo neįmanoma išvengti…

Efektinga japonų rašytojo Koji Suzuki papasakota istorija jau tapo kultinė. Šiomis dienomis knyga pasirodo ir lietuviškai. 1998 m. knygą ekranizavo Hideo Nakata. Jo "Skambutis" davė pradžią japonų siaubo kino atsinaujinimui, su režisieriaus vardu siejamas siaubo filmo porūšio "J-Horror" atsiradimas.

Hideo Nakata (g. 1961) Tokijo universitete studijavo fiziką ir žurnalistiką. Baigęs mokslus, tapo režisieriaus Masaru Konuma asistentu. Septynerius metus jis tobulino režisieriaus amatą, kol 1996 m. sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą "Joyu–rei" ("Aktorė vaiduoklė"). Jame jau yra vėliau firminiu režisieriaus ženklu tapę mistiniai motyvai. 1999 m. jis sukūrė kriminalinę dramą "Chaosas" ("Kaos"), o 2002 m. ekranizavo dar vieną Koji Suzuki romaną "Tamsūs vandenys" ("Honoguri mizu no soko kara"). Abiejų šių filmų amerikietiškos versijos taip pat netrukus pasirodys ekranuose. Hideo Nakata netrukus įgyvendins dar du amerikietiškus projektus – kurs trilerį "Out" ir siaubo filmo "The Entity" perdirbinį.

Japonijoje nuo seno egzistuoja kaidan žanras – tai istorijos apie vaiduoklius. Jos dažniausiai rutuliojasi kur nors kaime, šalia senovinių girių, kalnuose, ten, kur dar gyvas magiškas mąstymas ir mirusiųjų bei vaiduoklių pasaulio baimė. Sekdamas Koji Suzuki, Nakata tas istorijas perkėlė į šių dienų didmiestį ir senas istorijas apie vaiduoklius supriešino su vienišais, trapiais, nesaugiais didmiesčių gyventojais. Nakatos filmuose dažnai matome vienišas motinas, našlaičius, dar vienišesnius vaiduoklius, kurie laukia, kada kas nors pabandys įspėti jų paslaptį. Paslaptį reikia įminti, nes tik taip galima sujungti nutrūkusius laikus, žmonių saitus, istorijas. Tuose filmuose daug vandens. Hideo Nakata kaip joks kitas kinematografininkas moka parodyti vandenį – jo filmuose vanduo visada "gyvas", keičia savo formas, įgyja įvairius pavidalus, simbolizuoja vienatvę, netektį, baimę… Nekyla abejonių, kad Nakatai labai patinka Jungo teiginys, esą įgydama masę siela tampa vandeniu. Režisieriaus vaiduokliai dažnai atsiranda iš vandens ir dingsta jame. Pasakodamas apie blogio apsėstas dvasias ir dvasių apsėstus žmones, kurie visaip stengiasi atsikratyti priklausomybės nuo blogio , Nakata, regis, siekia, kad žiūrovas pajustų religinio išgyvenimo poreikį.

"Skambutis" sulaukė fenomenalios sėkmės. Vien Japonijoje sukurta apie dešimt filmų, kurių veiksmas nukelia į įvykius prieš "Skambučio" pradžią, arba jo tęsinių. Filmo perdirbinių ėmėsi ir korėjiečiai, ir amerikiečiai. Prieš kelerius metus (2002 m.) pasirodė amerikiečių perdirbinys, kurio režisierius – Gore’as Verbinskis. "Skambutis 2" ("Ring 2", JAV, 2005) tęsia pasakojimą apie vienišą motiną Reičel (Naomi Watts) ir jos sūnelį Aidaną (David Dorfman). Praėjo pusė metų nuo tada, kai Reičel ir jos sūnui pavyko pabėgti nuo mirtį nešančios kasetės. Jie pradeda kurtis mažame provincijos miestelyje net neįtardami, kad kasetė jau čia. Tad Reičel laukia dar vienas išbandymas. Kad išsigelbėtų ir išgelbėtų savo sūnų, ji turės įminti skenduolės Samaros paslaptį. Kartu su Reičel į vis didėjantį mirties ir siaubo ratą įtraukiami vis nauji žmonės. Jis plinta kaip vandens ratilai.

"Skambučio 2" kurti buvo pakviestas pats Hideo Nakata. Tai jo debiutas Holivude. Galima nujausti, kad jis puikiai pritaps ten, kur kūrė Alfredas Hitchcockas, nes ir jų metodai panašūs. Japonų režisieriaus filmuose, panašiai kaip ir didžiojo meistro kūriniuose, siaubą kelia paprasti kasdieniški daiktai – atsuktas čiaupas ir iš jo tekantis vanduo, televizorius, kasetė, fotoaparatas... Filme grėsmės pritvinkęs net mažo provincijos laikraščio, kuriame įsidarbina Reičel, pastatas ar naujų jos namų interjeras. Nakata gerai išmoko Hitchcocko pamokas, kaip kurti nerimo kupiną filmo erdvę ir atmosferą minimaliomis priemonėmis, todėl neatsitiktinai "Skambučio 2" kadruose galima įžvelgti paslėptų amerikiečių siaubo metro citatų. Nors ne tik jo – juk neatsitiktinai su anuo pasauliu bendraujančią pamišėlę, kurią Reičel aplanko psichiatrinėje ligoninėje ir kuri jai padeda įminti Samaros paslaptį, vaidina Sissy Spacek – Kerė iš Briano De Palma 1973 m. ekranizuotos garsiosios Stepheno Kingo knygos.

Nakata vengia sudėtingų kompiuterinių efektų, nes žino, kad ne jie lemia filmo įtaigumą. Net scena vonioje, kai vanduo kyla į viršų, buvo filmuojama "senoviškai", pastačius "apverstą" vonios kambario dekoraciją. Keistus Samaros judesius, kai ji lipa šulinio sienomis, taip pat kūrė ne kompiuteriai, o gimnastė. Grėsminga Samaros išvaizda – grimo specialistų nuopelnas. Tas paprastumas yra nuoseklus, kad ir kaip jį vertintum, nes paryškina pagrindinį režisieriaus teiginį: siaubas slypi mumyse, mūsų baimėse, kompleksuose, su kuriais mes gyvename kasdien. Normalumas Nakatos filmuose tarsi ir neegzistuoja, jis yra tik nerimo, dažniausiai pasitvirtinančios blogos nuojautos priedanga.

Be abejo, kartais Nakata akivaizdžiai "užsižaidžia" kurdamas atmosferą. Vienas tokių epizodų yra Reičel ir Aidano susidūrimas su briedžiais. Režisierius tarsi mėgaujasi tuo itin plastišku ir savaip siurrealistišku epizodu (briedžiai filme atlieka panašią funkciją kaip ir Hitchcocko paukščiai), kuris iš esmės nelabai pateisinamas ir filmo eigai nereikalingas. Dėl tokių epizodų filmas dažnai skyla į atskiras efektingas noveles, kurios prislegia vis dėlto kamerinę filmo konstrukciją. Juk iš tikrųjų "Skambutis 2" ir yra kamerinis filmas apie beribę motinos meilę ir pasiaukojimą.

Živilė Pipinytė