Kas kaip keičiasi

Lina Grincevičiūtė. "Prisitaikymas". 2004 m.

Jau seniai berašiau apie Fotomenininkų sąjungos kasmet leidžiamą metraštį "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien". Tiesą sakant, esu recenzavusi tik patį pirmąjį 1997 m. leidinį. Būčiau gal ir toliau tylėjusi, jei ne vienas įvykis mūsų kultūros gyvenime. Vieną tuomet dar pavasariškos žiemos dieną nuėjusi į "Prospekto" galeriją, išgirdau du dalykus: iškilmingą pranešimą, kad kitų metų metraštis eilinį kartą gavo Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondo paramą, ir pašnibždėtą "senieną", kad savaitraštis "7 meno dienos" negavo (irgi eilinį kartą). Paskui dar "Respublikoje" perskaičiau minėto fondo pirmininko Stanislovo Žvirgždo paaiškinimą, esą "7 meno dienos" nepasikeitė, todėl ir negavo paramos. Įdomu, pagalvojau, kiek ir kurion pusėn tuomet pasikeitė metraštis, jei fondas taip ištikimai jį remia? Beje, čia net nenoriu gilintis į klausimą, kiek šis metraštis yra spauda (nes aišku, kad ne radijas) – tikriausiai ši sąvoka labai plati ir jau seniai dėl remiamų leidinių rūšies nekyla problemų. Taigi ir vėl ėmiau spaudyti kompiuterio klavišus mėgindama išsiaiškinti, kas ir kaip pasikeitė.

Palyginti su pirmuoju metraščiu, pasikeitimų daug ir, mano galva, teigiamų. Kaip dabar prisimenu, anuomet priekaištavau, jog metraštis yra per daug "vakarykštis", kad beveik visos jame sudėtos fotografijos jau matytos o dažnai net publikuotos. Šių priekaištų priežastis – mano įsitikinimas, kad tokio leidinio funkcija – atspindėti fotografijos procesą apmąstant jo santykį su praeitimi. Tad kaipgi procesą atspindi 2004 m. metraštis? Suskaičiavau 56 praėjusių (2004), 36 užpernykščių (2003) ir 60 ankstesnių metų fotografijų (iš karto atsiprašau dėl galimų netikslumų, nes skaičiuoti reikėjo greitai – laikraštis nelaukia, bet tendencijos ir taip aiškios). Taigi ryškiai pasistūmėta dabarties link, nors nepamirštama ir praeitis, suteikianti tradicijos pagrindą dabarties ieškojimams. Tačiau panašus praeities ir dabarties santykis išlaikomas visuose metraščiuose pradedant antruoju, todėl negalima sakyti, kad šiųmetis metraštis šiuo požiūriu kitoks nei pernykštis ar užpernykštis.

Taip pat prisimenu, kad kritikavau 1997 m. metraščio tekstus, nes tuomet spausdinti trumpi pasvarstymai apie kiekvieną autorių atrodė nepakankami tokiai reikšmingai knygai, iš kurios tikiesi fotografijos tendencijų apmąstymo. 2004 m. metraštyje padėtis kitokia – čia, be įžanginio sudarytojo Skirmanto Valiulio straipsnio, dar spausdinami šeši stambūs skirtingus fotografijos aspektus nušviečiantys ir skirtingus rašymo stilius reprezentuojantys tekstai. Taigi ir šiuo požiūriu dabartinis metraštis yra kitoks nei pirmasis. Man netgi nekliudo tai, kad straipsniai nėra niekaip susiję su metraštyje publikuojamomis fotografijomis – medžiagai apmąstyti ir įvertinti reikia laiko, todėl šių fotografijų reikšmę galbūt nustatys kito metraščio autoriai. Ir vis dėlto – lygiai tą patį galima pasakyti ir apie 1998, 1999, 2000, 2001, 2002 ir 2003 metų metraščius, kurie ir šiuo požiūriu nesikeičia (ar kaita būtina – kitas klausimas; "7 meno dienų" kaitos būtinumo taip pat niekas nepagrindė).

Beje, apie straipsnius (pradedant kalbėti apie fotografijas) maga pasakyti keletą pastabų. Metraštis – ne žurnalas, bet ir ne mokslinis leidinys. Tai, regis, jam suteikia galimybę būti itin demokratiškam, visi čia gali publikuoti tai, kas jiems tais metais buvo aktualiausia, nesirūpindami nei populiarumu, nei teksto įskaitomumu (tuo privalėtų rūpintis žurnalas), nei faktų patikimumu ar apibendrinimų pagrįstumu. Todėl čia galime pasiskaityti ir intriguojančią, šmaikščią Vaidoto Jauniškio esė apie spaudos fotografijos situaciją, ir filosofinius Virginijaus Kinčinaičio pamąstymus apie dabartinę fotografijos ir fotografuojamojo egzistenciją (apie savo straipsnį nutylėsiu), ir gana išsamią 2003 m. leidinių apžvalgą, kurioje Laima Kreivytė nevengia panagrinėti ne tik pačių leidinių bet ir juose publikuojamų autorių kūrybos – pozityviai, nekritikuodama. Yra čia ir intriguojanti Vlado Braziūno eilėraščių apie fotografiją publikacija, ir nepaprastai ilga Skirmanto Valiulio bei Stanislovo Žvirgždo surašyta fotografijos albumų istorija.

Pastarasis tekstas sukėlė mano – skaitytojos – pasipriešinimą. Be abejonės, svarbu užfiksuoti visus žinomus faktus apie albumus, išleistus per dviejų šimtmečių dar nesulaukusią fotografijos istoriją. Bet kaip skaityti tokį tekstą, kai medžiaga tik pateikiama ir nė kiek neanalizuojama, nevertinama ar kitaip neapdorojama, kai niekas nepadeda suprasti, pavyzdžiui, albumo raidos? Toks santykis su medžiaga atrodo ypač abejotinas, kai pamatai, jog net ir ne visi albumai pateko tyrinėtojų akiratin – pavyzdžiui, čia neradau man žinomų sovietmečio ideologijai tarnavusių Stanislovo Lukošiaus ir visiškai priešingų intencijų Vito Luckaus albumų. Faktų rinkimas – reikalingas dalykas, bet teksto rašymas neatsiejamas nuo faktų interpretacijos. Man neatrodo, kad istorikus reikėtų atleisti nuo šios priedermės.

Sally Mann. "Šeri ir jos senelė, kai joms buvo dvylika". Iš ciklo "Dvylikmečiai". 1988 m.

Kitas kraštutinumas – jauno fotografijos teoretiko Vytauto Michelkevičiaus tekstas apie fotografiją kaip komunikacijos priemonę (jei teisingai supratau). Baudrillard’o, Henningo, Batcheno, Websterio, Lyotard’o ir kitų pasaulio garsenybių tekstai čia susipina su "jauno fotografo Tado" ir "jaunos fotografės Ievos" pastabomis į vieną didelį hipertekstą, kurio pagrindinei minčiai išsiaiškinti prireiks dar ne vieno skaitymo seanso. Bet kodėl gi ne? Mėgstantiems žaisti šis tekstas bus puiki aikštelė. Juo labiau kad pabaiga siūlo: "Tekstą skaitytojas gali kūrybiškai pats pritaikyti Lietuvos fotografijoms". Tad apie jas ir kalbėkime (teksto nebandysiu pritaikyti, nenorėdama atimti šio malonumo iš būsimųjų metraščio skaitytojų).

Visi be išimties metraščiai trikdo, regis, atsitiktine fotografijų tvarka. Tiesa, ji trikdo galbūt tik mane, nes, pavyzdžiui, Laima Kreivytė, aptardama 2003 m. metraštį, rašo: "Galima knygą versti ir nuo pabaigos, ir stichiškai, bet žiūrint vaizdus nuosekliai ypač gerai išryškėja plastinis ir konceptualus ritmas". Turiu pasakyti, kad paprastai renkuosi stichiškąjį vartymo variantą, nes sudarytojas Skirmantas Valiulis nesiūlo jokios medžiagą klasifikuojančios ar pasakojančios struktūros. Kai reikia prisiminti, ką nuveikė vienas ar kitas fotografas, šito visiškai pakanka – tam ir naudojami šie metraščiai. Šiemet susigaudyti padeda knygos gale pateikta pavardžių rodyklė. Bet bevartant kyla kitų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl skiriama daug vietos Stanislovo Žvirgždo fotografijoms, kurios ir taip jau publikuotos ne viename jo albume, ypač "senesnieji" 1997 ir 2001 m. peizažai, o netikėtam 2004 m. sukurtam Reginos Šulskytės ciklui "Mano drabužiai" skirta vos viena pozicija? Gal tikslingiau būtų metraštyje rasti daugiau erdvės tiems autoriams, kurie neturi galimybių išleisti savo albumų? Taip pat nusistebėjau aptikusi porą sąmoningų ar nesąmoningų imitacijų: panevėžietis Stanislovas Bagdonavičius staiga pradėjo fotografuoti kaimo žmones, tuo pačiu principu, kaip ir Arturas Valiauga, kurdamas ciklą "Buvau Stepo troboje, kalbėjomės apie gyvenimą" (originalas, kaip visada, geresnis už kopiją), o Linos Grincevičiūtės fotografijose atpažinau vieno amerikietės Sally Mann ciklo struktūrą ir kompoziciją. Bet ypač liūdna, kad 2003 m. vėlų rudenį miręs vienas žymiausių Lietuvos fotografų Alfonsas Budvytis visiškai nepasirodė metraštyje – tarsi jo nė nebuvo. Mirė per vėlai, kad šis faktas būtų užfiksuotas aname numeryje, o dabar tai jau per sena praeitis, metraščio "vakar" – Budvytis užmirštas, liko tik sausas paminėjimas in memoriam 174 puslapyje. Tas pats nutiko ir pernai mirusiam Liudvikui Ruikui: jam, remiantis gale pateikiamu sąrašu, dar galima paskambinti paprasčiausiu telefonu.

Tiek to, nenorėjau pasakyti, kad metraštis netikęs – čia galima rasti daug gerų fotografijų, galima ir susigaudyti fotografijos reiškiniuose, nors kai ko ir trūksta. Tiesiog ta sistema, kai kūrybinių sąjungų atstovai skirstydami pinigus turi galią nutildyti tuos, kurie juos kritikuoja, žadina norą prieštarauti aršiau nei derėtų. Argi neakivaizdu, kad iš metraščio – kad ir koks jis būtų – niekas nereikalauja keistis? Jis gali chaotiškai atspindėti procesą, nutylėdamas išbraukti kai kuriuos autorius iš fotografijos gyvenimo, neieškoti teksto ir vaizdo sankabų ir tai daryti kasmet. Metraštis funkcionuoja kaip parankinė knyga ir to užtenka. Bet galbūt ir "7 meno dienos" funkcionuoja kaip informaciją apie kultūros renginius bei greitą, profesionalią kritikų reakciją į visus meno reiškinius pateikiantis laikraštis?