Dailė

Pokalbis su laiku

Tyla ir būtis šiauliečių fotografijose

Goda Giedraitytė

iliustracija
Aleksandras Ostašenkovas. Fotografija iš ciklo "Mirties sodas"
D. Vaičekausko nuotraukos iš ekspozicijos

Klaipėdos dailės parodų rūmuose gruodžio 8 d. atidarytos dvi fotomenininkų iš Šiaulių parodos: Aleksandro Ostašenkovo "Mirties sodas" ir Reginos Šulskytės "Miegamajame". Abiejų menininkų darbai pasižymi menine ekspresija, jausmine pagava, o naujausiuose darbuose juntamas novatoriškas vaizdinio įamžinimas.

Parodoje jau iš pirmo žvilgsnio į akis krinta ypatinga, neįprasta šviesa ir erdvė. Jos neregimos paprasta akimi įprastame pasaulyje, todėl sunkiai suvokiamos. Jos nulemia ir nenusakomą laiko kategoriją – jautiesi lyg būtum kažkur ir kažkada. Keista būsena: nėra istorijos, faktiškumo, vaizdiniai rutuliojasi tarsi savaime... Itin ryškiai (ypač A. Ostašenkovo) kūriniuose dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti minties, mąstymo, interpretacijos erdvė. Erdvė funkcionuoja ne tik kaip tam tikras intelektualinės išraiškos fenomenas, bet ir kaip formalusis fotografijos pradas. Žvelgi tarsi į realiai egzistuojančius objektus, reiškinius, tačiau kartu suvoki, kad visa tai iš tiesų jau neegzistuoja, kad gali būti regima tik fotografo.

A. Ostašenkovas jau ankstesniame savo cikle "Kitas krantas" ekvilibristiškai laviravo tarp žmogaus subjektyviosios patirties – atminties, pagarbos, nostalgijos – ir objektyvios jį supančios kasdienybės, tikrovės, nujaučiamos mirties, aplinkos erozijos, laikinumo. Serijoje "Mirties sodas" fotografas ir vėl kvestionuoja žmogaus būties trumpalaikiškumą, tačiau šįkart tai – bandymas užčiuopti ir įamžinti ne regimą žmogaus išraišką, o nematerialią anapusybės nuojautą. Fiksuodamas netrukus iš šio pasaulio išeisiančių žmonių portretus, paskutines artimųjų gyvenimo akimirkas, jų mirtį, nereginčias akis išsekusiuose veiduose, A. Ostašenkovas sugeba užčiuopti realų artėjančios mirties momentą, kai žvilgsnyje atsispindi anapusybės šviesa.

iliustracija
Regina Šulskytė. Iš ciklo "Mano drabužiai"

Laiko temą plėtoja ir R. Šulskytė. Jos darbuose laikas tąsus: praradęs atskaitos tašką, neturintis konkrečios pradžios ir pabaigos. Šį jausmą sustiprina ir tai, kad autorė, pasirinkusi nespalvotą fotografiją, du skirtingų laikmečių ir formų kadrus jungia į vieną kūrinį. Gretinama keliais aspektais: konkretaus objekto refleksijos, tam tikrų elementų pasikartojimo bei turinio analogijos.

Dviejuose R. Šulskytės parodoje pristatomuose cikluose "Miegamajame" ir "Mano drabužiai" fotografė, žvelgdama į kasdienybės objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja kasdienybės pažinimo temą.

Daiktai, pasakojantys praeities istorijas, atgaivinantys jau išnykusios būties prisiminimus, ir drabužiai čia pasirodo it sklendžiantys erdvėje vaiduokliai ar gyvasties prisisiurbę herojai. Taip objektai įgyja antropomorfinių savybių, jie tarytum pakylėjami. Fotografijose juntamas šventumo, sakralumo, apsivalymo, net šiokios tokios mistikos alsavimas. R. Šulskytė intensyviai transformuoja ją supančią aplinką, romią kasdienybės situaciją, kurdama tikrovės būties – nebūties veidą.

Nors pati fotografija formos atžvilgiu minimali, varijuojama vos keliais principais – faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida – A. Ostašenkovo ir R. Šulskytės kūriniai itin gilūs, įtraukiantys. Gal tai lemia fotografijas gaubiantis neįprastas šydas, kuris kviečia praskleisti uždangą ir tuo pat metu saugo fotografijos gelmes nuo prašaliečio žvilgsnio? O gal tai, kad ir A. Ostašenkovo, ir R. Šulskytės fotografijos skleidžiasi į jas bežiūrint? Transformuojasi, atsiveria, kviečia... Junti klykiančią būtį ir spengiančią tylą. Pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia...