Svajonė yra universali vertybė

Šiandien Lietuvoje pradedamas rodyti filmas "Niekados šalies beieškant" ("Finding Neverland", JAV, 2004). Filmo herojus – britų rašytojas Jamesas Matthew Barrie, parašęs garsųjį "Piterį Peną". Populiarusis personažas pirmąkart pasirodė 1904 m. pastatytame spektaklyje, 1911 m. buvo išleista knyga apie jo nuotykius. Filmą sukūrė jaunas režisierius Marcas Forsteris, lietuvių žiūrovams pažįstamas iš filmo "Monstrų puota" (2001). "Niekados šalies beieškant" pelnė šiųmetį "Oskarą" už geriausią muziką (kompozitorius Janas Kaczmarekas). Pagrindinius vaidmenis – Jamesą M. Barrie ir jo draugę, keturių vaikų motiną Silviją Llewelyn Davies – suvaidino Johnny Deppas ir Kate Winslet.

Filme "Niekados šalies beieškant" vaidinate artimus draugus. Silvia – liberali mama. Barrie žaidžia su jos vaikais ištisas dienas. Kokie jūs patys esate tėvai?

Kate Winslet: Tikrai nesu nei despotiška, nei rūsti motina. Tačiau mokau vaikus gerų manierų: negalima vaikščioti stalais, kartais reikia pasakyti "ačiū". Nesu iš tų motinų, kurios sėdi virtuvėje ir geria kavą, kai vaikai už kampo žaidžia vieni. Žaidžiu kartu su jais. Kartu pabundame, kartu rengiamės ir lakstome po sodą. Nuolat esu kartu. Mano dukra net galvoja, kad aš niekur nedirbu! Vieną vakarą, kai skaičiau jai pasaką, užsiminiau, kad kitą dieną eisiu į darbą. Ji nustebusi paklausė: "Mama, juk tu niekur nedirbi?" Iš esmės tai tiesa. Esu mama, kuri retkarčiais vaikšto į darbą. Noriu stebėti, kaip auga mano vaikai, nieko neprarasti. Todėl visur vaikštau kartu su jais.

Johnny Depp: Aš noriu rodyti vaikams geresnį pasaulį, todėl neleidžiu jiems žiūrėti siaubo per televiziją. Pamenu, būdamas vaikas, pamačiau per televizorių Vietnamo karą. Man pasirodė, kad tai – dar vienas šou. Nenoriu, kad tai patirtų mano vaikai. Labai svarbu, kad jie kuo ilgiau išsaugotų nekaltybę, sugebėjimą svajoti ir tikėjimą gėriu. Dabar vaikai priversti greitai suaugti. Jiems vis anksčiau užkraunama atsakomybė. Aš norėčiau, kad jie kuo vėliau pradėtų jaudintis dėl suaugusiųjų pasaulio problemų.

Tau teko greitai suaugti. Kai buvai šešiolikos, metei mokyklą ir su savo roko grupe išvažiavai į Los Andželą. Kad užsidirbtum pragyvenimui, telefonu pardavinėjai rašiklius. Gal kaip Piteris Penas norėtum amžinai būti vaiku?

J. D.: Visada liūdna prarasti vaikystę.Vieną dieną esi berniukas, o kitą – jau turi darbą, atsakai už kažką arba už ką nors, ir jau esi vyras. Viskas vyksta taip greit! Tačiau aš neturiu Piterio Peno sindromo. Reikia bręsti, bet kartu ir saugoti vaikišką tyrumą, laimės pojūtį ir humoro jausmą. Nereikia jų painioti su infantilumu ar siekiu bet kuria kaina išsaugoti jaunystę, pvz., plastinėmis operacijomis. Piteris Penas turi likti mumyse kaip svajonė skraidyti, o ne kaip nesibaigiantys bandymai dirbtinai pratęsti jaunystę. Gera būti jaunam, tačiau ir brendimas atneša daug džiaugsmo.

K. W.: Aš visada norėjau kuo greičiau suaugti. Iki šiol džiugiai švenčiu gimtadienį. Esu dvidešimt devynerių ir man visai patinka senti. Kai sulauksiu keturiasdešimties, greičiausiai, kaip ir dauguma moterų, susirūpinsiu bėgančiais metais. Bet mano brolis niekad nenorėjo suaugti. Per savo gimtadienius jis visada siaubingai verkdavo. Kai jam buvo šešeri, jis gailėjosi, kad nebebus penkerių, kai vienuolika – kad jau nebe dešimt. Dabar jam dvidešimt treji. Kai artėja gimtadienis, jį iškart apima depresija.

Filme "Niekados šalies beieškant" Johnny vaidina "Piterio Peno" autorių. Daugeliui mūsų Piteris Penas yra mėgstamas vaikystės personažas. Būdama paauglė Kate teatre vaidino Vendę. Ar būdami vaikai svajojote skraidyti kaip Piteris Penas?

K. W.: Kiekvieną anglų vaiką vaikystėje lydi šis herojus. Aš taip pat svajojau skraidyti. Versdavau savo brolį kartu šokinėti nuo lovos krašto ir bandyti skristi. Kiekvienąkart būdavau įsitikinusi, kad mums pasiseks. Paskui atsimušdavome į stalą, į kambarį įeidavo mama ir aiškindavo, kad tai neįmanoma. O aš tvirtindavau, kad rytoj mums būtinai pasiseks. Dabar esu priversta kontroliuoti savo dukrą, kuri taip pat tiki, kad skris, jei sugebės iššokti pakankamai aukštai.

J. D.: Vaikystėje mane žavėjo visokios pabaisos – Frankenšteinas, Drakula, Egipto mumijos. Tačiau kartą pamačiau animacinį filmą apie Piterį Peną. Jis mane labai sujaudino. Iki šiol mėgstu žiūrėti šį filmą kartu su savo vaikais. Barrie pjesę ir knygą perskaičiau daug vėliau. Rašytojo papasakota istorija iki šiol išsaugojo savo aktualumą ir poveikį.

Ar vaikų auklėjimo patirtis turėjo įtakos filmuojant šį filmą?

K. W.: Jei pati nebūčiau motina, ko gero, nesugebėčiau suvaidinti moters, kuri priversta palikti savo vaikus. Nesugebėčiau suvokti, kokia atsakomybė gula ant tėvų pečių, kokia milžiniška meile mes apgaubiame savo vaikus. Nors Silvia Davies kilusi iš žinomos anglų giminės, apie ją išliko nedaug žinių. Aptikau vieną jos šeimyninių pietų aprašymą. Net sėsdama prie stalo vieną vaikų ji laikydavo ant kelių, kiti sėdėdavo prie jos kojų. Aš taip pat visur su savimi imuosi vaikus.

J. D.: Bijojome, kad filme vaidinantys vaikai pradės išdykauti. Tačiau jie buvo taip susikaupę, kad kartais reikėdavo net prajuokinti. Paskutinę sceną parke, kurioje man sunkiai pavyko suvaldyti ašaras, su Freddie Highmore’u kartojome 12 kartų. Man iš tikrųjų jau buvo gana. Tačiau po kažkelinto režisieriaus prašymo pakartoti jis pasakė: "Gerai, jokių problemų. Aš dar nesuvaidinau geriausiai". Tačiau sunkiausia buvo atsisveikinti su Freddie pasibaigus filmavimui. Nesugebėjome pažvelgti vienas kitam į akis.

Netrukus jūs susitiksite filmo "Čarlis ir šokolado fabrikas" filmavimo aikštelėje. Johnny filmuojasi "Karibų jūros piratų" tęsinyje. Tai šeimyninis kinas. Kur dingo maištingasis Johnny?

J. D.: Dabar filmus renkuosi galvodamas apie vaikus. Noriu, kad kada nors jie manimi didžiuotųsi. Bet vaidinu ir kitokius vaidmenis.

Po "Titaniko" Kate buvo prisiekusi vaidinti tik šiuolaikiniuose filmuose. Tačiau vėl pasirinkote kostiuminį.

K. W.: Neturiu užbaigto gyvenimo plano ir tikslaus karjeros žemėlapio. Palieku vietos ir atsitiktinumui. Taip, žadėjau sau, kad kurį laiką nevaidinsiu kostiuminiuose filmuose. Man jau buvo gana. Tačiau stipraus charakterio moters Silvijos vaidmuo buvo toks įdomus, kad nesugebėjau jo atsisakyti. Barrie parašė "Piterį Peną" 1904 m., maždaug tuo pat metu vyksta ir filmo veiksmas, bet jame pasakojama istorija iki šiol neprarado aktualumo. Mano partneris buvo Johnny, režisierius – Markas Forsteris. Kaip galėjau atsisakyti?

"Niekados šalies beieškant" rodo, kaip gimė knyga. Tačiau toje fantastinėje istorijoje slypi ir klausimas apie mirties prasmę. Kaip tai paaiškinti vaikams?

J. D.: Niūri, intriguojanti filmo mintis paverčia jį pasakojimu ne tik vaikams. Visada, kai kas nors miršta, klausiame – kodėl? Tikiu, kad jei mano vaikai susidurs su mirtimi, jie sugebės susidoroti. Viliuosi, kad tai atsitiks po daugybės metų.

Ar manote, kad laikais, kai teroristai šaudo į Beslano vaikus, tikėjimas, kad blogį galima nugalėti fantazija, turi kokią nors prasmę?

J. D.: Tai, kas vyksta dabar, iš tikrųjų siaubinga. Bet gal kaip tik dabar ir atėjo fantazijų laikas? Vaizduotė gali tapti žiaurumo, prievartos priešnuodžiu. Svajonė yra universali vertybė, viltis, o ne pabėgimas. Reikia užsimerkti ir galvoti apie gyvenimą, koks jis turėtų būti, kad jame neliktų vietos barbarams.

Tarp Jameso M. Barrie ir Silvijos Davies buvo užsimezgęs romanas, tačiau filme jis nerodomas. Kodėl?

K. W.: Barrie pasirodė Silvijos gyvenime sunkiu momentu, po vyro mirties, kai ji liko viena su keturiais vaikais. Jos ryšys su rašytoju truko daug metų. Manau, kad jie labai mylėjo vienas kitą. Filme tai nerodoma, nes tada pasakojimas taptų meilės istorija. Režisierius kaip tik šito ir nenorėjo. Jis mus įtikinėjo, kad negali būti nė kalbos apie bučinį, nes pasakojame ne apie meilę, o apie Barrie genialumą, jo gyvenimą, vaizduotę ir nuotykį su vaikais.

Kate, kodėl tave žavi stiprių moterų vaidmenys? Esi tokia ar norėtum būti?

K. W.: Mėgstu vaidinti stiprias moteris. Pati taip pat esu gana drąsi. Matyt, tai atsinešiau iš namų, nes visada rasdavau atramą savo šeimoje. Man padėjo ir "Titaniko" sėkmė, nes tapau viešai atpažįstama ir turėjau akis į akį susidurti su kasdienybe. Juk žmonės elgėsi taip, tarsi turėtų teisę kištis į mano gyvenimą.

Niekada nebevaidinsi brangiame filme?

K. W.: Niekada nesakau "Niekada". Jei pasitaikys nuostabi istorija ir geras scenarijus, būtinai atkreipsiu dėmesį. Kita vertus, auginti vaikus ir vaidinti tokio pobūdžio filme būtų sunku. Po "Titaniko" turėjau pasiūlymų vaidinti tokiuose filmuose, bet jutau, kad tai mane sunaikintų. Nebegalėčiau džiaugtis aktoryste. O aš noriu kartoti: "Myliu savo darbą". Laimei, tai vis dar tiesa. Dauguma mano artimųjų yra aktoriai. Jie niekad neleistų man tapti žvaigžde.

Netrukus tave pamatysime Johno Turturro miuzikle "Romance and Cigarettes".

K. W.: Tai bus beprotiškas filmas. Galiu pasakyti tik tiek, kad išsinarinau koją šokdama apsiavusi aukštakulniais bateliais, tad po filmavimo grįžau namo su ramentais...

Visus filme nustebino indėnų kraujo turinčio amerikiečio Johnny rafinuotas škotiškas akcentas.

J. D.: Tai nebuvo lengva. Tačiau esu muzikas, o škotų akcentas yra melodingas ir ritmingas, tad neturėjau problemų. Man padėjo ir mokytojas.

Rengiesi bohemiškai. Kaip jauteisi dėvėdamas filmo herojaus kostiumą – kietas apykakles, frakus, cilindrus?

J. D.: Kostiumai man padėjo susitapatinti su vaidmeniu. Barrie nemėgo draugijos, jam buvo sunku bendrauti. Tos kietos apykaklės, ilgi švarkai atspindi jo – nepasitikinčio savimi vyro – esmę. Gerai jis jautėsi tik būdamas kartu su vaikais. Tik prieš juos jis sugebėdavo atsiverti…

Kartu su Vanessa Paradis gyvenate mažame miestelyje Žydrojoje pakrantėje. Turite butus Paryžiuje ir Los Andžele. Kur gyventi geriau?

J. D.: Jau šešerius metus gyvename tarp Amerikos ir Europos. Pusę metų praleidžiame Prancūzijoje, pusę – JAV. Tai išugdė distanciją, kuri man padeda geriau suvokti, kas vyksta ir mano šalyje, ir Europoje. Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu Londone filmuodamasis naujuose filmuose. Neseniai Londone filmavausi juostoje "The Libertine". Tai sunkus filmas apie lordo Rochesterio Johno Wilmonto gyvenimą. Jis buvo nuostabus poetas, keliais amžiais aplenkęs britų literatūrą. Toks XVII a. pankas. Wilmontas mirė būdamas trisdešimt ketverių, o jo gyvenimas buvo kupinas narkotikų, alkoholio ir sekso.

Aktorius niekur negyvena nuolat. Jo gyvenimas čigoniškas. Vis dėlto puiku grįžti Prancūzijon. Mūsų miestelyje gyvenimas nesikeičia. Galima eiti į turgų, pasivaikščioti, pirkti vaisius ir daržoves, elgtis taip, kaip prieš šimtą ar du šimtus metų. Paryžius yra metropolis, ten nerasi tokios žmogiškos šilumos kaip mūsų miestelyje.

Silvia ir jos vaikai tapo Barrie šeima, kurios jis niekad neturėjo gyvendamas su žmona. Kas jums yra šeima?

K. W.: Kiekvienas turi savo Niekados šalį, laimės šalį, kuria tikėjo Piteris Penas. Mano Niekados šalis yra šeima. Laimingiausia esu ten, kur yra artimiausi man žmonės. Be jų būčiau niekas.

O kur yra Johnny Niekados šalis?

J. D.: Niekados šalis gali būti visur. Pakanka užmerkti akis ir pradėti keliauti.

Pagal žurnalą "Twój Styl" parengė Kora Ročkienė