Galerijos šuolis

Jurga Barilaitė. "Taip – ne. Andy Warhol". Video, 2005 m.

Kai gavau pakvietimą į parodą, pavadintą "Šuolis iš savęs", pirmą akimirką pagalvojau, kad Lietuvoje sportas visada laimi prieš kultūrą. Svarbu kuo toliau nušokti, nusviesti įrankį, kuo aukščiau užlipti, kuo daugiau taškų pelnyti. Štai dabar ir menininkai it olimpiečiai bandys šokti "aukščiau bambos", nors žinomi parodoje dalyvaujančių menininkų vardai tarsi sako (kaip kadaise Parulskis Marčėnui): "Mes vis tiek aukščiau jūros lygio". Atėjus į spaudos konferenciją mano sportinis-poetinis įkarštis virto skaičiavimo manija. Įkvėpta debiutuojančios grupės "Cooltūristės" darbo "Nac. vyrų premijos" skaičiavau visus: parodoje dalyvaujančius ir vaizduojamus menininkus, lietuvius ir užsieniečius, vyrus ir moteris. Beskaičiuojant žiūrovus trūko kantrybė ir nusprendžiau, kad iki "Cooltūrisčių" man dar toli – nei esu labai "cool", nei turiu kietus kultūros raumenis. Galėčiau būti nebent turistė ir pasidalyti savo kelionės po "Vartų" galerijos 14-ąją metinę parodą įspūdžiais.

O paroda netikėta ir galerijos, ir dabar rengiamų projektų kontekste. Dailininkai ne šiaip susirinko į gražią kompaniją parodyti, ką turi geriausia, bet iš tiesų pabandė "iššokti" iš jiems būdingos stilistikos, temų, išraiškos priemonių, laikotarpio ir meninės terpės. Vieni drąsiai savinosi kolegų idėjas, kiti bandė klasikus išversti į savo kalbą. Dar kiti šuoliui pasirinko ne menininkus, bet institucijas ir mitus: Valdovų rūmus, meno rinką, skuduryną, Nacionalines premijas ir "IŠĖJIMĄ" (tokį žalią lipduką, klijuojamą virš durų). Nors šuolių amplitudė tikrai plati, vis dėlto menininkui atsiplėšti nuo savęs daug sunkiau, nei galima būtų tikėtis. Sauliui Vaitiekūnui tai pasirodė toks pats utopiškas noras, kaip paglostyti simuliakrą. Todėl jis nusprendė susirungti su didžiausiu savo varžovu – pačiu savimi. Tik galingi lauko rieduliai dabar veržiasi ne pro sieną, o iš taksofono būdelės.

Istorijos ratilai

Pasak parodos kuratorės Laimos Kreivytės, menininkų "persikūnijimai" Lietuvoje vyko ir anksčiau. Konceptualiais tokios veiklos pradininkais reikėtų laikyti "Naujosios komunikacijos mokyklos" (NKM) menininkus ir jų idėjinį vadą Ernestą Parulskį. NKM surengė ne vieną transformacijų parodą, iš jų ryškiausios – "Pornografija" ŠMC (1992) su inscenizuotų paveikslų fotografijomis ir "Grupė 48" galerijoje "Lietuvos aidas" (1993), kur jauni menininkai perfrazavo lietuvių modernizmo klasikų grupę "24". "Šuolis iš savęs: menininko identitetas" nuo šių parodų skiriasi tuo, kad tai nėra menininkų grupuotės paroda, ir kiekvienas dalyvis galėjo rinktis kokį tik nori transformacijos objektą ar subjektą.

Kaip istorinė nuoroda į NKM menines akcijas ir kartu vieno iš dalyvių – Audriaus Puipos – prisiminimo ženklas parodoje eksponuojamos dvi nespalvotos Gintauto Trimako fotografijos, darytos dar bendros veiklos metu, bet taip ir neeksponuotos. Tai inscenizuotas paveikslas pagal Rembrandt’o "Sūnaus palaidūno sugrįžimą", kur Andrius Puipa vaizduoja sūnų paklydėlį, ir inscenizuotas paveikslas pagal olandų tapytojo Jano Steeno "Lėbautojus" (su Puipa ir Sauliumi Paukščiu). Gintautui Trimakui tapybos vertimas į fotografiją – įprastas kaip kvėpavimas. "Grupės 48" parodoje jis socialiai kritišką Kosto Dereškevičiaus tapybą perteikė kaip apsitrynusias troleibuso duris. Kai senų paveikslų siužetai komponuojami pasikvietus draugus, tai bandoma tauriam tapybos kūnui suteikti šiuolaikinį rūbą. Kai paveikslas transformuojamas į troleibuso duris, kuriama mobili socialinė metafora. O kai Trimakas senoviniu aparatu fotografuoja Ričardo Povilo Vaitiekūno natiurmortus, jis iš dabarties skverbiasi į praeitį, suteikdamas seniems daiktams praėjusio amžiaus vaizdų aurą.

Kintantys identitetai: as-meninis, tautinis, institucinis etc.

Tik po kurio laiko apsižiūrėjau, kad parodos pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: "Šuolis iš savęs: menininko identitetas". Vadinasi, svarbu ne tik išsiaiškinti, kuo tu (ne)esi, bet ir kuo (ne)gali būti. Menininko identitetą Lietuvoje nuosekliausiai tyrinėja Kostas Bogdanas. 1997 m. jis išleido atviruką su užrašu "Aš menininkas / I am an artist" ir išsiuntinėjo kultūros institucijoms, kuratoriams, kritikams, kitiems meno veikėjams. Vėliau ŠMC kavinę papuošė dvi švieslentės su užrašais "Aš menininkas" ir "Aš save myliu". Bogdanui visada rūpėjo asmenybės tapsmas idėjų ir kalbos erdvėje. Tam tikra prasme visas jo menas yra šuolis virš bedugnės, aiškiai matant abiejų kraštų kontūrus, bet niekada jų ne(pa)siekiant. Kaip tampama menininku, kas tai legitimuoja? Įvardijimas, įgimtas talentas, išsilavinimas, priklausymas menininkų šeimai, meno centrui, įtakingų draugų būreliui, postas, daugybę kartų tiražuotas ir kritikų pašlovintas vardas? Apie visas šias galimybes (auto)ironiškai kalbama konceptualiuose Kosto Bogdano projektuose. Šioje parodoje menininkas dar lakoniškesnis. Kaip kadaise Duchamp’as ant pisuaro suraitė išgalvotą parašą, paskelbdamas masinės gamybos daiktą meno vertybe, taip ir Bogdanas ant "Senukuose" pirkto lipduko "IŠĖJIMAS" užrašo savo inicialus ir datą. Ir tai nėra vienkartinis meno objektas – kiekvienas gali nusipirkti tokį lipduką ir, už mokestį gavęs Bogdano parašą, taip įsigyti meno kūrinį. Be parašo jis taip ir liks tik lipdukas. Menininkas ne tik dekontekstualizuoja įprastą ženklą, bet nenaudodamas jokių "taurinančių" priemonių pakylėja jį kone iki simbolinio ar mitologinio išėjimo lygmens. Ant sienos (o ne prie durų) kabo kitas Bogdano ženklas, kur vietoje "Exit" užrašyta "Exile". Taip paprasčiausias išėjimas tampa tremtimi.

Alvydas Lukys. "Akmenėlių skaičiuoklė" (pagal meno rinką). 2005 m.

Nemažiau įspūdingos ir tautinio identiteto paieškos, parodoje įgavusios pompastiškas ir kone utopines formas. Eglė Kuckaitė tiesiai ant galerijos sienos savo kūrybos antspaudais nupiešia Valdovų rūmų planą. Ši lietuvio vaizduotę kaitinanti pasakų pilis Kuckaitės dėka virsta meilės sodu – nes dauguma antspaudų vaizduoja nuogus kūnus. Kaip didingos vizijos tąsa ant kitos sienos kabo Patricijos Jurkšaitytės tapyti mūsų genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretai. Visi skirtingo dydžio, sukabinti "matrioškos" principu – mažėjimo tvarka; taip tarsi suprojektuojama romantinė nuo Valdovų rūmų (arba į juos) brėžiama "čiurlioniška" perspektyva. Tačiau kaip ir "autentiški" Renesanso rūmai, taip ir Čiurlionis tampa dar vienu masalu turistams ir nepasotinamai vietinių vartotojų vaizduotei. Neatsitiktinai vienas Čiurlionio portretas yra su kosmetine kauke (tarsi kurorto gydyklų prekinis ženklas), o kitas nutapytas ant degtukų dėžutės. Žinoma, kosmetinė kaukė yra ir savotiškas tapytojos ir kosmetologės (puikiai išnaudojusios abi patirtis ŠMC parodoje "Nekaltas gyvenimas") Patricijos Jurkšaitytės "parašas". Ironiškai tautinės didybės mitus traktuoja ir Rokas Dovydėnas, sukūręs "Trijų kryžių" (pagal A. Vivulskį) paminklo Kaunui projektą.

Savo gerai matomus ar užmaskuotus parašus palieka ir kiti menininkai. Vilmantas Marcinkevičius (beje, šiemetinis "Vartų" galerijos prizo "Sidabro pėdos" laureatas) sumaniai pasirenka sau artimą "burbulinių" žmonių tapytoją Botero ir nutapo lietuvaitę, gerokai suapvalėjusią gerbūvio visuomenėje ("Nepriklausomybės diena"). Dalia Kasčiūnaitė subtiliai atskleidžia smilkalų kvapą per indiškų audinių raštus – ir net tapydama konkrečius motyvus, širdyje lieka abstrakcionistė, jaučianti kvapą kaip medžiagą, bet ne figūrą ar kūną.

Bet jei menininkai, šokdami iš savęs, pataiko į save, ar tai reiškia, kad turime kažkokį stabilų, nekintantį identitetą? Norėtųsi tikėti, kad kiekvienas nešiojamės savyje tą nesutraiškomą riešutą, kurio kevale, pasak poeto, telpa visata. Bet panašiau, kad dėvime savo tapatybes kaip kaukes – priklausomai nuo laiko ir aplinkybių. Apie tai kalba Eglės Vertelkaitės fotografiniai atspaudai ant drobės, kuriuose garsi tapatybės maskarado meistrė Cindy Sherman iš aktyvios savo vaizdinio formuotojos tampa kitos menininkės tyrinėjimų ir transformacijų objektu. Ričardas Šileika taip pat žaidžia "autentiško žvilgsnio" paradoksais – jis eksponuoja fotografijų, padarytų pagal garsių Lietuvos fotografų nuotraukas, seriją ir nenurodo, kas yra kas. Paaiškėja, kad visai nesunku tą patį darbą priskirti keliems menininkams ir kad panašios idėjos gali gimti skirtingiems fotografams kone tuo pat metu.

Marija Teresė Rožanskaitė kvestionuoja dailės istorijos mitus ir ikonografiją. Įkvėpta Rembrandt’o "Sūnaus palaidūno" ji kuria šiuolaikinę "Dukrą palaidūnę" – lėlę ryškiai dažytomis lūpomis ir putliomis iš teniso kamuoliukų padarytomis krūtimis. Parpuolusi ant kelių, ji meldžia atleidimo, tačiau vietoj galingos Tėvo figūros matome tik šešėlį su iš sienos kyšančiomis lėliškomis rankomis. Tas neapibrėžtas autoritetas – tai nematoma galia, prietarai, panoptikumo prižiūrėtojas, amžina kaltė, stigmatizuojanti moterį kaip nuodėmę.

Gintautas Trimakas, Audrius Puipa, Saulius Paukštys. Incenizuota fotografija pagal Jano Steeno paveikslą "Lėbautojai". 1994–2005 m.

Jurga Barilaitė toliau tyrinėja ne tik meno, bet ir menininkų mimikrijas ir iš jų kylančius prieštaravimus. Dviejuose vienas prieš kitą stovinčiuose televizorių ekranuose – pliusas ir minusas, "taip" ir "ne", kuriuos taria ta pati autorės galva. Tik "taip" tariančios Jurgos veidas ir už jo esanti drobė nudažyta dengiamosiomis spalvomis (aliuzija į Andy Warholo nupieštą ir kamufliažu padengtą Beuyso portretą), o "ne" spiegianti galva – raudona raudoname fone. Neigiantysis segmentas labiau asocijuojasi su Bruce’o Naumano video. Tai menininko asmenybės skilimo, susidvejinimo, "išėjimo" iš savęs ir abejonių, įtampos kupina priešstata.

Ši paroda – tai ir bandymas apmąstyti institucinę menininko priklausomybę: kiek (ne)priklausymas tam tikrai galerijai, meno centrui ar kūrybinei sąjungai lemia meno kokybę (arba nelemia). Dauguma parodos autorių savo darbus yra rodę svarbiausiose Lietuvos meno institucijose – pradedant ŠMC, baigiant muziejais ir galerijomis ("IBID.Projektais", "Lietuvos aidu", "Arka" etc.). Ir nors menas dabar tampa vis labiau priklausomas nuo rinkos, kultūros politikos, žiniasklaidos, fondų ir kitokių rėmėjų, vis dėlto akivaizdu, kad instituciniai rėmai nėra (ir neturi būti) svarbesni už menininko raiškos laisvę.

Kontekstai ir skaičiai

Parodose ieškau ne tik konceptualių jungčių, bet ir vizualinių malonumų, atpažinimo džiaugsmo. Ir šioje parodoje jo nestinga. Puikiai sodriąją Ričardo Povilo Vaitiekūno tapybą į veltinį perkėlė Eglė Ganda Bogdanienė. Ir ne jai vienai riebieji Vaitiekūno potėpiai įsirėžė į atmintį. Marta Vosyliūtė storais balto glaisto brūžiais padengė komodą ir paguldė ją ant grindų – nes Vaitiekūnas kalba horizontalėmis. Netoliese baldu pavirto ir Rūtos Katiliūtės tapyba – menininkei būdinga mėlyna spalva spintelę nudažė Jurga Jasinskaitė. Nepamiršo ir raudonų akcentų – dviejų obuoliukų. Šiuos pabrėžtinai materializuotus meno objektus įrėmina estetizuotas Audriaus Gražio ir Henriko Gulbino videoscenovaizdis roko operai apie Tadą Blindą. Kiti menininkai "šoka" į dar tolimesnius kontekstus. Saulius Dirsė – į Disney’aus animacinį filmą "Snieguolė ir septyni nykštukai", kurį buvo uždraudę naciai, Valdas Aničas – į Hokusajo atspaudus. Alvydas Lukys, diskutuodamas su meno rinka, projektuoja kreditines korteles su savo darbų nuotraukomis. Komercinį meno aspektą parodijuoja ir Eimantas Ludavičius, vienoje iš galerijos salių įkūręs tikrą skuduryną ir kartu su Jūrate Širvyte surengęs performansą "Elenos pagrobimas", kurio metu savanorės persirenginėjo dėvėtais drabužiais.

Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė ir Jolanta Kvašytė savitai transformuoja ankstyvojo modernizmo klasikus – P. Picasso, G. Braque’ą, P. Cezanne’ą, P. Klee ir P. Gauguiną. Orūnė Morkūnaitė savo žvilgsnį nukreipė į nūdieną: Gintaro Palemono Janonio tapybos darbą, laikydamasi originalių proporcijų, ji perkėlė į piešinį. Paveikslas virto eskizu, kur "tikras tik dydis" (taip byloja darbo pavadinimas).

Galiausiai beliko aptarti vieną iš kontroversiškiausių parodos darbų – "Nac. vyrų premijos", kurį atliko anoniminės "Cooltūristės" pagal "Guerrilla Girls". Šiame darbe juodu ant balto skelbiama, kad iš 127 per 16 metų įteiktų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų 110 skirta vyrams menininkams, ir tik 17 – moterims. Ar tokia proporcija atspindi realią mūsų kultūros situaciją, didžiai abejotina. Nusprendžiau tai patikrinti čia pat, parodoje. Ir suskaičiavau: "Šuolyje iš savęs" dalyvauja 29 menininkai: 15 vyrų ir 14 moterų (gal jų ir daugiau, nes nežinia, kas slepiasi po "Cooltūrisčių" kauke). Vis dėlto tarp transformuojamų menininkų tik dvi moterys – Rūta Katiliūtė ir Cindy Sherman (jei neskaičiuosime tokių personažų kaip Snieguolė, Dukra palaidūnė, pagrobtoji Elena ir "Guerrila Girls").

Apžiūrėjus ekspoziciją galima teigti, kad menininkų "šuolis iš savęs" išjudino ne tik jų pačių, bet ir žiūrovų mąstymą. O "Vartų" galerija pademonstravo pasiryžimą šuoliui iš komercinio meno į kritinį. Ar tai taps programiniu siekiu, parodys ateitis.