"Teatras", Nr. 4

Ne taip seniai pasirodė paskutinis 2004-ųjų "Teatro" žurnalo numeris. Ryškiai raudonu viršeliu ir mėlyna "Nusikaltimo ir bausmės" fotografija. Apie šį Gintaro Varno Kauno dramoje statytą spektaklį žurnale rašo Vlada Kalpokaitė. Tačiau apie viską nuo pradžios.

Žurnalo tema šįkart pasirinktas šiuolaikiškumas. Apie jo "bruožus" teatre ir muzikoje bei dailėje kalbasi teatrologai Rasa Paukštytė, Audronis Liuga, dailėtyrininkė Laima Kreivytė, muzikologė Rūta Goštautienė ir kritikas Vaidas Jauniškis. Galima suprasti, jog šiuolaikiškumą mūsų scenos menininkai supranta gana siaurai ir šį supratimą įtakoja anaiptol ne esamojo laiko pajauta. Beje, laiko išraiška yra meno kūrinio fragmentiškumas, tačiau, anot pokalbio dalyvių, net jei katarsis ir neįmanomas, įmanomi "priartėjimai". O tai irgi nemažai ir... labai šiuolaikiška.

Festivalio "Sirenos" metu scenos menų vadybininkai turėjo progos dalyvauti seminare, kurį vedė Andrew McIntyre’as – Jungtinės Karalystės meno vadybos konsultacinės įmonės "Morris Hargreaves McIntyre" direktorius. Atsakydamas į Godos Dapšytės klausimus, direktorius kuo puikiausiai apibūdino ir mūsų meno vadybos situaciją: "Tai, ką teko pamatyti, iš dalies primena tai, kas vyko Jungtinėje Karalystėje prieš 10–15 metų". O štai kas vadybos specialistui ypač krito į akį: "...Tą vakarą, kai žiūrėjau spektaklį "Madagaskaras", mane labai suintrigavo salės šone stovėję studentai, laukę galimybės atsisėsti. Tai labai praktiškas būdas pritraukti į teatrą kuo daugiau studentų – pasiūlyti jiems pigių bilietų ar įleisti nemokamai. Dar svarbiau, kad tai veikia ir salėje sėdinčią publiką – juk tie jaunuoliai tokie susidomėję, dega tokiu noru pamatyti spektaklį… Manyčiau, kad Jungtinėje Karalystėje tokią energiją esame praradę. Taip, pas mus studentams irgi taikomos nuolaidos, bet jie lieka nepastebėti. Todėl šią idėją būtinai parsivešiu namo. Tikiu, kad ją bus galima sėkmingai pritaikyti." Štai taip.

Įdomūs turėtų būti ir "Sirenų" svečių pasisakymai apie lietuvių teatrą. Tik dėl jo į festivalį atvyko tiek daug užsienio žiūrovų. Svečius kalbino Rūta Oginskaitė, o ką jie pasakė, reikia tiesiog perskaityti.

Jau tradicine tapusi rubrika "Ateljė" šįkart apžvelgia dailininko ir scenografo Adomo Jacovskio "virtuvę" – kada gimsta scenovaizdis ar jo idėja, kaip keičiasi ir t.t. Pasakojimas – ne tik įdomus, bet ir naudingas.

Rubrikoje "Repertuaras" pateikiamos naujausios teatrų premjeros: minėtasis "Nusikaltimas ir bausmė", Juliaus Dautarto režisuotas "Mėnuo kaime" (Nacionalinis dramos teatras), Valiaus Tertelio – Sarah’os Kane "4. 48 Psichozė" (Kauno dramos teatras), Valentino Masalskio "Karalius Lyras" (Nacionalinis dramos teatras), Cezario Graužinio "Užsispyrėlės tramdymas" (Jaunimo teatras) ir "cezario grupės" darbai.

"Portretas" – Jaunimo teatro aktoriaus Andriaus Bialobžeskio, šįkart jį kalbina Indrė Daunytė. Kalbina apie viską – darbą teatre, gyvenimą, pomėgius, jausmus ir nuojautas. Turbūt tik taip ir galima atverti kraštelį to "debesų pasaulio", apie kurį svajoja aktorius.

Mūsų teatruose vienam po kito prasidėjus "lietuviškų" miuziklų paradui – Neringos Lašienės parengtas "Gyvenimas – tai kabaretas": apie "Kabareto" statytojų Kauno muzikiniame teatre darbą, apie klasikinio ir neklasikinio miuziklo atmainas, kino miuziklus.

Pabaigoje – ne tik Ivano Vyrypajevo pjesė "Deguonis" lietuviškai, bet ir pokalbiai su "Sirenų" favoritais – režisieriais Krzysztofu Warlikowskiu ir Alviu Hermaniu. Skirtingi režisieriai, skirtingi jų interesai, skirtingas teatras.

7 MD inf.