Erdvės iliuzijos

Antanas Obcarskas. "Juodoji poema apie iliuzijų praradimą". 2004 m.

Šįsyk galerijos "Kairė–dešinė" erdvėje – svečiai: LDS Kauno galerija "Meno parkas" pristato Antano Obcarsko tapybos parodą "Plokštumos". A. Obcarskas – plataus diapazono menininkas ir koncepcijų, ir raiškos formų prasme: be tapybos kuria instaliacijas, objektus, akcijas. Priklauso tapytojų grupei "Angis", dalyvauja tarptautiniuose projektuose.

Kaip ir visa kūryba, A. Obcarsko tapyba kontrastinga, jai sunku priklijuoti kokią vieną stilistinę etiketę. Nemažai darbų balansuoja tarp abstrakcijos ir figūrinės tapybos, turi abstraktaus ekspresionizmo, gestinės tapybos elementų.

Taikliais Saulės Mažeikaitės žodžiais, Obcarsko kūriniai atspindi "skirtingas menines madas – arba jis linksta į stambiafaktūrį monochromizmą (o taip, matyt, yra šiuo atveju – O.G.) arba atsiduoda lokalių spalvų dėmių atvirumui".

Tad kuo šįkart autorius nustebina? Parodoje pristatomi šeši praėjusiais metais sukurti stambaus formato tapybos darbai, tačiau juose – nė lašo ankstesniuose darbuose akivaizdžios spalvų, formų ekspresijos. Tai – minimalistinės monochrominės geometrinės abstrakcijos, keliančios aliuzijų į minimalizmą, optinį meną. Drobių erdvė užtepta vienatonių aliejinių dažų sluoksniu; fono skalė – nuo šviesių, balzganų, smėliškų, rožinių iki tamsiai rudų tonų.

Paveikslai savotiškai žaidžia, kalbasi (ir kontrastuoja) tarpusavyje. Tą įrodo pavadinimai: "Iškelta plokštuma" (2004), "Įlaužta plokštuma" (2004), "Baltoji poema apie iliuzijų praradimą" (2004), "Juodoji poema apie iliuzijų praradimą" (2004). Vienuose darbuose tarsi kuriama trimatės erdvės iliuzija, kituose – savitikslė lygiagrečių linijų monotonija. Tai lyg dvi skirtingos tos pačios realybės pusės, skirtingi poliai.

Drobės erdvė išraizgyta baltų akrilo linijų – savotiškų siūlių. Kaip tik tos lygiagrečios, šiek tiek trūkinėjančios siūlės, dygsniai, tiksliau – jų "ritmai" ar tiesiog "rimai" (ritmas dinamiškas, o rimas – monotoniškas) ir kuria visą kompozicinę paveikslo erdvę. Kartais tų dygsnių lygiagretės tvarkingai pripildo visą drobės erdvę ("Baltoji poema apie iliuzijų praradimą", 2004), kartais – truputį nukrypsta nuo tos tvarkos, palikdamos šiokias tokias properšas – nelygius tarpelius ar tiesiog keisdamos kryptį, pasipriešindamos lygiagrečių monotonijai ("3 klaidingos plokštumos", 2004).

Abstraktūs geometrizuoti linijų "ritmai" leidžia įžvelgti netiesioginių sąsajų su minimalistų (ypač Solo leWitto) kūryba bei lietuvių išeivijos dailininkais modernistais, optinio meno kūrėjais K. Varneliu, K. Žoromskiu. Eksperimentinė dvasia primena Fluxus meną.

Į akis gal kiek krinta statika, monotonija. Tačiau tai galima traktuoti kaip eksperimentą, žaidimą. Tai bandymas kurti ar simuliuoti iliuzinę realybę, atverti kontrastuojančias kūrybos, o gal ir gyvenimo puses.