Po premjerą kas mėnesį

Nicolas Treatt fotografija

Paradoksalu, bet radijo teatras ir jo specifika vis dar lieka terra incognita daugeliui teatralų. Viena seniausių Lietuvoje teatrinių formų pastaraisiais metais merdėjo, vos ne vos palaikydama andai šlovingo ir visų laukiamo teatro per imtuvą mito liepsnelę. Kurį laiką jis nežadino minties ir vaizduotės judėjimo, veikiau save angažavo senųjų ir neįgaliųjų guodimui bei migdymui. Šią ramybę išjudino LRT radijo teatro skyriui ėmusi vadovauti režisierė Alicija Žukauskaitė. Jai pavyko pritraukti nemažai scenos meistrų, surengti ne vieną konkursą, suburti profesionalią vertinimo komisiją ir t.t. Jau antrus metus kas mėnesį išeina po vieną radijo teatro premjerą, o įprastas teatras tą padaryti įstengia nebent tik sezono pradžioje arba pabaigoje... Spektaklius kuria įvairūs režisieriai, literatai, plačiai publikai nežinomi jauni balsai, pjeses rašo ir į Konarskio gatvę siunčia dešimtys lietuvių autorių. Ir jie bus pagerbti: Knygų mugėje (vasario 11 d. 12 val.) bus nominuojamos geriausios pasiūlytos pjesės, o Teatro dieną specialų apdovanojimą jau trečią kartą teiks minėtoji komisija. Taigi radijo teatras spurtuoja, o tai gali virsti rimtu precedentu ir bendrai šalies teatro kultūrai, ir visai radijo FM visatai. Labai norėtųsi, kad ir nepriklausomos stotys imtųsi skaityti bei propaguoti pjeses, kad taptų mūsų dramaturgijos žaizdru. Tačiau tai nutiks tik tada, kai radijo teatrą imsis globoti daugiau institucijų (pvz., Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras ar nuolat savo bendradarbiavimu su LRT besigiriantis Nacionalinis dramos teatras), kai prestižu taps vaidinti ne tik televizijos scenoje, bet ir mikrofono mikroerdvėse, kai dramaturgams norėsis ne tik išvysti savo pjeses, bet ir išgirsti jas intonuojamas balsu; ir, žinoma, tada, kai už darbą radijuje bus mokama bent taip, kaip TV, ir kai radijo teatro reklamos atsidurs "TV antenose".

Egzistencinių radijo teatro problemų galima išvardyti ir daugiau, tačiau labiau norisi pasveikinti "radijiečių" entuziazmą ir paskatinti menininkus dirbti šiai didelei auditorijai. Juk ne paslaptis, kad į tradicines scenas besižvalgančius kūrėjus atbaido jau pats radijo teatro formatas. Regis, dar nepavyksta prikalbinti kompozitorių, o juk jų nuolatinė talka padėtų kilstelėti atsinaujinantį žanrą iki naujų aukštumų, gal susidarytų ir neįprasti režisierių bei kompozitorių radijo tandemai. Garsinis pjesių apipavidalinimas ir dabar ganėtinai įvairus, bet dar nesukuria išties naujos kokybės. Į eterį perkelta koncertų ir festivalių, tarkim, "Gaidos", muzikinio teatro ir šiuolaikinių operų patirtis padėtų lietuviškam žodžiui suskambėti visu įtaigumu. Gal tai ir aukštos frazės, bet juk tik masinės informavimo priemonės gali realiai pagerinti lietuvių kalbos ir literatūros kokybę. Reikia tam tikros poezijos, prozos ir pjesių skaitinių masės, kad būtume pajėgūs atsispirti anglosaksiškai kultūrinei asimiliacijai. Tai didelis darbas – palaikyti visa, kas išsakoma gimtąja kalba, rasti pačius netikėčiausius emocijų atspalvius. Juk eterį baigia nustelbti vien britiškos dainos ir plepalai.

Taigi, Lietuvos radijo pirmoji programa kas mėnesį išleidžia po premjerą. Tačiau originalių ir verstinių pjesių pasiūla kur kas didesnė. Tad ar neverta pamąstyti apie dažnesnes transliacijas ir kitokius principus, tarsi priartinančius radijo teatrą prie repertuarinio? Kas mėnesį susidarytų apie dešimt pjesių, kurių galėtume klausytis vietoj įgrisusių per įvairias stotis retransliuojamų dainų. Tos pjesės galėtų būti skirtingos apimties ir labai įvairios: ir daugiabalsiai spektakliai, ir monopjesės, kurių galėtų imtis net patys autoriai. Svarbu, kad radijo teatre kuo išsamiau atsispindėtų mūsų gyvenimo situacijos. Juk ir menas, ir visas mūsų socialinis gyvenimas linksta į apgailėtinas sublimacijas, romantinės tradicijos vis dar gajos, o brechtiško teatro invazija į kasdienybę – menka.

Pjesė kaip vienas diskusijos invariantų yra demokratiška pati savaime. Nuolatinis aktualios dramaturgijos diskursas eteryje galėtų sustiprinti nekritišką ir susiskaldžiusią visuomenę. Tad artėjant Knygų mugei, tam iškilmingam momentui, kai mikrofonas bus suteiktas dramaturgams, radijo pjesių konkurso nugalėtojams, norisi tikėti, jog prie stendo 5A.02 susirinks neabejingieji neakivaizdinei teatro kultūrai. O klausytojai per LR pirmąją programą kiekvieną vasario bei kovo pradžios sekmadienį (13.05) galės išgirsti geriausių praėjusių metų radijo pjesių retrospektyvą. Tai ir subtili Liudmilos Petruševskajos "Mirties bausmė" (režisierė Alicija Žukauskaitė), ir gilioji Ingmaro Bergmano "Intymi išpažintis" (režisierius Vytautas V. Landsbergis), ir intriguojantis Juozo Glinskio "Lyveris" (režisierius Vytautas Balsys), ir sąmojinga Herkaus Kunčiaus pjesė "Upės vardu" (režisierius Alvydas Šlepikas), ir dar turbūt kažkas. Visi šie spektakliai pakankamai sugestyvūs, o kuriam pavyks laimėti klausytojų simpatijas, kuris susilauks recenzentų kritikos, paaiškės vėliau.