Variacijos Kipro, Lietuvos ir kitomis temomis

Adamos Katsantoni

Sausio 23 d. Taikomosios dailės muziejuje nuskambėjo trečioji Valstybinio Vilniaus kvarteto rengiamo ciklo "Naujųjų Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika" programa. Ji buvo skirta Kipro, Maltos ir Slovėnijos muzikai. Visi kūriniai Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, tad juos tradiciškai pristatė muzikologė Ona Narbutienė.

Pažinčiai su Maltos muzika Vilniaus kvartetas paskyrė du programos kūrinius – kartu su klarnetininku Andriumi Žiūra atliko kompozitoriaus Josepho Vellos opusą "Introduzione, Allegretto e Adagio cantabile" klarnetui ir styginių kvartetui, op. 16, bei vyresnės kartos kūrėjo Charleso Camilleri Kvartetą Nr. 2 "Tylios erdvės". Su Slovėnija muzikantai supažindino atlikdami modernizmo stiliaus atstovo Marijano Lipovšeko kūrinį "Keturios žinios".

Aplinkybės lėmė, kad Kipro muzikai buvo parodytas išskirtinis dėmesys. Susidomėjęs Vilniaus kvarteto iniciatyvomis ir dėmesiu Kipro muzikai, nepabūgęs lietuviškos žiemos (šiuo metu Kipre +25^oC) į koncertą iš tolimosios šalies atvyko kompozitorius Adamosas Katsantonis. Kvartetas kartu su kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi atliko A. Katsantonio kompoziciją "Kipro variacijos" styginių kvintetui, op. 103. Koncerto metu autorius pats pristatė savo kompoziciją, papasakojo jos sukūrimo istoriją, apibūdino svarbiausius opuso bruožus.

Kompozitorius Lietuvoje viešėjo keletą dienų, tad naudodamiesi proga pakalbinome svečią.

Vilniaus kvarteto programos klausiusiai publikai patiko Jūsų kompozicija "Kipro variacijos" styginių kvintetui. Tai daug folklorinių elementų turintis kūrinys. Ar visa Jūsų muzika panašaus stiliaus?

Tai buvo vienas iš mano kūrybos pavyzdžių. Kūrinys sukurtas 1992 m. Iš tiesų visa mano kūryba panašaus stiliaus, aš nesu modernus kompozitorius. Manau, jog turiu savo kūryba atspindėti laikmetį. Dabar, kai pasaulyje tiek daug pykčio, neigiamų emocijų, dažnai galvoju, ar turėčiau kurti muziką, kuri atspindėtų šiandieninę situaciją, ar išreikšti savo jausmus, svajones apie tai, koks pasaulis turėtų būti. Aš renkuosi pastarąjį variantą ir vaizduoju pasaulį romantiškomis spalvomis.

Kiek žinau, Jūs dažnai dalyvaujate savo kūrinių premjerose įvairiose pasaulio šalyse. Ar galėtumėte palyginti publikos reakcijas, atlikimo kokybę?

Publika mano muziką visada sutinka palankiai, gal dėl to, jog ji nėra itin sudėtinga. O Vilniaus kvarteto ir kontrabosininko A. Gurinavičiaus lygiu buvau itin sužavėtas. Šimtaprocentinis intonavimas, išraiškos priemonių skalės platumas. Jie atskleidė kūrinio esmę, išsakė kiekvieną frazę taip, kaip aš ir norėjau.

Nedažnai sutinku tokio aukšto meninio lygio muzikantų. Lieka tik pasveikinti Vilniaus kvartetą ir A. Gurinavičių ir jiems padėkoti.

Jūsų veikla labai įvairi. Esate muzikos asociacijos prezidentas, Kipro EPTA skyriaus viceprezidentas, folkloro asociacijos "Aphrodite" direktorius, be to, už aktyvią veiklą esate tituluojamas Gerosios vilies ambasadoriumi. Kaip spėjate šitiek aprėpti? Ar lieka laisvo laiko?

Arnoldas Gurinavičius M. Raškovskio nuotr.

Be viso to, ką išvardijote, aš dar žaidžiu tinklinį. Kažkada jį taip gerai žaidžiau, kad net pirštą susilaužiau, todėl muzikos mokytojas iškėlė sąlygą – arba muzika, arba tinklinis. Aš pasirinkau muziką. Dar mėgstu žvejoti, kolekcionuoju pašto ženklus. Dirbu radijuje, rašau poeziją, renku tautosaką ir sudarinėju leidinius.

Bet jei rimtai – mano galva, menininkas nėra tik kompozitorius ar atlikėjas, šito neužtenka. Menininkas turi būti įsitraukęs į socialinę veiklą. Mūsų misija – padaryti pasaulį geresnį. Aš svajoju apie tai, kad visi pasaulio menininkai susiburtų į vieną judėjimą, kuris stengtųsi keisti pasaulį. Tai jau prasideda, atsiranda bendraminčių, kurie reaguoja į visa, kas vyksta aplinkui.

Kipre mes turime problemų. Nuo 1974 m. viena mūsų šalies dalis yra okupuota turkų. Aš jaučiu pareigą priešintis šitam užgrobimui, tačiau ne tankais ir raketomis – tai būtų utopija. Mes turime pakeisti situaciją pasitelkdami kultūrą, nes niekas negalės sužlugdyti mūsų dvasios, jei būsime tvirti kultūros prasme.

Turite pakankamai gilias kultūros tradicijas, bet ar jos iš tiesų tvirtos ir nesugriaunamos?

Kipras turi senas kultūros tradicijas, bet neturi įstaigos, kuri viską koordinuotų, darytų strateginius planus, organizuotų renginius. Žinoma, Kipre yra Kultūros ministerija, ji koordinuoja ir švietimo reikalus. Valdžia sako, jog mūsų šalis per maža, kad būtų kreipiamas dėmesys į kultūrą. Ir tuo pat metu skiria milijonus futbolui. Manau, kad su tuo turime kovoti, turime keisti situaciją. Tą ir darau pastaruoju metu.

O ar muzikinis gyvenimas Kipre yra aktyvus? Ar galėtumėte jį palyginti su kitų kraštų kultūriniu gyvenimu?

Didžiąją dalį kultūros mes importuojame. Norėtume propaguoti ir savo meną, tačiau neturime sąlygų. Mūsų koncertų salės statytos net ne specialiai koncertų rengimui, jų akustika – siaubinga. Operos teatras yra, tačiau nėra kas jame dainuotų. Turime tam subręsti, bet prireiks dar daug laiko.

Jūsų menininkai turėtų jaustis išties laimingi turėdami tokias kūrybines sąlygas, nors girdėjau ir jūsų menininkus skundžiantis. Visi mes linkę dėl ko nors padejuoti... Man regis, pas jus egzistuoja stabilios koncertinės organizacijos, Vilniuje pastebėjau net keletą dramos teatrų. Tai išties puiku.

Koks buvo Jūsų kelias į kompoziciją?

Gimiau muzikalioje šeimoje. Mamos tėvas giedojo bažnyčioje ir norėjo, kad aš taip pat tapčiau giesmininku. Buvau mokomas bažnytinio giedojimo, bet vėliau mane sužavėjo europietiška muzika. Dar vaikystėje pajutau savyje "kažką tokio". Kūryba man susijusi su meile. Kai pirmą kartą pajutau širdyje meilės dūžius, supratau, jog galiu būti kompozitorius. Tai buvo tarsi inspiracija. Mano broliai ir seserys visi moka groti įvairiais instrumentais, tačiau profesionaliu muziku tapau tik aš. Atitarnavęs armijoje, išvykau į Graikiją studijuoti kompozicijos. Žinoma, prieš tai lankiau muzikos pamokas Kipre. Graikijoje studijavau tradicinius kompozicijos mokslus, be to, dar mokiausi groti fortepijonu ir gitara.

Valstybinis Vilniaus kvartetas A. Baltėno nuotr.

Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybos stilių? Ar jis artimas nacionalinei mokyklai? Ar apskritai Kipre yra savita kompozicijos mokykla ir jos tradicijos?

Man pačiam gana sunku kalbėti apie savo kūrybos stilių. Manau, jog tai turėtų daryti profesionalūs muzikologai. Bet galiu pasakyti kritikų nuomonę, kuri man kažkada buvo išdėstyta. Kai kurie jų sakė, jog mano kūryba priklauso etninei kompozicijos mokyklai. Tai kitokia mokykla nei rusų, vokiečių ar pan.

Aš visada naudoju tradicinės muzikos motyvus, ir ne tik Kipro, bet ir aplinkinių kraštų. Tradicinė mokykla, be abejo, yra susiformavusi, nors tokios institucijos kaip aukštoji muzikos mokykla ir nėra. Kolegos kompozitoriai, baigę kompozicijos mokslus užsienyje, taip pat naudoja Kipro folkloro motyvus. Visa tai ir vadinama tradicine kompozicijos mokykla. Bet dauguma kolegų sako, jog aš geriausiai reprezentuoju mūsų šalies kultūrą.

Ar Jus galima vadinti šiuolaikinės muzikos kūrėju?

Tikrai ne, aš kuriu muziką, artimą tradicinei.

O kokį žanrą labiausiai mėgstate?

Labai mėgstu rašyti styginiams, kamerinei sudėčiai, nes tai labiau padeda išreikšti jausmus. Tačiau tai nereiškia, kad vien tokioms sudėtims ir rašau.

Esu parašęs kūrinių ir solo instrumentams, ir didžiuliam simfoniniam orkestrui.

Dažniau rašote savo malonumui ar pagal užsakymus?

Man muzika nėra priemonė, padedanti užsidirbti pinigų. Net dabar, kai jau esu išleidęs apie dvidešimt kompaktinių plokštelių, nesu nė vienos jų pardavęs. Aš kuriu tada, kai jaučiu, jog turiu ką pasakyti.

Kartais manęs paprašo – sukurk tą ar aną, tačiau tai nėra užsakymas pinigine prasme. Aš visada pasakau, jog sukursiu, bet tik tada, kai ateis įkvėpimas. Tai gali užtrukti ir dvejus, ir trejus metus.

Nemėgstu būti spaudžiamas ar įsipareigoti. Turiu sulaukti tam tikros inspiracijos, įkvėpimo.

Gal po vizito Vilniuje atsiras naujų kūrybinių idėjų? Visgi tai visiškai kitoks kraštas, Jums neįprastas klimatas…

Vilnius – labai romantiškas miestas, jo gera dvasia mane įkvėpė. Nors čia ir šalta, bet galėčiau Vilniuje gyventi ir kurti. Visa miesto architektūra ir atmosfera tarsi skamba ir kviečia rašyti. Viskas tarsi kvepia kultūra.

Be to, Vilniaus kvartetas man padovanojo kompaktinių plokštelių su Lietuvos folkloro įrašais, pagal kuriuos tikrai parašysiu kūrinį. Praėjusią naktį jau užrašiau keletą fragmentų, kurie bus naujos kompozicijos pradžia.