Muzika

Interpretacija kaip kalba

Nacionalinio simfoninio orkestro, pianistės Evelinos Puzaitės ir dirigento Alano Buribajevo koncertas

Beata Leščinska

iliustracija
Evelina Puzaitė

Meninio bendravimo studija – taip galima būtų pavadinti kovo 12 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Jo metu pianistė Evelina Puzaitė skambino Maurice’o Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 G-dur. O Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tą vakarą diriguojamas kazachų dirigento Alano Buribajevo, atliko Claude’o Debussy "Mažosios siuitos" fortepijonui keturioms rankoms aranžuotę bei Sergejaus Rachmaninovo Antrąją simfoniją e-moll, op. 27.

Į koncertą apskritai galima žvelgti kaip į bendravimo formą, nes viena žmonių grupė – publika – ateina susitikti su kita žmonių grupe – atlikėjais. Kitas klausimas – kaip vyksta tas bendravimas ir ar pavyksta apskritai užmegzti ryšį? Neabejotina, kad rasti kontaktą su "kita grupe" itin svarbu būtent atlikėjams – juk jie yra siūlytojai. Kiekvienas šį klausimą sprendžia pats, savaip.

Minėtasis koncertas turėjo du akcentus. Pirmojoje dalyje neabejotinai svarbus buvo Evelinos Puzaitės pasirodymas, kuris ir sutraukė nemažai publikos, o antroje – A. Buribajevo ambicingai padiriguota S. Rachmaninovo simfonija. Scenoje susitikusios meninės individualybės – du jauni žmonės – pademonstravo, mano galva, du skirtingus būdus bendrauti su publika. Rūpestis dėl "bendravimo", manau, yra tam tikros meninės brandos ženklas. Tai lyg kita pakopa po tos, kai vienintelė atlikėjo užduotis yra "užsimerkus" įgyvendinti tai, ką parengė.

Eveliną Puzaitę koncertus lankanti ir pianizmu besidominti publika pažįsta jau nuo 1999 m. Tuomet, dar būdama M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė, E. Puzaitė pelnė III premiją Tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse. 2001 m. laimėjusi Baltijos šalių stipendiją, E. Puzaitė išvyko mokytis į Guildhallo aukštąją muzikos ir dramos mokyklą Londone, kur studijuoja iki šiol pas profesorę Joan Havill. Visgi kultūrinės įvairovės prisodrinto didmiesčio žavesys netrukdo jaunai pianistei nuolat grįžti į gimtąjį Vilnių – ji bene kasmet čia surengia koncertų. 2003 m. ją girdėjome "Sugrįžimų" festivalyje, pernai E. Puzaitė surengė žavų rečitalį Vilniaus filharmonijos Mažojoje salėje, o štai dabar ją išvydome jau Didžiojoje salėje, repertuariniame Nacionalinio simfoninio orkestro koncerte.

Koncerto fortepijonui ir orkestrui atlikimas turbūt nėra toks palankus pianisto galimybėms atsiskleisti kaip rečitalis. Juk atliekant koncertą ne viskas priklauso nuo solisto. Žaidime dalyvauja jau du žaidėjai – solistas bei orkestras – ir bendras įspūdis priklauso tiek nuo kiekvieno iš jų meninių pajėgumų ir meistrystės, tiek ir nuo ansamblio darnos, kurią reguliuoja dirigentas. Įdomu, kad poreikis derintis prie orkestro "sutramdė" E. Puzaitės temperamentą, kuris tryško minėtame pernykščiame rečitalyje. Dabar galėjome įvertinti jos gebėjimą neprarandant įtaigos tiksliai laikytis "žaidimo taisyklių".

Kita vertus, būtent koncertai su orkestrais, manyčiau, atlikėjo biografijai suteikia ypatingo svorio. Visai neseniai, gruodžio mėnesį, E. Puzaitė Londone skambino L. van Beethoveno Penktąjį Koncertą fortepijonui, o sausio 20 d. surengė rečitalį "Royal Festival Hall" salėje, atliko R. Schumanno ir S. Prokofjevo kūrinius.

M. Ravelio Koncertą G-dur, kurį kovo 12 d. išgirdo Vilniaus klausytojai, E. Puzaitė pirmą kartą atliko praėjusių metų gegužę Londono "Barbican Hall" salėje kartu su Guildhallo simfoniniu orkestru. Lyginti šių dviejų atlikimų, žinoma, negalėčiau, bet neabejotinai išgirdome Londono aukštojoje mokykloje brandintą interpretaciją. Klausantis šios interpretacijos ausį pirmiausia "užkabino" pianistės muzikalumas ir štrichų raiškumas, gebėjimas paversti juos konkrečias, nors ir neverbalizuojamas reikšmes turinčiais muzikinės interpretacijos "žodžiais".

Gražina Ručytė-Landsbergienė yra sakiusi, kad vienas iš svarbiausių dalykų atlikėjui yra savo skambinamos muzikos girdėjimas, meninio rezultato kontroliavimas: ar tai, ką tu nori pasakyti, ką nori išgauti, iš tiesų skamba. Akivaizdu, kad E. Puzaitei taip pat rūpi šis klausimas. Apie tai byloja itin jautri pianistės tembrinė ir dinaminė klausa, leidžianti valdyti išgaunamą garsą.

Jos interpretaciją pavadinčiau "moteriška", neagresyvia, E. Puzaitė, užuot griebusi klausytojus "už gerklės", pvz., penkiais forte ar galingomis kaskadomis, pirmiausia kviečia įsiklausyti į fortepijono tembrų, Ravelio harmonijos spalvas, o jos atliekami pasažai pabyra tiksliais smulkios technikos perliukais.

iliustracija
Alan Buribajev
M. Raškovskio nuotraukos

Nė kiek neabejoji, kad pianistei svarbiausia – perteikti Ravelio muzikos esmę. Mano galva, jai tai pavyko. Tikslūs ir charakteringi štrichai, pianistinė technika padeda E. Puzaitei kurti muzikos nuotaikas bei kartu su orkestru austi M. Ravelio muzikos giją. Reiktų prabrėžti, kad ji yra ir jautri ansamblio dalyvė, mokanti paversti fortepijoną vienu iš orkestro instrumentų.

Viršūne, be abejo, tapo antroji Koncerto dalis. Jos išplėtota pradžia, skambinama fortepijonu solo, atlieka turbūt savotiškos nevirtuozinės, užrašytos kadencijos funkciją. Būtent čia kompozitorius paliko erdvės sužibėti pianistui, bet ne kaip virtuozui, o pirmiausia kaip meninei individualybei – parodyti, ar esi gilus, jautrus. Kupina ilgesingos melancholijos, itin muzikali E. Puzaitės interpretacija buvo labai įtaigi. Nenuostabu, kad nuskambėjus bravūriškai trečiajai kūrinio daliai pasipylė ovacijos. Tiesa, dirigentas gal kiek perlenkė lazdą rinkdamasis ypač greitą tempą, bet E. Puzaitė garbingai susidorojo su galopišku lėkimu, demonstruodama nepaprastą pirštų miklumą.

O štai orkestrui buvo sunkiau. Interpretuodamas šį kūrinį jis apskritai nesublizgo – gan keista, nes Ravelio Koncertą G-dur Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atlieka jau seniai. Paradoksas, bet C. Debussy "Mažosios siuitos" aranžuotė orkestrui, kurios dar neteko girdėti atliekant LNSO, nuskambėjo itin žaviai ir gaiviai.

Savo reputaciją orkestras visiškai reabilitavo antrojoje koncerto dalyje, grodamas S. Rachmaninovo Simfoniją Nr. 2 e-moll. Šį kūrinį į Lietuvos koncertinę apyvartą, jei neklystu, pernai įvedė Robertas Šervenikas, tad Alanui Buribajevui teko jau "išminkyta" medžiaga. Interpretacija buvo žėrinti, užtikrinta, bet… pernelyg agresyvi. Vyriška, jei galima taip pasakyti. Dabar dažnai kalbama apie "agresyvią reklamą", o stebėdama A. Buribajevo dirigavimą ir klausydamasi jo vadovaujamo orkestro pradėjau mąstyti ir apie "agresyvias" interpretacijas. Simfonijos antrosios dalies tema, be abejo, reikalaujanti tikslumo, vis dėlto skambėjo kone kaip karinis maršas, o simfonijos finalas, pribloškęs galybe, – kaip to karinio maršo kulminacija. Iš tiesų S. Rachmaninovo muziką įsivaizduoju kaip subtilesnę materiją. Nesu nusiteikusi prieš raiškias, spalvingas interpretacijas, bet šioji tiesiog "stvėrė už pakarpos", nesuteikdama vaizduotei progos išsisukti iš valdingai nurodomų vėžių.

Mstislavas Rostropovičius yra sakęs, kad romantikų, pvz., P. Čaikovskio, muzikai atlikėjų "pagalba" tik padeda, kitaip nei J.S. Bacho opusams ("nuogas Bachas – tai genialu"). S. Rachmaninovo muzika taip pat turbūt neįsivaizduojama be interpretuotojų "pagalbos", bet kartais jos būna per daug. Pastebima dvejopa atlikėjų laikysena "perliukų" – populiarių kūrinių, kuriuos dauguma klausytojų žino ir jų laukia – atžvilgiu: vieni tarsi leidžia muzikai skambėti pačiai, sąmoningai neženklindami jos individualiu antspaudu, kiti atvirkščiai – suteikia savitos, kitokios interpretacijos savybių. A. Buribajevas, manyčiau, priklauso pastariesiems.

Lyrinis ciklo centras, nuostabaus grožio trečioji dalis Adagio, buvo tarsi A. Buribajevo monospektaklis. Taip įvardyti atlikimą paskatino itin ekspresyvi dirigavimo maniera. Sakytum, jis diriguoja ne tik orkestrui, bet ir publikai. Stebėdamas šį dirigentą, itin išraiškingą jo kūno kalbą, tiesiog žinai, kaip priimti skambančią muziką, ką reiškia vienas ar kitas epizodas. Viena vertus, tai vyksmui suteikia patrauklumo, bet kita vertus – pernelyg supaprastina klausymą. Siurrealistinių fantazijų pagauta net pagalvojau, kad galėtų atsirasti eksperimentinė "dirigavimo ir baleto" specialybė: dirigentas-mimas galėtų diriguoti orkestrui "įvaizdindamas" muziką.

Žinoma, kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Vieniems malonumą teikia atlikėjo subtiliai išryškinamų muzikos gelmių atradimas, kurį galima patirti klausantis Evelinos Puzaitės intepretacijos, kitiems gal įdomiau įsitraukti į vizualizuotą muzikinių emocijų teatrą. Man priimtinesnė pirmoji galimybė.