Kiekvienam lietuviui – po dvylika beždžionių

"Kaip ir visa kita"

Visą gyvenimą buvau Woody Alleno gerbėjas. Net jo buvusios mūzos Mios Farrow prisiminimų knyga, kurios kiekviename puslapyje rasi kokią nors šlykščią detalę, įliejančią gerą porciją nuodų į patiklią ausį (gerai, kad knygos neskaitė lietuvių "Gyvenimo būdo" aistrų specialistės, nes tikrai turėtų ko pasimokyti), nesugebėjo sugniuždyti mano susižavėjimo šiuo melancholišku Manhateno ironistu. Žiūrėdamas kiekvieną Alleno filmą, sakau sau: "Tai filmas apie mane", nors nesu Niujorko žydas, kasdien nevaikštau pas psichoanalitiką ir man niekad nešovė į galvą kurti filmus ar vesti penkiasdešimčia metų jaunesnę įdukrą. Tiesiog mes vienodai suvokiame pasaulį (tikiuosi, kad metras neįsižeis už tokį familarumą). Jo posakis, kad "paprastuose pokštuose yra daugiau gelmės nei storose filosofijos knygose", kadaise man buvo atradimas. TV3 (6 d. 20.20) pateikė staigmeną ir rodo vieną naujausių Alleno filmų – 2003 m. sukurtą "Kaip ir visa kita". Jame nuskamba štai tokia svajonė: "Kad kai kurios gyvenimo akimirkos galėtų nesibaigti, sustingti tarsi ant seno porceliano". Ši frazė atskleidžia vieną pagrindinių Alleno nusivylimų – išsipildymas visada yra pažymėtas laikinumo ir netobulumo šešėlio. Iš esmės tai daugumos Alleno filmų motyvas, nesvarbu, apie ką jis kalbėtų. Svarbu tai, kad filme šią frazę ištaria vienas Niujorko trisdešimtmetis, kuris primena jauną Alleną – mielą senamadišką žydų vaikinuką, bandantį apsiginti nuo kompleksų. Įdomu, kad šitą jaunuolį – rašytoją Falką – suvaidino Jasonas Biggsas, išgarsėjęs paties kvailiausio pačios kvailiausios komedijos ("Amerikietiškas pyragas") personažo vaidmeniu. Tai taip pat nuteikia optimistiškai. "Kaip ir visa kita" Allenas, kaip ir visada, hipnotizuoja, bet kartu nuolat verčia prisiminti, kad viskas yra iliuzija. Filmo herojai – satyrikai, aktorės, dainininkės – egzistuoja ties tiesos ir prasimanymų riba, nuolat dėvi kaukes. Allenas labai greitai demaskuoja ir savo herojų jaunystę, ir "šiuolaikiškumą": pasirodo, ir dabar vienodai svarbūs tebėra ir Billie Holiday, ir Cole’as Porteris, ir Humphrey Bogartas, ir net Flaubert’as su Dostojevskiu. Todėl ir aš negaliu susilaikyti nepacitavęs vieno su šiuo filmu susijusio Alleno interviu fragmento. Paklaustas, kokia prasmė apskritai kurti filmus, Allenas atsakė: "Iš tikrųjų – kokia? Didžiausi filosofai ir rašytojai – Sokratas, Tomas Akvinietis, Nietzsche, Dostojevskis ir Kafka – bando kalbėti apie gyvenimo liūdesį ir dideles egzistencines problemas. Tai trunka tūkstančius metų, bet niekas nesugeba suvokti gyvenimo esmės ar peržengti žinomų tiesų. Aš juolab neturėjau tokių ambicijų. Kuriu savo filmus dėl proziškų priežasčių. Nes jie atitraukia mane nuo… tikrojo gyvenimo. Pavyzdžiui, nuo netikrumo. Mane kankina mintis, kad nežinau ir niekad nesužinosiu, kodėl gimiau ir kas yra gyvenimas. Nežinau, kaip išmatuoti tą "visa kita", apie kurį užsiminiau pavadinime. Bijau karų, katastrofų, ligų. Na, ir senatvės. Net ne to, kad mirsiu, bet to, kad išnyksiu amžiams. Netikiu pomirtiniu gyvenimu. Tos mintys mane baugina, bėgu nuo jų į darbą, bet jos grįžta. Abejoju, ar mano filmai kada nors kam nors padėjo geriau suvokti tą beprotišką pasaulį. Tačiau jei kino magija žiūrovą bent minutei išlaisvins nuo jo rūpesčių, man nieko daugiau ir nereikia."

Kitas tikrai dėmesio vertas šios savaitės filmas – Jacques’o Audiard’o "Mano lūpomis" (BTV, 6 d. 22.40). Pažodžiui filmo pavadinimą būtų galimą versti "Ant mano lūpų" – skamba poetiškiau, bet tai, aišku, skonio reikalas. Filmas išsiskiria iš gana niekingų (nes kalbančių apie nieką) pastarųjų metų prancūzų filmų srauto savo intonacija, kažkuo primenančia Franēois Truffaut filmus. Šių dienų mieste susitinka du atstumtieji – kurčia mergina ir ką tik iš kalėjimo paleistas vagis. Mergina (Emmanuele Devos primena jauną Fanny Ardant) – ideali darbuotoja, tačiau ir ji negali suspėti visko, todėl jai pasamdomas laikinas padėjėjas (Vincent Cassel). Tai, kas ilgainiui atsiranda tarp jų, yra tarsi lietaus lašo ar vėjo skonis ant lūpų. Tačiau nepagalvokit, kad viskas bus labai lyriška. Autsaideriai sugalvos avantiūrą, kaip pabėgti nuo rutinos. Ta avantiūra padės geriau suvokti jausmus, gimstančius tarsi prieš jų pačių valią.

Jeigu dar nepabodo Bruce’as Willisas, galite dar kartą pasižiūrėti Terry Gilliamo "Dvylika beždžionių" (TV3, 5 d. 22.55). Įdomu, kelintą kartą TV3 rodo šį filmą – šeštą, dešimtą? Tas pakartojimų dažnumas man atrodo artimas "Monty Python" humoro dvasiai: kiekvienam lietuviui – po dvylika beždžionių! Bet juk Terry Gilliamas ir atėjo iš ten. To jam greičiausiai labai pavydi Algis Greitai, tikiuosi, vienas pirmųjų filmą išmokęs atmintinai. Jei nenusibodo Tomas Cruise’as – LNK primins Neilo Jordano "Interviu su vampyru" (10 d. 22.35). "Mirtis jai tinka" (TV3, 4 d. 22.45) negali nusibosti, nes "Stilių" ir kitus moterų žurnalus skaito visa Lietuva, ir bent pusė jos nori būti amžinai jaunos ir gražios, o filmas ir kalba apie tas, kurios šito siekia bet kokia kaina. Steveno Spielbergo "Nasrai" (TV3, 6 d. 22.20) taip pat nepabosta, nes tai siaubo klasika, o tokio tobulo mechaninio ryklio kitur tikrai nepamatysite. Neįsivaizduoju, kad galėtų nusibosti Alfredas Hitchcockas. LTV (9 d. 23.10) tiems, kuriuos kamuoja nemiga, primins filmą "Jauna ir nekalta" (1937). Neužmigs net ir jauni ir nekalti. Garantuoju.

Jūsų – Jonas Ūbis