Literatūra yra laisvė

Gruodžio 28 d. Niujorke mirė viena garsiausių pasaulio intelektualių, esė, romanų autorė, žmogaus teisių gynėja Susan Sontag (g. 1933). Būdama penkiolikos, ji pradėjo studijuoti Berklio universitete. Septyniolikmetė ištekėjo už sociologo Philipo Rieffo, pagimdė sūnų Davidą (dabar – žinomas politikos komentatorius). Šeima persikėlė į Harvardą, bet čia netrukus iširo. 1957 m. Sontag išvyko studijuoti į Europą. Po dvejų metų, praleistų Sorbonoje, ji grįžo į Niujorką. Vėliau sakė, kad pradėjo bręsti tik artėdama prie trisdešimties. Paauglystę ji praleido apsikrovusi knygomis ir paskaitų užrašais, o sulaukusi devyniolikos tapo motina. Tik būdama išsiskyrusi vieniša motina Sontag galėjo sau leisti jaunos merginos gyvenimą. Šis laikotarpis sutapo su radikaliomis 7-ojo dešimtmečio permainomis.

1963 m. pasirodęs debiutinis Sontag romanas "Benefecator" nesukėlė didelio atgarsio, tačiau po metų išspausdintas esė "Pastabos apie kempą" pavertė ją įžymybe. Šioje esė Sontag bene pirmoji įsižiūrėjo į masinėje kultūroje klestintį sąmoningą kičą, kuris gali nutrinti ribas tarp to, kas sakoma "rimtai", ir kas yra autoironija ar autoparodija.

Sontag kūrė prozą (lietuviškai yra pasirodęs jos romanas "Ugnikalnio mylėtojas"), eksperimentinius filmus ir pjeses, tačiau didžiausią šlovę jai atnešė esė. 1966 m. parašytoje esė "Prieš interpretaciją" ji pasisakė prieš bet kokią objektyvią meno kūrinių "analizę", už individualų, jausminį jų suvokimą. Ji rutuliojo savo pažiūras 1969 m. išleistoje knygoje "The Style of Radical Will". Sontag žavėjosi iš aprašinėjimo funkcijų išlaisvintu menu, maištaujančiais menininkais. Estetinės Sontag pažiūros bene geriausiai atsiskleidė 1977 m. išleistoje knygoje "Apie fotografiją" (lietuviškai pasirodė 2002 m.), iki šiol laikomoje vienu svarbiausių pradedančiojo fotografijos adepto skaitinių. Sontag teigė, kad fotografija yra ne tikrovės įamžinimo, bet jos kūrimo aktas, atpindintis fotografo būseną, o ne tai, kas yra priešais kamerą.

1976 m. ji sužinojo, kad serga krūties vėžiu. Ir nors pačios liūdniausios gydytojų prognozės neišsipildė, Sontag visą likusį gyvenimą kovojo su liga.

Atsakymas į asmeninę kančią buvo knyga "Liga kaip metafora" (1978). Žurnalas "Newsweek" ją pavadino labiausiai išlaisvinančiu XX a. skaitiniu. Sontag teigė, kad ligą reikia traktuoti tik kaip ligą, o ne kaip metaforišką atpildą už ydingą gyvenimo būdą. Vėliau savo pasvarstymus ji išplėtė esė apie AIDS.

Sontag labai domėjosi politika. Ji buvo karo Vietname priešininkė, 1968 m. apsilankė Hanojuje, po metų – Kuboje. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, paveikta visų pirma "Solidarumo" judėjimo, ji staiga pakeitė savo pažiūras, viešai kritikavo Gabrielį Garcia Marquezą už tai, kad šis palaiko Fidelio Castro režimą.

Sontag atsisakius radikalių politinių pažiūrų, pakito ir jos estetinės pažiūros. Ji liovėsi domėtis eksperimentiniu menu, 1993 m. apgultame Sarajeve statė Becketto "Belaukiant Godo". Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios Sontag vėl įsiutino JAV dešiniuosius savo komentarais – ji polemizavo su prezidentu Bushu, pavadinusiu teroristus bailiais: "Apie juos galima daug pasakyti, tačiau tik ne tai, kad jie buvo bailiai. Pasinerkime į gedulą, bet ne į kvailybę".

Pateikiame sutrumpintą Sontag kalbos, pasakytos 2003 m. rudenį Frankfurte, kai rašytojai buvo teikiama prestižinė Vokietijos knygų leidėjų sąjungos Taikos premija, tekstą.

Sakyti prakalbą čia, Frankfurto šv. Pauliaus bažnyčioje, priešais tokią auditoriją, ir atsiimti Taikos apdovanojimą, kuriuo per penkiasdešimt trejus metus Vokiečių knygų leidėjų sąjunga apdovanojo tiek daug rašytojų, mąstytojų ir visuomenės veikėjų, kuriais žaviuosi, kalbėti šioje vietoje ir šia proga man yra įkvepianti ir įpareigojanti nuolankumui pareiga. Galiu tik pasigailėti, kad čia sąmoningai nedalyvauja JAV ambasadorius ponas Danielis Coatsas. Vos tik sužinojęs, kad apdovanojimas paskirtas man, jis atsisakė dalyvauti iškilmėse.

Manau, kad ambasadorius Coatsas nusprendė neateiti dėl mano kritiškų pasisakymų spaudoje ir per televiziją apie naująją radikaliąją Amerikos užsienio politikos kryptį, kurios pavyzdys yra invazija į Iraką ir šios šalies okupavimas. Aš manau, kad ambasadorius privalėjo ateiti, nes šalies, kuriai jis atstovauja Vokietijoje, pilietė buvo pagerbta svarbiu Vokietijos apdovanojimu.

Amerikos ambasadoriaus pareiga – atstovauti visai savo šaliai. Aš, žinoma, neatstovauju nei Amerikai, nei nemenkai jos mažumai, kuri neremia imperinės Busho ir jo patarėjų programos. Noriu manyti, kad aš neatstovauju niekam, išskyrus literatūrą ir sąžinę, tam tikrą literatūros idėją ir tam tikrą sąžinės arba pareigos jausmo idėją. Tačiau prisimindama didžios Europos šalies man pripažinto apdovanojimo formuluotę, kurioje užsiminta apie mano "intelektualaus ambasadoriaus" vaidmenį, negaliu nepasiduoti pagundai ištarti keletą pastabų apie garsiąją prarają tarp Europos ir JAV. Priešingus šios prarajos kraštus, regis, jungia mano susidomėjimų ir aistrų tiltas.

Kaip Roma ir Atėnai

Pirmiausia, ar tai iš tikrųjų yra praraja, virš kurios kabo tiltas? Ar tai nėra ir konfliktas? Pikti, lengvabūdiški pasisakymai apie Europą ir kai kurias jos šalis įprasti amerikiečių politinėje retorikoje, o čia, bent jau turtingose vakarinėse žemyno valstybėse, antiamerikietiškos nuotaikos yra labiau paplitusios, garsesnės ir gausesnės nei kada nors anksčiau. Ar tai yra konfliktas? Ar jis turi gilias šaknis? Manau, kad taip.

Visada egzistavo paslėptas antagonizmas tarp Europos ir Amerikos, toks pat sudėtingas ir dviprasmiškas kaip konfliktas tarp tėvų ir vaikų. Amerika – tai neoeuropietiška šalis. Dar prieš keliasdešimt metų joje gyveno daugiausia išeiviai iš Europos. Vis dėlto tarp Europos ir Amerikos visada egzistavo skirtumai, juos pastebėjo akyliausi stebėtojai – Alexis de Tocqueville’is ir D.H. Lawrence’as. Tocqueville’is aplankė jauną respubliką 1831 m. ir grįžo į Prancūziją, kad parašytų "Amerikos demokratiją". Net ir po 170 metų ji vis dar yra geriausia knyga apie mano šalį. D.H. Lawrence’as prieš 80 metų išleido įdomiausią kada nors apie amerikiečių kultūrą parašytą knygą, įtakingą ir erzinančią "Studies in Classic American Literature". Jie abu suprato, kad Europos kūdikis – Amerika – jau tada buvo Europos antitezė.

Roma ir Atėnai, Marsas ir Venera. Neseniai išspausdintų populiarių traktatų apie neišvengiamą Europos ir Amerikos interesų ir vertybių susidūrimą autoriai tų priešpriešų neišgalvojo. Apie juos mąstė ir kitų kraštų žmonės, būtent jie sukūrė nuolat sugrįžtančią daugelio XIX a. amerikiečių literatūros kūrinių melodiją – nuo Jameso Fenimore’o Cooperio ir Ralpho Waldo Emersono iki Walto Whitmano, Henry Jameso, Williamo Deano Howellso ir Marko Twaino. Amerikietiškasis nekaltumas ir europietiškasis rafinuotumas. Amerikietiškasis pragmatizmas ir europietiškasis intelektualizmas. Amerikietiškoji energija ir europietiškasis dekadentizmas. Amerikietiškasis naivumas ir europietiškasis cinizmas. Amerikietiškasis geraširdiškumas ir europietiškoji piktdžiuga. Amerikietiškasis moralizmas ir europietiškasis kompromiso menas. Visi žino šias melodijas.

Tas melodijas galima panaudoti įvairioms chreografinėms figūroms; pagal jas visokiausiais įmanomais būdais šokta du audringus šimtmečius. Eurofilai gali naudotis šiais garbiais supriešinimais norėdami sutapatinti Ameriką su vien prekyba besidominčiais barbarais, o Europą – su aukštąja kultūra, tačiau eurofobai teigia, kad Amerika reprezentuoja idealizmą, atvirumą ir demokratiją, o Europa – kvailinantį snobišką išskaičiavimą. Tocqueville’is ir Lawrence’as pastebėjo kai ką baisesnio – ne tik tai, kad skelbiama nepriklausomybė nuo Europos ir jos vertybių, bet ir tai, kad sistemingai abejojama europietiškomis vertybėmis, jų galia, kad jos naikinamos. Lawrence’as rašė: "Negalima turėti nieko nauja nesunaikinus sena. Taip atsitiko, kad Europa yra sena. Amerika turi būti kažkas nauja. Naujo atsiradimas reiškia seno žūtį." Lawrence’as spėjo, kad Amerika siekia sunaikinti Europą naudodamasi demokratijos įrankiais, ypač demokratiška kultūra, demokratiškomis manieromis. Jis rašė, kad tai įgyvendinusi Amerika gali nusigręžti nuo demokratijos ir atsigręžti į ką nors kita. (Dabar gal jau taip ir yra.)

Tegyvuoja nauja

Prašom atleisti, kad remiuosi tik literatūra. Juk pagaliau viena rimtos, būtinos literatūros funkcijų yra nusakyti ateitį. Tai amžinas literatūrinis (arba kultūrinis) ginčas tarp tradicijos ir novatoriškumo.

Praeitis yra (arba buvo) Europa, o Amerikos pagrindas buvo idėja nutraukti ryšius su praeitimi. Praeitis su visomis hierarchijomis bei pagerbimo formomis, standartais, reguliuojančiais, kas yra geriau ir geriausia, suvokiama kaip kažkas, kas varžo ir kvailina. Pasitelkus dabar karaliaujantį sinonimą galima pasakyti, kad tai fundamentalu, nedemokratiška ir elitariška. Tie, kurie kalba triumfuojančios Amerikos vardu, iki šiol leidžia suprasti, kad amerikietiškoji demokratija reiškia Europos atmetimą, o kartu, žinoma, tam tikro sveiko barbariškumo akceptavimą. Dauguma amerikiečių įsitikinę, kad Europa yra veikiau socialistiška nei elitariška, tačiau tai vis dar reiškia, kad ji – atsilikęs žemynas, užsispyręs ir prisirišęs prie senų globojančios valstybės taisyklių. "Tegyvuoja nauja!" nėra vien tik reklaminis kultūros šūkis, jis vis dar apibūdina darbo našumą, pasaulį siekiančią užvaldyti ekonominę mašiną.

Tačiau kai būtina, net "sena" gali būti perkrikštyta į "nauja".

Visai neatsitiktinai užsispyręs amerikiečių gynybos sekretorius stengėsi įvaryti pleištą tarp Europos valstybių, nepamirštamu būdu atskirdamas "senąją" (blogą) ir "naująją" (gerą) Europą. Kaip atsitiko, kad Vokietija, Prancūzija ir Belgija buvo priskirtos prie "senosios" Europos, o Ispanija, Italija, Lenkija, Ukraina, Vengrija, Čekija ir Bulgarija atsidūrė "naujojoje"? Atsakymas: savo politinę ir karinę įtaką plečiančių JAV palaikymas lemia priklausymą palankesnei kategorijai, t.y. priskyrimą prie "naujosios" Europos. Kas su mumis, tas ir yra "naujas".

Visi šiuolaikiniai karai, net jei jie kyla dėl tradicinių priežasčių – noro išplėsti teritoriją ar pasisavinti retus išteklius, yra pristatomi kaip civilizacijų susidūrimai, kultūrų karas. Beje, kiekviena pusė nori būti išskirtinė ir laiko savo priešus barbarais. Priešas neišvengiamai yra grėsmė "mūsų gyvenimo būdui", netikėlis, blevyzga, metantis iššūkį aukštesnėms arba geresnėms vertybėms. Dabartinis karas ir vis realesnė karingo islamo fundamentalizmo grėsmė yra itin įtikinantis pavyzdys. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad švelnesnės tų pačių niekinamų terminų versijos naudojamos Europos ir Amerikos antagonizmui apibūdinti. Reikia taip pat prisiminti, kad patys nuodingiausi kada nors Europoje girdėti antiamerikietiški pareiškimai, kaltinantys amerikiečius barbariškumu, kilo ne iš vadinamųjų kairuolių, o iš dešiniųjų radikalų pusės. Ir Hitleris, ir Franco ne kartą pasisakė prieš Ameriką (ir pasaulinę žydiją), teršiančią Europos kultūrą žemomis komercinėmis vertybėmis.

Žinoma, daug žmonių Europoje vis dar žavisi amerikietiška energija, amerikietiška "naujo" versija. Žinoma, niekad nestigo ir amerikiečių, simpatizuojančių europietiškiems kultūros idealams (viena jų šiandien stovi priešais jus), kuriems senasis Europos menas reiškia išsilaisvinimą iš merkantiliškų amerikietiškos kultūros nuostatų. Europoje visada buvo Amerika besižavinčių žmonių, jaučiančių potraukį jai būtent todėl, kad ji kitokia.

Amerikiečių požiūris yra beveik visiška eurofilų teiginių priešingybė: amerikiečiai įsitikinę, kad būtent jie gina civilizaciją. Šiandien barbarų ordos nebestovi už vartų. Barbarai viduje, kiekviename turtingame mieste, jie rezga sąmokslus, kad sukeltų chaosą. "Šokoladą gaminančios" šalys, t.y. Prancūzija, Vokietija, Belgija (tokį apibūdinimą panaudojo JAV valstybės departamento spaudos atstovas, komentuodamas Europos Sąjungos šalių projektą sukurti nuo NATO nepriklausomą karinę organizaciją – Red.), turės pasitraukti į šalį, kai "valios" turinti valstybė, kurios pusėje Dievas, kovos su terorizmu (šiandien jis tapatinamas su barbarizmu). Pasak valstybės sekretoriaus Powello, juokinga, kai senoji Europa (kartais atrodo, kad omenyje jis turi tik Prancūziją) valdydama arba administruodama teritorijas, kurias nugalėjo koalicija, nori vaidinti kokį nors vaidmenį. Juk ji neturi pakankamos karinės galios, ji visiškai nesimėgauja prievarta, jos sumanymų nepalaiko pernelyg prie patogumų įpratusi pacifistinė liaudis. Amerikiečiai teisūs. Europiečiai nėra nusiteikę nei misionieriškai, nei karingai.

Kartais turiu sau įžnybti, kad patikėčiau, jog nesapnuoju: mano šalies piliečiai dažnai priekaištauja vokiečiams, kurie beveik šimtmetį buvo viso pasaulio siaubo priežastis. Naujoji "vokiečių problema" yra ta, kad vokiečiai šlykštisi karu, kad vokiečių viešoji nuomonė didžia dalimi yra beveik… pacifistinė!

Reta draugystė

Nejaugi Amerika ir Europa niekad nebuvo partnerės, nejaugi jų niekad nesiejo draugystė? Be abejo. Tačiau tokie vienybės periodai – išimtis, patvirtinanti taisyklę. Taip buvo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pirmaisiais šaltojo karo metais, kai europiečiai buvo didžiai dėkingi už įsikišimą, pagalbą ir paramą. Amerikiečiai, kuriems patinka Europos gelbėtojų vaidmuo, laukia, kad Europa ir toliau bus dėkinga, bet europiečiai dėkingumo jau nebejaučia.

Žiūrint "senosios" Europos akimis, Amerika atkakliai naikina tą pagarbą ir dėkingumą, kuriuos kažkada jai jautė europiečiai. Didžiulė užuojauta JAV buvo juntama po 2001 m. rugsėjo 11-osios atakos (galiu paliudyti ypatingą jos nuoširdumą Vokietijoje, nes tuomet buvau Berlyne). Tačiau vėliau abi pusės vėl susvetimėjo.

Turtingiausios ir galingiausios per visą istoriją šalies piliečiai turi žinoti, kad Amerika yra mylima, bet kartu kelia antipatiją ir pavydą. Po užsienį keliaujantys mūsų šalies gyventojai žino, kad dauguma europiečių amerikiečius laiko nuobodžiais necivilizuotais prasčiokais. Daug kultūringų europiečių, su malonumu besilankančių Amerikoje arba ten gyvenančių, tai sieja su išsilaisvinimu, kurio gali tikėtis apsigyvenę kolonijoje ir atsisakę aukštosios gimtojo krašto kultūros slėgio bei apribojimų. Pamenu, kaip vienas San Franciske gyvenęs vokiečių kino prodiuseris mane įtikinėjo, kad džiaugiasi gyvenąs JAV, "nes čia nėra jokios kultūros". Daugumai europiečių, tarp jų ir D.H. Lawrence’ui, Amerika reiškė galimybę pabėgti. 1915-aisiais, planuodamas apsigyventi Amerikoje, jis rašė draugui: "Ten gyvenimas kyla tiesiog iš šaknų. Jis primityvus, bet galingas." Ir atvirkščiai: Europa buvo galimybė pabėgti daugeliui "kultūros" ieškančių amerikiečių kartų. Be abejo, turiu omenyje tik mažumą, turtingus ir privilegijuotus žmones.

Karas nesibaigs

Dabar amerikiečiai jaučiasi esą civilizacijos gynėjai ir Europos gelbėtojai. Jie stebisi, kad europiečiai to nesupranta. Tačiau europiečiams Amerika – karinga ir neišmintinga valstybė.

Žmonės dažniausiai suvokia pasaulį vadovaudamiesi sąvokomis "mes" ir "jie". Anksčiau šios sąvokos stiprino JAV užsienio politikos izoliavimosi tendencijas taip, kaip dabar stiprina jos imperialistinius polinkius. Amerikiečiai yra pripratę mąstyti apie pasaulį priešo kategorijomis. Priešas yra kažkur kitur, nes kova beveik visada vyksta "kažkur ten". Formuluojant esminę grėsmę "mūsų gyvenimo būdui" islamo fundamentalizmas dabar užima rusų ir kinų vietą. "Teroristas" – daug paslankesnis terminas nei "komunistas". Šis žodis leidžia sujungti visiškai skirtingus interesų konfliktus. Vadinasi, karas nesibaigs niekad, nes terorizmas bus visada (kaip skurdas arba vėžys), visada bus asimetriškų konfliktų, kuriuose silpnesnioji pusė naudosis dažniausiai prieš civilius gyventojus nukreiptos prievartos formomis. Prie to prisidės amerikietiška retorika, o gal net ir visuomenės nuotaika, nes kova už moralinį teisumą nesibaigia niekad.

JAV – įvairiais požiūriais be galo konservatyvi šalis. Europiečiams tai sunku suprasti, nes amerikiečiai surado genialų konservatyvaus mąstymo būdą – pirmiausia pabrėžti naujumą. Bet kai kuriais klausimais Amerika vis tiek yra nepaprastai konservatyvi. Tai liudija, pavyzdžiui, milžiniška konsensuso galia bei viešosios nuomonės ir žiniasklaidos pasyvumas, jų konformizmas (Tocqueville’is į tai atkreipė dėmesį 1831 m.). Tačiau jos būna ir radikalios, o kartais net revoliucingos. Europiečiams tai sunku suprasti.

Tam tikra prasme mįslės įminimas glūdi tame, kad nėra ryšio tarp oficialios retorikos ir tikrovės, kurioje gyvename. Amerikiečiai be atvangos liaupsina "tradicijas", o litanijos apie šeimos vertybes – svarbi kiekvieno politiko diskurso dalis. Tačiau iš tikrųjų amerikietiškoji kultūra griauna šeimyninį gyvenimą ir bet kokias tradicijas, išskyrus tas, kurios buvo interpretuotos naujai – taip, kad paremtų "asmenybes", prisitaikiusias prie savarankiškumo, bendradarbiavimo ir atvirumo naujovėms taisyklių.

Reikšminga naujo (ir ne visai naujo) amerikietiško radikalizmo ištaka yra religija, ji dažniausiai laikoma konservatyviųjų vertybių šaltiniu. Daugelis komentatorių atkreipia dėmesį į svarbiausią skirtumą tarp JAV ir europietiškų šalių: Amerikoje religija iki šiol vaidina pagrindinį vaidmenį viešajame visuomenės gyvenime. Tačiau tai – amerikietiško stiliaus religija, veikiau religijos idėja nei pati religija.

2000-aisiais, kai George’as Bushas buvo kandidatas į prezidentus, vienas žurnalistas jo paklausė apie "mėgstamiausią filosofą". Atsakymas "Jėzus Kristus" buvo sutiktas gerai, nors čia, bet kurioje Europos šalyje, toks kokios nors centristinės partijos kandidato į aukštą postą atsakymas pasmerktų jį pašaipoms. Žinoma, šitaip Bushas nenorėjo leisti suprasti (niekas jo taip ir nesuprato), kad, jei jis bus išrinktas, jo administracija laikysis tų taisyklių ir sieks įgyvendinti tas idėjas, kurias skelbė Jėzus.

JAV yra religinga visuomenė, bet ji neprisirišusi prie jokios religijos. JAV nėra svarbu, kokia tavo religija, svarbu išpažinti nors kokią. Religija JAV turi būti individualaus pasirinkimo dalykas. Ši šiuolaikiška, iš dalies netekusi turinio religijos koncepcija yra sukurta pagal laisvo vartotojo pasirinkimo taisykles, ji yra amerikiečių konformizmo, teisumo pojūčio bei moralizmo (europiečių dažnai painiojamo su puritonizmu) pagrindas. Nepriklausomai nuo to, kokius istorinius tikėjimus tariamai tęsia šiuolaikinės amerikiečių religijos, visos jos teigia panašius principus: teisingą asmeninį elgesį, šeimos vertę, visuomeninį bendradarbiavimą ir tolerantiškumą kito pasirinkimui (visos šios dorybės užtikrina sklandų vartotojiško kapitalizmo funkcionavimą). Religingumas savaime užtikrina pagarbą, padeda palaikyti tvarką ir garantuoja JAV intencijų vadovauti pasauliui dorovingumą.

Tai, kas propaguojama (nesvarbu, kaip pavadinsime – demokratija, laisve ar civilizacija), yra įgyvendinamo projekto dalis ir progreso esmė. Nuo pat Šviečiamojo amžiaus laikų svajonės apie progresą niekur nebuvo radusios tokios derlingos žemės kaip Amerikoje.

Ginčų link

Tačiau vis dėlto pirmiausia norėčiau kalbėti kaip rašytoja, literatūros pasaulio atstovė, nes tik šioje srityje turiu tam tikrą autoritetą.

Manyje glūdinti rašytoja nepasitiki geru piliečiu, "intelektualiu ambasadoriumi", žmogaus teisių gynėju – visais tais vaidmenimis, kurie buvo paminėti mano apdovanojimo formuluotėje, nors esu prie jų labai prisirišusi. Rašytojas yra skeptiškesnis, labiau linkęs abejoti nei žmogus, besistengiantis elgtis teisingai ir ginti teisingus dalykus.

Viena iš literatūros užduočių yra kelti klausimus ir ieškoti argumentų prieš privalomas, visuotinai paplitusias nuostatas. Net jei menas nėra opozicija, jis dažniausiai linkęs ginčytis. Literatūra – tai dialogas, klausimai ir atsakymai. Literatūrą galima laikyti žmogaus reakcijų į visa, kas gimsta ir miršta viena kitą veikiant skirtingoms kultūroms, istorija.

Rašytojai gali padėti oponuoti teiginiams apie mūsų skirtybes, nes jie ne tik perteikia, bet ir patys kuria mitus. Literatūra – tai ne tik mitai, bet ir jų neigimas. Panašiai atsitinka, kai išgyvename tai, kas visiškai prieštarauja mūsų ankstesniems įsitikinimams, jausmams ir tikėjimams.

Aš manau, kad rašytojas – tai žmogus, kuris domisi pasauliu. T.y. jis mėgina suvokti blogį, kurį gali sukelti žmonės, ir išvengti to suvokimo pasekmės – sugedimo, cinizmo ir paviršutiniškumo.

Literatūra gali mums pasakyti, koks yra pasaulis.

Literatūra gali apibrėžti standartus ir perteikti gilias kalboje, pasakojime glūdinčias žinias.

Literatūra gali lavinti mūsų gebėjimą verkti kartu su tais, kurie nėra savi.

Kas būtume, jei negebėtume užjausti tų, kurie nėra savi? Kas būtume, jei negebėtume pamiršti apie save, bent jau iš dalies? Kas būtume, jei nesugebėtume mokytis? Atleisti? Tapti kažkuo kitu nei esame?

Tautinės tuštybės kalėjimas

Esu trečios kartos amerikietė. Gimiau iš Lenkijos ir Lietuvos kilusių žydų šeimoje pora savaičių prieš Hitleriui paimant valdžią. Užaugau Amerikos provincijoje, Arizonoje ir Kalifornijoje, toli nuo Vokietijos, bet visą vaikystę jutau jos įtaką – vokiečių sukelto siaubo, vokiečių knygų ir mėgstamos vokiečių muzikos, man tapusios rimties ir prasmės pavyzdžiu.

Dar prieš Bachą, Beethoveną, Schubertą ir Brahmsą atsirado vokiškos knygos. Prisimenu vieną pradinės mokyklos mokytoją iš nedidelio pietų Arizonos miestelio – poną Starkie. Jis žavėjo mokinius savo pasakojimais apie tai, kaip būdamas Pershingo armijos kareivis kovojo prieš Pancho Villą Meksikoje. Tas pražilęs ankstyvojo amerikietiško imperializmo veteranas greičiausiai buvo paveiktas vokiečių literatūros, kurią jis pažinojo iš vertimų, idealizmo. Pastebėjęs mano nepasotinamą knygų alkį, jis man paskolino "Verterį" ir Theodoro Stormo "Immensee".

Kiek vėliau per paaugliškas skaitymo orgijas atsitiktinai užkliuvau už kitų vokiškų knygų, perskaičiau Kafkos "Baudžiamojoje kolonijoje", pažinau baimę ir neteisybę. Dar po kelerių metų, kai Los Andžele lankiau vidurinę mokyklą, viename vokiškame romane atradau visą Europą. Jokia knyga nesuvaidino tokio vaidmens mano gyvenime kaip "Stebuklingas kalnas", kur kalbama apie idealų susidūrimus europietiškos civilizacijos širdyje. Ir taip toliau, visas mano gyvenimas persunktas vokiečių kultūros. Po knygų ir muzikos, kurios toje kultūrinėje dykumoje buvo beveik slaptas malonumas, atėjo asmeninių kontaktų metas. Pasinaudojusi vokiečių kultūros diaspora turėjau puikią progą pažinti kai kuriuos neprilygstamus bėglius iš hitlerinės Vokietijos – rašytojus, menininkus, muzikus ir mokslininkus, kuriuos nuo 4-ojo dešimtmečio priėmė Amerika, ir kurie ją, tiksliau – jos universitetus, nepaprastai parturtino. Norėčiau paminėti Hansą Gerthą ir Herbertą Marcuse (juos turėjau garbės beveik dvidešimt metų vadinti savo draugais); savo Čikagos ir Harvardo profesorius Christianą Mackauerį, Paulą Tillichą ir Peterį Heinrichą von Blanckenhagen; Aroną Gurwitschą ir Nahumą Glatzerį – jie vedė seminarus, kuriuos lankiau; ir Hanną Arendt, su ja susipažinau persikėlusi į Niujorką, kai buvau dvidešimt kelerių. Jie man buvo orumo pavyzdžiai, norėčiau ir dabar juos prisiminti.

Bet niekada nepamiršiu, kad už pirmąją pažintį su vokiečių kultūra, vokiečių orumu turiu būti dėkinga niekam nežinomam, ekscentriškam ponui Starkie (nesu tikra, kad būčiau žinojusi jo vardą), jis mane mokė, kai buvau dešimties, o vėliau jo niekad nebesutikau.

Pamenu vieną linksmą situaciją, ja ir norėčiau užbaigti. Manau, taip bus geriausia, nes nesu nei kultūros ambasadorė, nei užsispyrusi savo vyriausybės kritikė (darau tai tik iš pareigos, būdama gera Amerikos pilietė), o mano pagrindinis užsiėmimas – istorijų pasakojimas.

Tad grįžkime į laikus, kai buvau dešimties ir nuo varginančių vaikiškų užsiėmimų ilsėdavausi skaitydama apglamžytus pono Starkie paskolintus Goethe’s ir Stormo tomelius. Tada, 1943 m., žinojau, kad valstijos šiaurėje įkurta stovykla keliems tūkstančiams vokiečių karo belaisvių. Žinoma, mintyse juos vadinau "nacių kareiviais".

Taip pat žinojau, kad esu žydė, nors tik formaliai, nes dvi mano šeimos kartos jau buvo visiškai asimiliuotos ir tapusios pasaulietiškos, tačiau vadovaujantis Hitlerio kriterijais ir to būtų pakakę.

Tuomet mane nuolat persekiojo košmaras: sapnuodavau, kad vokiečių kareiviai pabėgo, pasuko į pietus ir kaip tik dabar braunasi į priemiesčio vilą, kurioje gyvenau su mama ir seseria, mūsų nužudyti.

Dabar persikelkime į 8-ojo dešimtmečio pradžią, kai leidykla "Hanser Verlag" pradėjo leisti mano knygas. Tada susipažinau su nuostabiuoju Fritzu Arnoldu. Leidykloje jis pradėjo dirbti 1965 m. ir iki pat mirties 1999 m. vasarį buvo mano redaktorius.

Per vieną pirmųjų mūsų susitikimų Fritzas pasakė norįs man papasakoti, ką veikė karo metais. Regis, jam tai buvo būtina mūsų draugystės sąlyga. Užtikrinau, kad neprivalo man nieko aiškinti, bet, žinoma, buvau sujaudinta jo pasirengimo kalbėti šia tema. Norėčiau pridurti, kad Fritzas Arnoldas nebuvo vienintelis tos kartos (jis gimė 1916 m.) vokietis, kuris susipažinęs būtinai norėjo papasakoti, ką veikė per karą. Tik ne visos tos istorijos buvo tokios nekaltos kaip Fritzo.

Fritzas papasakojo, kad iš pradžių studijavo literatūrą ir meno istoriją Miunchene, paskui Kelne, bet kilus karui gavo šaukimą į Vermachtą ir ėmė tarnauti jefreitoriumi. Jo artimieji tikrai nebuvo Hitlerio šalininkai. Fritzo tėvas Karlas Arnoldas buvo legendinis "Simplicissimus" politinis karikatūristas. Tačiau jie neketino emigruoti. Fritzas labai nenoriai išėjo į armiją, turėdamas vilties, kad nieko nenužudys ir pats liks gyvas.

Fritzas buvo laimės kūdikis. Iš pradžių jis buvo išsiųstas į Romą (ten jis nesusigundė pasiūlymu užsitarnauti leitenanto laipsnį), vėliau – į Tunisą. Pagaliau 1943 m. jam teko laimė pakliūti amerikiečių nelaisvėn. Kartu su kitais vokiečių belaisviais jis buvo laivu perplukdytas per Atlanto vandenyną į Norfolką Virdžinijos valstijoje, o vėliau traukiniu atgabentas į belaisvių stovyklą nedideliame mieste Arizonos šiaurėje. Ten ir liko iki karo pabaigos.

Su malonumu, dusdama iš susijaudinimo jam papasakojau, kad tuomet, kai jis buvo karo belaisvis šiaurės Arizonoje, aš gyvenau valstijos pietuose ir mirdama iš baimės laukiau nacių kareivių, kurie buvo taip arti ir nuo kurių baiminausi negalėsianti pabėgti.

Vėliau Fritzas prisipažino, kad beveik trejus metus Arizonos belaisvių stovykloje ištvėrė tik todėl, kad galėjo skaityti. Per tuos trejus metus jis keliskart perskaitė visą amerikiečių ir anglų klasiką. O aš papasakojau, kad mokyklą Arizonoje, laukdama, kada suaugsiu ir pabėgsiu į platų pasaulį, ištvėriau irgi tik todėl, kad skaičiau knygas, – vertimus ir tas, kurios buvo parašytos angliškai.

Skaitymas, pasaulinė literatūra leido ištrūkti iš tautinės tuštybės, ribotumo, privalomo provincialumo, kvailinančios mokyklos, likimo smūgių ir nelaimių kalėjimo. Literatūra buvo leidimas į platesnį gyvenimą, į laisvę.

Literatūra buvo laisvė. Tada, kai skaitymo ir vidinio gyvenimo vertybės smarkiai puolamos, literatūra yra laisvė.

Parengė Kora Ročkienė