Gyvenimo užrašus skaitant…

A. Tarvydo nuotr.

Ankstyvą 2004-ųjų gruodžio 30-osios rytą nustojo plakusi pirmojo diplomuoto lietuvių kinematografo režisieriaus Liudgardo Maculevičiaus širdis. Nesulaukę 88-osios Jo gimimo sukakties, rymodami amžino poilsio vietoje Vilniaus Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje, žvelgdami į besišypsančio kolegos fotografiją, mintimis vis grįžome prie to neįkainojamo palikimo, kurį per šešis savo kūrybinio darbo dešimtmečius Jis įamžino kino juostoje. Visa tai atgulė "mūsų filmų kapinėse", kaip Jis vadino Vaizdo ir garso archyvą. Atgulė, bet ne amžino poilsio… Dar nebuvo laiko suskaičiuoti, kiek tūkstančių įvykių, situacijų, žmonių liko "gyvi" Jo nufilmuoto metraščio siužetuose. Jis įamžino kitus… Bet kokioje laikmenoje ateities kartoms išliks Jis pats? Jo giminės ištakos, asmeninio bei kūrybinio gyvenimo detalės, audringo laikmečio vertinimai, asmenybės ar aplinkybės, vienaip ar kitaip nulėmusios lemties posūkius, – visa tai Jis paliko popieriuje, įvardydamas kukliu apibrėžimu – gyvenimo užrašai… Ir Jo paminėjimo ranka nekyla vadinti nekrologu – tai nebūtų Jam priimtina… Žmonai Rūtai ir sūnui Liudgardui maloniai leidus, paskaitykime Jo gyvenimo užrašų fragmentų. Apie Liudgardą Maculevičių teprakalba Jis pats.

Rimtautas Šilinis

Iš "Pratarmės":

Jau daugel metų pažįstami bei draugai, klausydamiesi mano pasakojimų apie praėjusius laikus, vis prašydavo juos užrašyti… Bet aš vidujai vis prieštaravau, nes buvau įtikėjęs, kad įvairaus pobūdžio atsiminimus ar memuarus rašo žmonės, pasiekę pirmąją sklerozės stadiją arba užvaldyti grafomanijos aistros…

Pastebėjote, kad daugelį pagyvenusiųjų apima nesuvaldomas noras kurti eiles ar tapyti paveikslus…

Pastebėjote, kad mokykloje berniukai ir mergaitės, romantinės nuotaikos apimti, neišvengia tokios pagundos… Ir aš jaunystėje to nuodėmingo potraukio neišvengiau.. Vaikystėje bedantis kūdikis maitinamas košele… Senatvėje bedantis žmogus irgi linkęs misti manų ar grikių koše… Skirtumas tik tas, kad vaikeliui paskui išauga dantys, o seniui – niekada…

Tačiau Muzikos akademijos profesorius Albinas Petrauskas man kategoriškai pareiškė: "Jei nesėsi rašyti atsiminimų, mes tave užrakinsime atskirame kambaryje ir iki tolei ten laikysime, kolei neaprašysi viso to, ką žinai apie nugyventą laiką ir save… Ir tai reikalinga ne tau, o tavo augančiam sūnui".

Sūnaus paminėjimas mane įtikino… Ir tikrai, mano sūnui dabar 12 metų, bet jis niekada nepaklausė, kodėl aš gimiau Krymo Feodosijoje, kaip atsiradau tėvų gimtinėje Lietuvoje... Esu įsitikinęs, kad jis to nepaklaus ir po penkerių ar dešimties metų… Bet sulaukęs brandos ims domėtis savo šaknimis… Ir apie tai niekas jam nepapasakos… Štai čia ir pagelbės mano užrašai… Taip radau adresatą…

Iš "Epilogo":

…Mano gyvenimo karučiai strimgalviais rieda nuokalnėn… saulėlydin…

Mano gyvenimas buvo ir laimingas, ir nevykęs, bet jis buvo puikus ir norėtųsi tikėti, kad ne beprasmis...

Daugelis mano kartos žmonių nuolat kartoja: "Aš nugyvenau ilgą gyvenimą". Arba: "Mano ilgame gyvenime…"

Apie save taip pasakyti negaliu. Mano gyvenimas – kaip žaibo blykstelėjimas… Aš dirbau labai įdomų man darbą ir mane supo man įdomūs žmonės…

Aš nepavargau gyventi… Aš myliu gyvenimą…

Ak, jei jaunystė žinotų…
Ak, jei senatvė galėtų…

O poetas N. Dementjevas primena:

Ir kada mūsų neliks,
nevaizduokite, kad mūsų nebuvo…

Vilnius, 2002.01.06