Šaltis ir liepsna

Pasitinkant Kaliningrado įkūrimo 750-ąsias metines, sausio 18 d. "Vartų" galerijoje atidaryta Andrejaus Fokino ir Liudmilos Ponomariovos darbų paroda. Pažintį su Kaliningrado dailininkais, pasak Arvydo Juozaičio (Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje), nutarta pradėti kiek netradiciškai: pirmąja kaimyninės srities menininkų kūrybos paroda norėta nustebinti ir sudominti Lietuvos žiūrovus, todėl šioje ekspozicijoje rodomi dailininkų kūriniai nėra labai būdingi minėtam regionui. Tiesa, su kitais darbais pažadėta supažindinti ateityje.

Vienoje iš salių eksponuojami skulptorės L. Ponomariovos darbai. Šios menininkės kūrinių turi beveik visi Kaliningrado srities muziejai. Taip bent jau teigia vienintelis interneto svetainėje aptiktas straipsnis, paskelbtas viename iš kaimyninės valstybės dienraščių. Tačiau Lietuvoje apie jos kūrybą žinoma labai nedaug (turbūt tiek pat, kiek ir apie kitus Kaliningrado srities menininkus).

Dailininkė gimė 1949 m. Archangelsko srityje, Rusijoje. 1976–1981 m. mokėsi aukštojoje Veros Muchinos pramonės ir menų mokykloje, monumentaliosios skulptūros skyriuje. Baigusi mokyklą, atvyko į Kaliningradą. 1981–2000 m. gyveno ir dirbo skulptūros dirbtuvėse Menininkų namų rūsyje. Nuolat dalyvaudavo grupinėse parodose, projektuose, konkursuose. 1993, 1995, 1996 ir 2000 m. surengė personalines parodas.

Nuo 1984 m. – TSRS dailininkų sąjungos, jaunųjų menininkų grupės, nuo 1991 m. – Rusijos dailininkų sąjungos narė.

"Vartuose" rodomos tik keturios L. Ponomariovos skulptūros, išduodančios autorės polinkį kurti monumentalius kūrinius. Apibendrintose nedidelio mastelio formose esama sunkiai nusakomo pirmapradžio gaivalo, kuris, rodos, nori išsiveržti už materialių formos ribų. Tokia yra skulptūra "Pradžia (Šv. Jurgis)" (2000). Tai veikiau skulptūrinis eskizas, kuriame iškaltas iš šviesaus marmuro luito besiveržiantis raitelis, emociniu krūviu primenantis Mikelandželo vergų skulptūras, bandančias įveikti savo medžiagišką prigimtį. Gali pasirodyti keista, jog sovietmečiu gyvenusi skulptorė-monumentalistė nesukūrė nė vieno Lenino ar kurio kito "vado" atvaizdo.

Atsiskyrėliškai gyvenusi L. Ponomariova buvo ne tik dailininkė, bet ir poetė – jos literatūrinius sugebėjimus atskleidė tik po mirties studijoje rasti užrašai. Su menininkės mintimis supažindina ekspozicijoje rodomi nukopijuoti ir išdidinti L. Ponomariovos tekstai, įkomponuoti šalia eskiziškų, linijomis apibrėžtų objektų ir pavidalų, susijusių su įrašytų žodžių turiniu. Tekstuose atsiskleidžia autorės santykis su kūrybiniu procesu ir kūryba apskritai:

"Profesinė išmintis – ji galima tik su sąlyga, kad dirbi...

Pyktis ir švelnumas, protas ir jausmas (šaltis ir liepsna) – štai instrumentas, pagimdantis meną (skulptūrą).

Talentas – tai gamtos dovana, t.y. man duota veltui, t.y. mano nuopelno čia nėra…"

Su 2000 metais mirusios L. Ponomariovos gyvenimu ir kūryba plačiau supažindinti turėtų tyrinėtojos Elenos Cygankovos rengiama knyga.