Nespalvoti spalvingos istorijos atvaizdai

Nežinomas fotografas. "Ragainė. Geležinkelio stoties perone". Apie 1910 m.

Tokia artima ir tokia tolima Mažoji Lietuva. Tokia artima – ten įsikūrusiais lietuviais, lietuvių kalba, lietuviškomis tradicijomis, lietuvišku gyvenimo būdu ir architektūra. Tokia tolima – nes tos lietuvybės ten ne tiek jau daug (XX a. pradžioje tik pusė gyventojų buvo lietuviai), nes miestuose ir miesteliuose – vokiškos krautuvių iškabos ant vokiškos architektūros pastatų, vokiškai planuotose gatvėse.

Šio unikalios istorijos krašto istoriją galima pažinti šiuo metu Radvilų rūmuose veikiančioje parodoje "Praeities reginiai", pristatančioje senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo dokumentus, fotografijas. Šį archyvą pirmasis pradėjo kaupti vokiečių archeologas, menotyrininkas, paminklosaugininkas Adolfas Böttichteris, dar 1893 m. Karaliaučiuje įsteigęs Centrinį paminklų konservatoriaus biurą. Pasitelkęs į pagalbą architektą Fritzą Heitmaną, jis rengė ekspedicijas, išsamiai aprašinėjo paminklus, juos fotografavo, eskizavo. Biuras vystėsi, įgijo vis daugiau funkcijų bei etatų, o valdžios remiamas archyvas pildėsi vis naujais dokumentais, detaliai fiksuojančiais architektūros paminklų būklę bei savitumus. Šiuos paminklus skubėjo fiksuoti vokiečių architektai, paminklų konservatoriai, meno istorikai bei fotografai – A. Böttichteris, R. Dethlefsenas, P. Hornas, C. Wünshas, A. Ulbrichas. Antrojo pasaulinio karo metu šis archyvas nebuvo evakuotas ir liko Rytų Prūsijos teritorijoje. 1952 m. jo dalis pateko į Olštyno valstybinį archyvą, apie 6600 vienetų stiklo negatyvų – į Meno institutą Varšuvoje.

Parodos kuratorė Margarita Matulytė (LDM) parodos pristatyme rašo: "Pagrindinis medžiagos atrankos parodai kriterijus yra lietuvių kalbos ir kultūros paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje, todėl ekspozicijoje – Klaipėdos krašto, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Įsruties, Lagbuvos, Gumbinės apskričių vaizdai. Tai kalbinė ir kultūrinė erdvė, kraštas, blaškomas istorinių sūkurių, germanizuojamas ir sovietizuojamas, naikinamas ir atkuriamas".

Nors fotografų užduotis buvo objektyviai fiksuoti architektūrinius paminklus bei istorinę aplinką, tačiau neretai jų fotografijos priartėja prie meninės fotografijos kategorijos, ypač netikėtais rakursais, žiūrėjimo taškais, ypatingų nuotaikų sukūrimu ir net pasirinktais motyvais. Geriausias tokių "ribinių" fotografijų pavyzdys – vaikai įsės (dabar Pričialy) bažnytkaimyje, ant užšalusių Kuršių marių žaidžiantys ledo ritulį. Nejučiomis iškyla Antano Sutkaus "Ledo ritulys vakare" (1971), kur kitu istoriniu laiku, kitų tradicijų išauginti vaikai žaidžia tą patį žaidimą ir taip pat sugeba džiaugtis žiema. Kitas pavyzdys – "Burinės žvejų valtys ir gyvenvietės Gilijos pakrantėje" – netikėtas žiūrėjimo taškas, intuityviai parinkta kompozicija sukuria nuoširdumo, lyriškumo nuotaiką.

Richard Dethlefsen arba K. Rechholz. "Gilija". Žvejų Lepkojų šeimos namas (XVIII a.). 1906 m.

Kiekviena apskritis savita, įsupta į skirtingų kultūrų apsiaustą – vokišką ar lietuvišką. Klaipėdos krašto istorija fotografijose įgijusi niūrumo, tuštumos, melancholijos atspalvį. Anot M. Matulytės, "Biržininkų, Dituvos, Derceklių, Žiaukų, Kalotės, Stankiškių, Skirvytės sodybose mažai gyvybės ženklų – vienas kitas basakojis vaikėzas, žvejys prie tinklų, verpianti lietuvininkė. Skirtinga kaimynystėje, Rytų Prūsijos teritorijoje, įsikūrusių kaimų kasdienybė. Kitaip atrodo Karklės (dabar Mysakova) ar Gilijos (dabar Matrosovo) kaimai. Dėmesį patraukia gražūs namai su nendrėmis dengtais stogais, puošniomis vėjalentėmis, ornamentuotais prieangiais".

Archyvo fotografai fiksavo net sodybų interjerus, kuriuose pasirinkti motyvai brėžia paralelę su šiuolaikinei Lietuvos fotografijai būdingo "banalaus motyvo" dominavimu. Tokie neįprasti motyvai ryškūs fotografijoje "Vaikai valstiečio Michaelio Kurschato namuose", kur į objektyvą baugščiai žvelgiančių vaikų veidai kupini skirtingų išgyvenimų.

Fotografijose užfiksuoti miestų vaizdai aiškiai byloja apie vokiškosios kultūros žydėjimą, kuris pasireiškė racionaliu pastatų bei gatvių išdėstymu, tvarkinga aplinka, išsivysčiusia infrastruktūra, savotišku miesčionišku jaukumu. Nemažai vokiškosios gotikos apraiškų – pvz., tik nuotraukose išlikusios Kaimės (dabar Zarečje) gotikinės bažnyčios interjeras, neišlikusios Papelkių (dabar Vysokoje) bažnyčios vidus. Ir nors užfiksuoti miesto vaizdai ne tapybiški, poetiški kaip tuo pat metu Vilniaus miestą fotografavusio Jano Bulhako, tačiau atsitiktiniai praeiviai, prekijai, vaikai nuotraukose sukuria autentiškumo įspūdį, perteikia miesto šurmulį, gyvumą. Miestietiškos kasdienybės akimirkų fiksavimas net priartina šiuos vaizdinius dokumentus prie impresionizmo idėjų.

Ekspoziciją nepaprastai pagyvina du videoprojektai – sovietmečiu sukurtas pažintinis filmukas "Neringa" bei trijuose ekranuose rodomi trijų skirtingų istorinių laikotarpių vaizdai – germanizuotas kraštas, viską šluojantis Antrasis pasaulinis karas bei dabarties likučiai. Šios trys paralelės pateikia sudėtingą ir skaudžią šio krašto istoriją. Jo grožį ir savitumą optimistiškai pristato sovietinis filmukas "Neringa".

Mažoji Lietuva dar taip menkai pažįstama didžiajai savo seseriai. Unikali jos istorija, reikšmingi architektūriniai paminklai, lietuvių kultūrai svarbios asmenybės – Kristijonas Donelaitis, Jonas Bretkūnas, Martynas Jankus ir kt. nenuėjo užmarštin, jos išlieka aktualios ieškant lietuviškojo identiteto ir šiandien.