Būties apmąstymų taku

Gintaro Kamarausko skulptūra

Užsukus į Gintaro Kamarausko skulptūros parodą "Pėdsakai" Kauno paveikslų galerijoje, kyla noras mintimis paklaidžioti po praeitį, prisiminti Heinricho Schliemanno ar Pippos Skotnes keliones senųjų civilizacijų gelmėmis. Neištyrinėtų kultūrų klodų ilgesys atsispindi ir G. Kamarausko ontologijoje. Jis toks aštrus ir atviras, kad veriasi nelyginant šukinės keramikos raštai, ainių dainų žodžiai ar rožinis kasdieninėje maldoje. Kaip ir pats atsiskyrėliškas dailininko gyvenimas, įkvėpimo irškojimas atokiai nuo civilizacijos triukšmo esančiame vietovaizdyje. Tuo turbūt galima paiškinti ir skulptoriaus mąstymo švarumą, išgrynintas formas, maksimalų susitelkimą. Darbai traukia giliasluoksnėmis metamorfozėmis, sintezuotų meno išraiškų paralelėmis. Jose gali įžvelgti sąsajas su etnokultūrų klodais, balansavimą tarp liaudies skulptūrų tradicijų ir senųjų šumerų reliktų, pajusti rytietiškos elegancijos skambesį. Kaip ir ankstesnėse autoriaus parodose, piešinys susilieja su skulptūromis, virsta minimalistiniais archetipais ir mįslingais erdvėlaiviais, sklandančiais ekspozicijos erdvėje. Tradicinis medis dailininko rankose persikūnija į naujus ir vis kitaip suvokiamus pavidalus.

"Pėdsakai" skirti tiems, kas pavargo nuo vienadienio meno ir ieško gilesnės analizės. Lakoniški skulptūrinių kompozicijų pavidalai veriasi muzikinių garsų simbiozę primenančiu ritmu. Abstrahuotų formų apimtys, plokščias reljefinis piešinys, simboliai ir ženklai, grakštūs siluetai ir apibendrintos masės tampa eksponuojamų kūrinių leitmotyvais. Veltui žiūrovas ieškos kūrinių pavadinimų – jų nėra. Autorių domina ne atskiri objektai, o jų visuma, kurioje gali pajusti individualiai transformuoto ar mitinio pasaulio savastį, kupiną poetiškų ir logiškų įžvalgų. Vargu ar verta sprausti šio skulptoriaus kūrybą į tipologinės klasifikacijos rėmus. Perėmęs savo diplominio darbo vadovo G. Jokūbonio bei M. Navako, B.Vyšniausko, K. Bogdano nuostatą – gebėjimą aiškiai, kondensuotai reikšti kūrybines pajautas, dailininkas jau seniai žingsniuoja savo apmąstymų takais. Tūrinius, karkasinius, erdvinius plastikos elementus autorius prisodrina semantiniais archetipais ar net grotesko fragmentais (personalinės parodos: "Simboliai – groteskai", 1986, "Fragmentas", 1992, autorinė skulptūrų, piešinių paroda Kaune ir Klaipėdoje, 1996, 1998, "Dangiška paroda", Kaune, 1998, piešinių ir grafikos paroda Kaune, 2000). Dailininką domina ne tik trimatė skulptūra, bet ir jos plokštuminės savybės, artimos kitoms vaizduojamojo meno šakoms. Savo kūrinius Kamarauskas dažniausiai pristato su gabiais bendražygiais – V. Martišiumi, V. Umbrasu, A. Aleksa, K. Lupeikiu ir kt. Su jais surengė grupines parodas: "Žmogaus ženklai", "Plokštuma 2", "Plokštuma 3", "Plokštuma 4", "Tai – laiškas". Pastarąją parodą paįvairina grafiniai elementai, o medžio technikos transformacijos įgauna visai naujus ažūrinius ar net metalo plastikai būdingus pavidalus.

Gintaro Kamarausko skulptūra

"Kiekvienas kūrinys privalo turėti kažką iš pirmųjų sutvėrimo dienų, iš žemės kvapo, iš gyvasties",– mėgo sakyti skulptorius, grafikas, piešėjas ir poetas Lehmbruckas. Regis, tuo vadovaujasi ir G. Kamarauskas, nuolat ieškantis būties įprasminimo savo darbuose. Būties, kurioje vyrauja kamerinės poetizuotos esatys, žvilgsnio aštrumas, gebėjimas dirbti be pozos ar noro patikti.