Būti arčiau savęs

Didžiausias Mike’o Nicholso filmo "Arčiau" ("Closer", JAV, 2004) trūkumas yra tas, kad iškart gali suprasti, jog režisierius ekranizuoja pjesę. Beje, labai garsią Patricko Marberio pjesę, pelniusią daugybę apdovanojimų ir išverstą net į 30 kalbų. Tai jau savaime yra rizika. Bet režisierius, regis, nedaro nieko, kad tą riziką sumažintų. Filme dominuoja dialogai. Keturi pagrindiniai herojai nuolat aiškinasi santykius, kurie kuo toliau, tuo labiau komplikuojasi, juolab kad filmo epizodus kartais skiria net keleri metai. Tačiau režisierius nė nesistengia, kad "Arčiau" atsirastų kažkas, kas sugriautų uždaros scenos įspūdį. Tai, kad veiksmas kartais atsiduria tikrai originaliai parodytose Londono gatvėse ar interjeruose, nesusilpnina pojūčio, kad atsidūrei uždaroje erdvėje, kurioje vyksta spektaklis. Iš čia – ir kartais perdėtai teatrališka vaidyba, priverčianti, regis, nejaukiai jaustis "gryną" kino aktorę Julią Roberts. Jos herojė, fotografė Ana, išoriškai nusileidžia savo partneriams, nors iš tikrųjų yra pagrindinė įvykių katalizatorė. Būtent dėl jos aistringą amerikietės Alisos ("Oskarui" už antrojo plano vaidmenį nominuota Natalie Portman bene pirmąkart įrodo, kad yra subrendusi aktorė, o ne žavi paauglė – "Leono" pagalbininkė) meilę atstumia nevykėlis rašytojas Denas (Jude’as Law žavus kaip visada, bet ne daugiau). Būtent dėl jos žiauriu ir negailestingu isteriku gali tapti autoironiškas dermatologas Laris ("Oskarui" už šį vaidmenį nominuotas Clive’as Owenas vienintelis yra vaidinęs savo personažą ir scenoje). Roberts vaidinamos Anos ramybė vis dėlto nuteikia maloniai, kai ekrane tiek daug pernelyg grynų ir audringų emocijų, tiek daug temperamento, kurį režisierius, tarsi suvokdamas teatrališkumą, bando slopinti teatrui nebūdingais stambiais aktorių planais. Beje, tarsi provokuodamas žiūrovus, jis nerodo neištikimybių scenų: apie seksą kalbama, jis nerodomas. Gal tai ir originalus režisieriaus sprendimas, bet teatrališkumo jis tikrai nesumažina.

Todėl herojai kalba ir kalba, o jų pokalbiai atrodo šimtąkart girdėti ir klasikinėse skandinavų pjesėse apie šeimyninį gyvenimą, ir televizijos serialuose apie tą patį. Protu gali suvokti, kad kalbėti apie jausmus – sunkiausia, bet kinas, kad ir kaip naiviai skambėtų, yra vaizdų menas. Iš personažų lauki jausmų, o sulauki banalybių srauto. Žinau, gyvenime taip dažniausiai ir būna, bet kinas vis dėlto gali daugiau.

Žinoma, "Arčiau" kalba apie tai, kas visada kelia nuoskaudą, įniršį, skausmą. Tai išdavystė, neištikimybė, melas ir įtarimai, kartais priverčiantys iširti net pačią tvirčiausią šeimą. Marberio pjesę paženklino 10-asis dešimtmetis, kai menininkai (ypač kino) mėgo rodyti, kaip vienas atsitiktinumas gali sugriauti tai, kas buvo kuriama daug metų. Kita būdinga to laikotarpio tema – noras suvokti, kas iš tikrųjų yra artumas, seksas, kas sieja, o kas skiria žmones. Pikantiškos filmo situacijos, kai herojai mielai dalijasi savo kūnais, bet nuolat kalba apie meilę, iliustruoja šių dienų žmogaus negebėjimą atskirti kūną ir meilę, seksą ir fantaziją. Tačiau iliustratyvios striptizo baro scenos tos prarajos, deja, neatskleidžia. Trečia, pati banaliausia, tema – naujausios technologijos, leidžiančios patirti orgazmą bendraujant kompiuteriu ar net pakeisti savo lytį. Juk neatsitiktinai pirmasis neakivaizdinis Lario ir Deno susitikimas įvyksta internete. Denas apsimeta moterimi. Nors jo amatas – žurnalistas, nekrologų specialistas, rašytojas, Denui katastrofiškai stinga išminties ir ironijos. Todėl jis toks bejėgis prieš Larį – ironišką, mąslų, temperamentingą žmogų, o kartu ir avantiūristą.

Vis dėlto "Arčiau" moterys gerokai dviprasmiškesnės. Rašytojas Denas neištikimas Alisai, bet jis myli Aną. Laris taip pat myli Aną ir nė akimirkos to neslepia. Jie atvirai rodo savo jausmus. Striptizo šokėja Alisa iš pradžių atrodo ideali. Net dirbdama tokį darbą, ji lieka trapi, pažeidžiama, nesugebanti atleisti melo. Tačiau paskutinė filmo sekvencija, kurios kritikams nevalia išduoti, priverčia į ją pažvelgti naujai ir pagaliau atvirai atskleidžia tapatybės temą, vieną svarbiausių filme. Ji man pasirodė ir įdomiausia, nes meilės tapatybės mįslę savaip stengiasi įminti visi keturi personažai. Intelektualioji Ana, bendraudama ir su Denu, ir su Lariu, regis, pirmiausia nori suvokti ne juos, o save. Šią mintį režisierius ir dramaturgas atskleidžia palaipsniui ir, sakyčiau, ne taip tiesmukai kaip kitas. Pasinaudodama ją mylinčiais vyrais Ana ieško savęs. Kita vertus, ji – menininkė, net Alisos ašara jai pirmiausia tėra fotografijos siužetas. Gaila, kad ši tema nebuvo išplėtota, nors tą patį motyvą randame ir Deno elgesyje. Alisos istorija tapo jo knygos pagrindu. Buvimas arčiau kito filme palaipsniui virsta buvimu arčiau savęs. Todėl išdavę vieni kitus filmo herojai priartėja prie savęs. Tačiau ar suvokę save jie taps laimingesni, ar pagaliau išmoks mylėti ir būti mylimi?

Živilė Pipinytė