Būkime žmonės, kalbėkime žmoniškai

Lietuvių kalbos institutas išleido jau 18-ąjį "Kalbos patarimų informacinio biuletenio" sąsiuvinį. Į jį sudėti 2003 m. antrojo pusmečio kalbos publikacijų duomenys, surinkti iš periodinės spaudos ir specialiųjų kalbos kultūros leidinių.

Pasklaidykime kartu biuletenio puslapius ir pasižiūrėkime, kas rūpi straipsnių autoriams.

Šnekamojoje, ypač jaunimo kalboje dažnai vartojamas žodis geras. Jam suteikiama nauja reikšmė, tarsi nusistebėjimui ar pritarimui išreikšti nebeužtektų seniai vartojamų žodžių. Dar kitas naujas atvejis, kai būdvardis geras pridedamas prie žodžio kaina. Kyla noras išsiaiškinti, ką gi reiškia junginys gera kaina – ar ta, kuri didelė (suprantama, kad ir prekė yra vertinga, kokybiška), ar ta, kuri maža (tada ir prekė nekokybiška, menkavertė)?

Vis dar klystama kalbant apie šviežių komisijų sąstatus, apie norinčių kalbėti išstojimą, apie vieningus sprendimus bei vieningą valiutą. Ar taip sunku pasirinkti tinkamą žodį, ar tiesiog nesivarginama ir tiek. Vis dar vartojame begales skolinių, neišsiverčiame be biznio ir biznesmeno (gal gražiau ir "rimčiau" skamba?), produktus perkame supermarketuose, tariamės su marketingo specialistais. Žodis problema išstūmė daugybę kitų žodžių: dabar jau ir karvę pamelžti problema, ir egzaminą išlaikyti problema; anksčiau projektas reiškė dokumentaciją būsimiems darbams, rengiamo dokumento tekstą, o dabar – bet kokį teikimą, sumanymą, net vaidinimą, operą ir pan. Niekaip nesiseka skirti žodžių: mokėti ir žinoti, mylėti ir mėgti; painiojame žodžius vedamas ir vedinas; Tėvynės ilgesį užgožia nostalgija, šventę – fiesta.

Dažnai į kalbą prikaišiojame polinksnių: dėka, adresu, pagalba, tarsi pasakymas nugalėjome atkakliomis pastangomis skamba daug menkiau negu atkaklių pastangų dėka. Ne viskas, kas tinka oficialiajam stiliui, tinka ir laisvajam, juk galima pasakyti daug gyviau: ligos paūmėjimo atveju (: paūmėjus ligai, kai (jei) liga paūmėja); šalis dar silpna ekonomikos atžvilgiu (: ekonomiškai; dar silpna ekonomika); šių duomenų pagrindu (: pagal šiuos duomenis; iš šių duomenų) ir pan.

Girdime sakant vaistas tinka prie tokių ligų, vaistas tinka prie gripo, betgi mums svarbu žinoti, kokiais vaistais susirgus reikia gydytis, o ne prie ko jie padedami. Prie yra aiškiai verstinis paplitusiuose junginiuose: prie progos, prie geriausių norų, prie ko čia aš, ne prie ko ir pan. Šalutinis vaistų poveikis nevadintinas pašaliniu veiksniu, vietoj į vidų vartojami preparatai rašytina vidiniai arba geriamieji vaistai. Kalbant apie vaistus netinka ir prielinksnis prieš: priešuždegiminiai preparatai (: nuo uždegimų), priešgrybeliniai tepalai (: nuo grybelio).

Labai plinta tame tarpe vartosena. Konkrečia reikšme junginys visai tinkamas: tame tarpe (tame grindų plyšyje) tikrai rasiu ištrūkusią sagą, tačiau pavartotas abstrakčia reikšme, ypač pasakant įskaičiavimą į ką nors iš kokios sumos ar būrio, yra kalbos klaida. Turėtume taisyti: Siūlymai bus pateikti tame tarpe (: taip pat; beje; aišku; žinoma; suprantama) ir Seimui.

Greitai ateis laikas, kai litus pakeis eurai, tad įsidėmėkime, kaip šis žodis kirčiuotinas: euras, euro, eurui, eurą, eurù, eurè, eurùs ir t. t. Pagal 2-ąją kirčiuotę kirčiuotinas ir šimtąją euro dalį žymintis eurocentas (eurocentù, eurocentùs). Čia visiškai derėtų prisiminti ir žodžio pãveldas kirčiavimą. Šis žodis yra trečiosios kirčiuotės, o daugiaskiemeniai trečiosios kirčiuotės žodžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį ar trumpąjį skiemenį: pãveldo, pãveldui, pãveldą, pãveldu, paveldè.

Alkoholizmas – skaudi visų laikų bėda, tad kalboje dažni pasakymai priklausomybė alkoholiui, narkotikams. Tačiau jie nėra tinkami. Paprastai priklausyti valdo naudininką tik tada, kai dalykas kam nors tiesiogiai priklauso, yra kieno nuosavybė. Žmogus nėra alkoholio ir narkotikų nuosavybė, jis tik gali priklausyti nuo alkoholio, narkotikų. Tokiuose pasakymuose nevartotinas ir žodis priklausomybė, geriau priklausymas.

Iki šiol tik teigiamą reikšmę turėjusiais žodžiais autoritetas, garsenybė, įžymybė dabar imami vadinti ir garbūs žmonės, ir didžiausi nusikaltėliai. Atrodytų, kad lietuvių kalboje nebėra žodžių, kuriais tiksliai būtų galima įvardyti nusikaltėlių gaujų vadeivas, vagis, sukčių sukčius, žmogžudžius, apgavikus ir kitokį vadinamąjį nusikaltėlių "elitą". Keista, bet kažkodėl žiauriausių nusikaltėlių, didžiausių apgavikų nedrįstame vadinti tikraisiais žodžiais, tarsi bijome pasakyti savo nuomonę ir požiūrį į juos.

Dažnai nuklystame ir į kitą kraštutinumą: norėdami pagyvinti savo kalbą ieškome negirdėtų vaizdingų posakių ir, aišku, surandame neįprastų mūsų ausims ir svetimų mūsų frazeologijai: viščiukus skaičiuojam rudenį, faktus prieš veidą pastatom, turim gerą laiką, liekam prie suskilusios geldos su nuvažiavusiu stogu. Esam gerokai primiršę savąją frazeologiją, pasklaidę "Frazeologijos žodyną" galėtume daug ką prisiminti: pažiūrėsim, kai dugną dėsim; negirk dienos be vakaro; prie sienos priremti; pasipila kaip iš gausybės rago; tik gegutės pieno betrūksta; gyvatė šnypščia kišenėj; po kalės uodegai nueiti; kaip į peklą išmesti; per nieką eiti; gumbą gauti; liko kaip stovi; atšipo dantys; nuėjo šuniui ant uodegos; vėjais nuėjo, gavo riestainio skylę; išėjo kaip musę kandęs ir taip toliau.

Nuo seno įprasta padorų, sąžiningą, malonų elgesį vadinti žmonišku, o epitetas žmogiškas dažniausiai taikomas įvairiems daiktams ar gyviems padarams, turintiems panašumo į žmogų, juo pažymima tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau atidžiau pasiklausius kasdienės kalbos, paskaičius spaudą, įvairius raštus norom nenorom kyla klausimas, ar žmoniškai elgiamės nepaisydami taisyklingos kalbos reikalavimų?!

18-ąjį "Kalbos patarimų informacinio biuletenio" sąsiuvinį, kaip ir kitus Instituto leidinus galima įsigyti ne tik knygynuose, bet ir Lietuvių kalbos institute, P. Vileišio g. 5, Vilniuje.

Janina Vileikienė