Meksikoje reikia būti prezidentu

"Gyvenimas kaip stebuklas"

Filmo "Gyvenimas kaip stebuklas" (LNK, 24 d. 22.40) režisierius Emiras Kusturica sako, kad pavadinimas gimė iš noro prieštarauti: "Daugelio žmonių gyvenime jau nebeliko vietos stebuklams. Tačiau kartu egzistuoja tam tikras procentas žmonijos, kuri gyvena tarp stebuklų ir dėl stebuklų. Pavadinimas susijęs ir su Franko Capros – vieno mano asmeninių didvyrių – kinu. Jo gyvenimas buvo nuostabus. Kodėl jis negalėtų būti dar ir stebuklas?"

Naujausias Kusturicos filmas (pernai buvo parodytas Kanų konkurse) sugrąžina į Balkanų karo metus. Filmo herojus yra serbas geležinkelio inžinierius Luka, jo sūnus kilus karui patenka į bosnių nelaisvę. Draugai pasiūlo Lukai įkaitę musulmonę: šią bus galima iškeisti į sūnų. Tačiau Luka įsimyli merginą. Taip filme atsiranda kartu ir šekspyriškas neįmanomos meilės motyvas. Kusturica net neslepia, kad jo filmas yra brolių Marxų komedijos ir Shakespeare’o tragedijos mišinys: "Kažkas kadaise išmintingai pasakė, kad Shakespeare’as labiausiai gyvas Balkanuose".

Pasižiūrėjęs Kusturicos filmus, supranti, kad Balkanai yra tarsi ugnikalnis, kuriame nuolat kunkuliuoja aistros. Kusturica mėgsta jas rodyti. Juo toliau, juo labiau jo filmai neria gilyn į specifišką pasakos stichiją: čia viskas sąlygiška, neįtikėtina, kartu ir juokinga, ir liūdna, tarsi pasaulis būtų jau seniai išprotėjęs, bet nekreiptų į tai dėmesio ir gyventų tik pagal jam vienam suprantamus dėsnius. Todėl Kusturicos filmuose niekas nestebina ir niekas nesikeičia. Bet juk tokios ir yra tikros pasakos.

Iš pradžių į "Gyvenimo kaip stebuklo" stichiją neri stačia galva ir atsiduri gerai pažįstamame kontrabandininkų, muzikantų, keistuolių pasaulyje, kuris piešiamas pernelyg ryškiomis spalvomis, kad būtų tikras. Tačiau laikui bėgant (laikas bėga, bet 154 minučių trukmės filmas vis nesibaigia…), suvoki, kad Kusturica nepasako nieko nauja, kad jis tik sumaniai išnaudoja tai, kas jam anksčiau geriausiai pavykdavo. Pradeda erzinti ir muzika (ją kūrė jau nebe Goranas Bregovičius, o pats režisierius ir jo grupė, švelniai tariant, gana mėgėjiška), ir nevykusi vaidyba. Kita vertus, gal kalta filmo tezė, kuri aiški iš pat pradžių ir vėliau nesikeičia. Galiausiai suvoki, kad patys mieliausi filmo personažai yra užsispyrusi asilė, kuri nori nusižudyti, įžūlus katinas ir nuoširdus šuo. Be abejo, tai alegoriški personažai. Tačiau jei alegorija tampa gyvesnė už filmo tikrovę, vadinasi, kažkas jame negerai.

Pastarųjų metų tendencija – žymiesiems praėjusio dešimtmečio režisieriams akivaizdžiai stinga antrojo kvėpavimo. Broliai Coenai filme "Nepakenčiamas žiaurumas" (TV3, 20 d. 20.40), regis, tokie pat žavūs kaip ir anksčiau. Kaip ir anksčiau jie rodo tamsiąją Amerikos pusę, saugiai paslėptą po spindinčiu fasadu. Coenų herojai gyvena pasaulyje, kuriame turi būti melagis, egoistas, cinikas ir mylėti tik pinigus. Nuoširdumas ar tikras jausmas bematant paverčia klestintį žmogų autsaideriu. Taip atsitinka ir pagrindiniam filmo herojui – klestinčiam skyrybų bylų advokatui, kurį suvaidino George’as Clooney. Įsimylėjęs ir praradęs budrumą jis pasmerktas tapti gudrios vedybų aferistės (Catherine Zeta-Jones) auka. Coenai yra tikri amerikiečių sielų inžinieriai ir mato jas kiaurai. Prisidengę komedija, jie teigia, kad amerikietiško gyvenimo būdo ir jo pagrindinės šventenybės – šeimos pagrindas yra klasta, apgaulė ir išdavystė.

Be abejo, ir šiame filme Coenai išlieka puikūs stilistai. Ko gero, niekas taip nejaučia įvairiausių amerikiečių kino stilių ir žanrų kaip jie. "Nepakenčiamame žiaurume" Coenai panyra į labai specifišką vadinamosios rafinuotos komedijos stichiją ir ją puikiai perteikia. Tik kartais atrodo, kad žanro konvencijos užgožia esmę.

Šią savaitę nepristigs filmų, kuriuose vienaip ar kitaip gilinamasi į amerikiečių mentalitetą, nepažeidžiamą tikėjimą, kad tiesa egzistuoja, kad gėris visada nugali blogį. Holivudo pasakos, tiesa, nepanašios į Kusturicos, jose negali būti vietos anarchijai. Todėl Holivudo pasakos dažniausiai yra trileriai, o jų herojai – advokatai ir psichoanalitikai. Klasiko Roberto Altmano "Imbierinio žmogeliuko" (TV3, 19 d. 22.25) herojus yra advokatas (Kenneth Branagh), įsipainiojęs į sudėtingą žaidimą, iš kurio, regis, nebėra doros išeities, o Gary Flederio filmo "Netark nė žodžio" (TV3, 19 d. 20.05) herojus psichoanalitikas (Michael Douglas), savo nelaimei, prakalbina šoką patyrusią merginą ir nuo tos akimirkos jį pradeda persekioti nusikaltėliai. Tiesa ir atpildas pasakose juk visada greta.

BTV (21 d. 22.40) parodys keistoką Richardo Sheperdo filmą "Meksikas" (2000). Vaikų netektį išgyvenusi amerikietė kartu su broliu keliauja į Meksiką. Šalies sostinėje juos užgriūva baisių atsitikimų virtinė, situacija primena košmarą, brolis dingsta, o moteris pasijunta milžiniškame mieste tarsi žmogėdros trobelėje. Ko gero, Meksikoje reikia būti prezidentu. Tada tau nieko neatsitiks. Tai įrodo ne tik vargšų kompleksuotų amerikiečių, bet ir tautinių popžvaigždūnų patirtis. Tačiau ar man Jums aiškinti, kad kiekviena patirtis yra vertinga, nes antraip gyvenimas taps neišnaudotų galimybių suma.

Jūsų – Jonas Ūbis