Gera mergaitė, bloga mergaitė

Gyveno kartą Korėjoje paauglė Yeo-jin. Mergaitė augo be motinos, bet ja nuoširdžiai rūpinosi tėvas policininkas. Geriausia Yeo-jin draugė Jae-young vertėsi prostitucija.

Yeo-jin jai padėdavo: planuodavo susitikimus ir saugojo draugės uždirbtus pinigus. Tie pinigai turėjo būti panaudoti bendrai mergaičių kelionei į Europą.

Tačiau vieną kartą Jae-young aptiko policininkai, gaudantys nepilnametes prostitutes. Mergaitė mėgino bėgti, bet iškrito pro langą ir užsimušė. Yeo-jin ištiko šokas. Ji pradėjo susitikinėti su draugės klientais, tačiau permiegojusi grąžindavo jiems draugės uždirbtus pinigus. Yeo-jin tėvą taip pat ištiko šokas: sužinojęs, ką veikia jo dukra, jis pradėjo žudyti jos klientus.

Paskui jis pasiūlė mergaitei vykti į kaimą ir aplankyti motinos kapą. Ištrūkusi iš miesto košmaro, Yeo-jin susapnavo, kad tėvas nori ją pasmaugti. Kai atsibudo, tėvas jau buvo suimtas savo draugų, palyginti greitai supratusių, kas yra tas mieste siautėjantis žudikas.

Tai beveik ir viskas, kas įvyksta per 95 filmo "Samarietė" ("Samaritan Girl", P. Korėja, 2003) minutes. Jį sukūrė pernykščio "Kino pavasario" žiūrovų ir kritikų numylėtinis korėjietis Kim Ki-dukas. Savo idėjomis "Samarietė" nenutolo nuo lietuvių (ir ne tik jų) simpatijas užkariavusio režisieriaus filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl…pavasaris". "Samarietė" taip pat prisodrinta budizmo dvasios. Pirmoji filmo dalis vadinasi "Vasumitra", nes žuvusioji Jae-young pati papasakoja draugei seną legendą apie prostitutę Vasumitrą, atversdavusią savo klientus į budizmą. Budistinė yra ir "Samarietės" ištarmė, ypač paskutinėje filmo dalyje, kai kadruose jau nebelieka sekso, kraujo, prievartos, o tik herojų mintis, jų jausmus ir pojūčius atspindintys peizažai. Lėtai tekanti upė, mašinos vėžės, vandens apsemti akmenėliai, amžiams nutolstantis tėvas…

"Samarietė" – dešimtasis Kim Ki-duko filmas, pernai apdovanotas Berlyno kino festivalyje. Po jo savamokslis režisierius spėjo gauti prizą už geriausią režisūrą Venecijoje (filmas "Tušti namai" taip pat netrukus pasirodys ekranuose). Pastaraisiais metais Kim Ki-duko filmai triumfuoja įvairiuose festivaliuose, o tai verčia kalbėti apie savotišką jo kino fenomeną. Kartais bene įtikinamiausias atrodo vienas atsakymas – kad susižavėjimas Kim Ki-duko filmais yra tik mada, duoklė nesuprantamai, užtat ir masinančiai Rytų dvasiai. Kartais atrodo, kad Kim Ki-dukas nori sugrąžinti kinui pirmykštę paprastų jausmų ir reakcijų, primityvumo, kūno ar net fiziologijos kalbą. Beveik visuose savo filmuose jis, regis, pasakoja vieną ir tą pačią nelabai įtikinamą istoriją apie tai, kaip šoko ištiktas personažas staiga pradeda žudyti ar kitaip keršyti visiems, kada nors padariusiems ką nors bloga, pažeminusiems jį arba jo pažįstamus. Siužetinė schema kartojasi beveik pažodžiui, kaip, beje, ir personažai – prostitutė, suteneris, gera mergaitė, bloga mergaitė, gera mergaitė, kuri tampa bloga mergaite, blogas vaikinas, kuris staiga pajunta sąžinės graužimą ir t.t. Scenerija taip pat nesikeičia – didmiestis, iš kurio bėgama, transgresiškas – ties būties ir nebūties riba – ankstyvųjų režisieriaus filmų paplūdimys, simboliška budistinių pasakų sala… Režisierius apsieina be psichologijos: gal todėl perpasakoti jo filmų siužetus yra beprasmiška. Tai ir stengiausi įrodyti šio rašinėlio pradžioje.

Istorijos skamba absurdiškai, tačiau visus pasikartojimus gana greitai pradedi suvokti kaip vieną lėtai tekantį Kim Ki-duko filmą. Tie pasakojimai skiriasi nebent tik režisieriaus naudojamų prievartos ir kitokių šokiruojančių kadrų kiekiu. Kartais prievartos filme labai daug, pvz., "Realioje fikcijoje", "Saloje" ar "Blogame vaikine", kartais jos vietą užima budistinė meditacija. Skaidriuose, labai iškalbingai sukomponuotuose kadruose "įpakuota" prievarta yra pagrindinis skiriamasis Kim Ki-duko kino ženklas. Nesikeičia ir nuotaika – niūri, melancholiška, kiekvienas filmas yra tarsi režisieriaus nenoro patikėti žmogumi įrodymas. Pasaulis yra beprasmiškas, nes viskas bematant virsta savo priešybe, žmonės sugeba tik išnaudoti vieni kitus, naudotis vieni kitais, o žmogiškų ryšių esmė negrįžtamai prarasta. Kim Ki-duko pasaulyje kaip gripas siautėja užkrečiama prievarta ir beprotybė. "Samarietėje" ši mintis kartais net pernelyg supaprastinama. Kai dvi jaunos, nepaprastai tyros išvaizdos mergaitės "medžioja" klientus, kai pačios to nesuvokdamos pirtyje patiria viena kitos artumą, kai jos sėdi parke kartu su tikromis skulptūromis, kurias taip pat gali palaikyti gyvais žmonėmis, ar kai tėvas policininkas kraugeriškai žudo vyriškius, filmo simboliškumas (jei norite – poetiškumas) priartėja prie akivaizdžios ribos, už kurios – tik grakščiai estetizuota tuštuma.

Vis dėlto Kim Ki-duko pasikartojimai turi prasmę. Tai savotiški ritualai, atskleidžiantys vieną svarbiausių budizmo išminčių: gėris ir blogis niekuo nesiskiria. Jie yra identiški, tapatūs. Beje, kalbėdamas apie "Samarietę", režisierius viename interviu teigė savo filmu siekęs įtikinti mus transformuoti gyvenimo skausmą į transcendentinius religinius pojūčius. Bet kokio mokymo pagrindas yra kartojimas. Tačiau žiūrėdama filmą nuolat norėjau priešintis užburiančiam Kim Ki-duko "Samarietės" grožiui. Į kiekvieną indoktrinaciją žiūriu įtariai.

Živilė Pipinytė