Skrydis per Lietuvą

Raimondas Paknys. Lietuvos peizažas. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2004, 143 p.

Po visaip išgarsėjusio Arūno Matelo ir Audriaus Stonio reklaminio filmo "Skrydis per Lietuvą" naujo Raimondo Paknio fotoalbumo "Lietuvos peizažas" (dailininkas – Izaokas Zibucas) viršelis atrodo it filmo paralelė. Rūke skendintis miškas, aukštis ir svaiginantis sapno pojūtis: sėdi it ragana ant šluotos ir raganauji virš Lietuvos. Galvas sukišę "Prospekto" galerijoje lekiame per R. Paknio Lietuvą trise: fotomenininkai Stanislovas Žvirgždas, Vytautas Balčytis ir aš. Pagal kainą knyga mums neįkandama, bet drįstame siūlyti kitiems – kaip brangoką, bet kokybišką ir ilgą laiką neišnyksiančią iš akiračio dovaną. Pasibarame: kokiam fotografijos laukui priskirti "Lietuvos peizažą"? Turistams? Duok Dieve, kad šitoks Lietuvos įvaizdis kuo plačiau pasklistų po pasaulį. Fotomeno gerbėjams? Be abejonės, meniniu skoniu ir fotografijos išbaitumu R. Paknys šiandien visa galva pranoksta kaip iš gausybės rago pasipylusius spalvotus pažintinius fotoalbumus, albumėlius, albumiūkščius. Štai Jonas Danauskas savo spalvotomis knygelėmis tiesiog skersai išilgai raižo Lietuvą. Eksponuotas net Seime ir Verkių rūmuose. Matyt, turime autorių, kuriems ir ekspozicijos vieta yra įvertinimo būdas. Nesnaudžia ir regionai: Jonas Strazdauskas rodo visai šviežią savo leidinį apie Mažeikius, o lygindamas su tarsi tos pačios serijos Kosto Slivskio leidiniu apie Plungę atsidūsta: "Išgražink Mažeikius per tą naftą!.."

Raimondui Pakniui išgražinti Lietuvą nesunku. Viena vertus, prieš keletą metų jis jau išleido Lietuvai skirtą puošnų spalvotą albumą. Kita vertus, technika dar patobulėjo ir dabar net kelių kilometrų išplaukusių rugių lauke gali skaičiuoti kiekvieną varpą. Ir horizontas – lyg šratinuku nubrėžtas. Prireikė pusantro šimto metų, kad fotografija vėl sugrįžtų prie Juozo Čechavičiaus smulkybių ir ryškių erdvių. "Mat maršrutai – lyg iš XIX a. vidurio kelionių vadovų: Neris ir Nemunas – visa Lietuva. Tiesa, dabar finišuojama Nidoje", – teigia gerai lietuviškų fotoalbumų istoriją išstudijavęs S. Žvirgždas. Galvą linguoja V. Balčytis: "Erdvės platumas, ypač atvartuose, negali nemasinti žiūrovo. Bet kas toliau? Kas už peizažo siužeto?" Atsakyti padeda įžangos autorius Marcelijus Martinaitis: "…autorius nesiekia kaip nors individualizuoti, savaip interpretuoti ar deformuoti regimų vaizdų, nes didysis interpretatorius čia yra gamta ir dangaus šviesybė". Dėl šviesybės galima ir pasiginčyti, bet dangaus tikrai daug, kartais net daugiau negu žemės. Čia prisiminėm, kad Algimantas Kunčius, sakęs, jog Lietuvos kalnai yra debesys, vis dar žada išleisti nespalvotų Lietuvos padangių fotoknygą.R. Paknio dangus dažniausiai filtrais sudramatintas, sutirštintas iki sodraus mėlynumo, su įvairiausiomis debesų konfigūracijomis skirtingais metų laikais ir įvairaus reljefo vietovėse. Vienam lape autorius galutinai atveria savo širdį: peizaže palieka vien debesį. Kitur jį taip masina šviesos ir spalvos skirtumai, kad Zapyškį ir, sako, ties Liškiava jau nebeaugantį kadagį pakartoja dar kartą. "Ar to reikėjo?" – spurda ką tik už savų peizažų knygą nacionalinę premiją gavęs S. Žvirgždas. Prityrusio profesionalo žvilgsnis randa ne tik fotografinio balasto, bet ir nugnybia kokį medį ar krūmą, kliudantį fotografijos kompozicijos centrui. Pastebiu, kad fotomenininkai dažnai linkę vertinti kitus pagal savo kūrybos mastelį. Nebūtinai prašauna pro šalį. Prie mūsų būrelio prisijungęs spalvotosios fotografijos veteranas, spalvingų knygų apie Lietuvą autorius Juozas Polis net šūkteli: "Vajetau, koks ryškumas!"

Raimondas Paknys. "Trakų apylinkės". 1996 m.

Bet ir naujausioje fotografijoje randi senų Lietuvos įvaizdinimo pėdsakų. "Kernavėje" įžvelgiu prieškarinį Vytautą Augustiną, trūksta tik piemenėlio ir avelių. "Kauno senamiestyje" pasidingoja Jono Kazimiero Vilčinskio graviūros. Pasteliškuose tapybiškuose žiemos peizažuose, "Vilkokšnio ežere", vandenyje atkartojančiame mišką, šmėkšteli Antano Žmuidzinavičiaus šešėlis.

Tačiau tai mūsiška vaizdo kultūros tradicija. Užsienietis įbes akis į "Trakų salos pilį" ir džiaugsis nemažiau už patį R. Paknį, kuris šią fotografiją laiko vos ne knygos reprezentaciniu vaizdu.

Dauguma knygos fotografijų – jau šio amžiaus. Neužmiršo autorius peizaže bažnyčių, pilių ir kitokių architektūros paminklų. Bet gyvybės šurmulio nėra. Jau pirmoji didžiulė fotografija atvertus knygą – vienišas arkliukas plačioje pievoje. Tik tiek nostalgijos senam Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko fotoalbumui "Šalis ta Lietuva vadinas".

Džiugiausias fotografijai vaisingų 2004 m. rezultatas – kad "Lietuvos peizažas" nebus vienišas fotografijos knygų lentynoje. Peizažo žanre tai – tikra atgaiva! Bet ar buvo kuriais metais tokia fotografijos įvairovė? Pora solidžių spaudos fotografijos knygų – "Tai Lietuva" ir "Lietuva. 24 valandos", Margaritos Matulytės kruopščiai paruoštas leidinys apie italų fotografiją Lietuvoje, Vilniaus universiteto istorijai skirtas fotoalbumas, antrasis panevėžiečių meninės fotografijos almanachas, puikus Edžio Jurčio fotoparodos katalogas ir dar daug kitko.

Skirmantas Valiulis