Ir rimti, ir šmaikštūs

"Kremeratos Balticos solistai" A. Rakausko nuotr.

1997 m. Gidono Kremerio įkurtas Baltijos šalių orkestras "Kremerata Baltica" – įvairiose šalyse Pabaltijį garsinantis, savų gerbėjų ir svetur, ir namuose turintis kolektyvas. Lietuvoje jo koncertai itin laukiami. Gruodį Vilniuje išgirdome "Kremeratos Balticos solistų" Marijos Nemanytės, Rūtos Lipinaitytės, Džeraldo Bidvos, Miglės Serapinaitės, Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės, Vido Vekeroto, Giedrės Dirvanauskaitės, Danieliaus Rubino parengtą ir klausytojų itin šiltai sutiktą programą. "Kremeratos Balticos" altų grupės koncertmeisterė, solistė Ūla Ulijona Žebriūnaitė koncertavo ir 2005-ųjų išvakarėse Šv. Jonų bažnyčioje vykusiuose tradiciniuose Lietuvos kamerinio orkestro naujamečiuose koncertuose. Čia ji griežė solo kartu su kolege altininke Jone Kaliūnaite. Naudodamiesi reta proga, pakalbinome Ūlą Ulijoną Žebriūnaitę apie "Kremeratos Balticos" veiklą, kolektyvines ir asmenines ateities užmačias.

Kaip šiuo metu sekasi "Kremeratai Balticai", kokie svarbesni paskutiniai orkestro veiklos akcentai?

"Kremerata Baltica" ir toliau aktyviai plėtoja savo veiklą. Auga ir pačių noras tobulėti. Ir vargstam, ir džiaugiamės, siekdami augti, išsiskirti iš kitų pasaulio kolektyvų. Kol kas dar neužrietėm nosies, žinom savo privalumus ir trūkumus, ir kiekvieną dieną degam noru būti dar geresni.

Visai neseniai orkestras grįžo iš ilgų, du mėnesius trukusių, gastrolių. Tai buvo labai sunki, varginanti, bet ir įdomi, turininga, daug kuo pamokanti kelionė. Sunku net nupasakoti, ką išgyveni, keliaudamas iš viešbučio į viešbutį, iš salės į salę… ir visuomet privalėdamas išlaikyti gerą profesinę formą, kiekvieną vakarą groti taip, lyg grotum paskutinį kartą, nors iš tikrųjų galbūt jau nieko nebenori ir apie muziką sunku net pagalvoti…

Kelionę pradėjom nuo Rygos. Koncertai čia buvo tarsi įsibėgėjimas. Atlikome visus A. Schnittke’s Concerto Grosso. Tai buvo maestro Gidono Kremerio idėja A. Schnittke’s 70-mečio proga. Sumanymas tikrai pavyko, publika labai dėmesingai klausėsi ir šiltai priėmė Schnittke’s kūrybą. Koncertuose dalyvavo ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, solo griežė G. Kremeris, Marija Nemanytė, Tatjana Grindenko, teko garbė ir man, skambino pastaruoju metu su "Kremerata" daug koncertuojantis Andrius Žlabys (atliko ir Vilniuje girdėtą Schnittke’s Koncertą fortepijonui, smuikui ir orkestrui – S.V.) ir kt.

Toliau – Vokietija, Rusija, Japonija, JAV ir Austrija. Pats maestro Kremeris pakeliui spėjo pagroti ne tik su mumis, bet ir solo su kitais orkestrais. Rygoje "apšildytą" programą atlikome ir Schnittke’s muzikos festivalyje Rusijoje. Jame dalyvavo garsūs pasaulio solistai ir kolektyvai, beveik visi koncertai vyko Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Mums teko garbė groti poroje koncertų.

Ilgiausia ir įspūdingiausia viešnagė laukė Japonijoje. Gastrolės po šią šalį buvo itin skrupulingai sustyguotos, japonų organizuotumas išties įspūdingas. Čia teko keliauti iš miesto į miestą, koncertuoti kone kasdien ir… patirti žemės drebėjimą. Tiesa, ne tą didįjį, kuris mūsų aplankytąjį Kanadzavos miestą užklupo kitą dieną, bet silpnesnį – Tokijuje. Žemės virpesius jutome ir viešbutyje, ir per repeticiją "Santory Hall". Beje, gal tas žemės drebėjimas ir lėmė ypatingą išskirtinio koncerto šioje salėje sėkmę.

Koncertavome kartu su garsiuoju violončelininku Yo Yo Ma. Susitikimui su juo ruošėmės itin stropiai, stengėmės groti kuo geriau, juk galimybė muzikuoti su tokio lygio menininkais ne kasdien pasitaiko. Su juo dirbti buvo nepaprastai lengva ir smagu. Džiaugėmės, kad jis surado laiko ir savotiškai meistriškumo pamokai: su orkestru šlifavo poros Haydno koncertų akompanimentą, aiškino stiliaus, dinamikos, frazuotės dalykus, suteikė itin naudingos patirties. Tai davė mums didelės naudos, juk klasika – pagrindinė muzikantų mokykla, nuo jos atsispiri siekdamas aukštesnio lygio… Beje, įdomus faktas: be Haydno, Yo Yo Ma kartu su Kremeriu atliko ir altininkų repertuaro perlą – Mozarto Sinfonia Concertante. Tik alto partija šį kartą buvo atlikta violončele – tarsi iššūkis altistams, savotiškas akmenukas į mūsų daržą. Fantastiškai atlikdamas tą kūrinį Yo Yo Ma patvirtino, kad ne instrumentas, o interpretacija yra svarbiausia…

Po Japonijos persikėlę į JAV, patyrėme maksimalų kontrastą. Iš Tokijo atvykę į San Franciską, toliau keliavome per įvairias valstijas, surengėme keliolika koncertų. Finalas "Carnegie Hall" salėje buvo labai sėkmingas. Visiems dideliu įspūdžiu tapo Šostakovičiaus 14-oji simfonija, atlikta be dirigento. Šį kartą Kremeris užėmė koncertmeisterio kėdę. Anot jo paties, "tapo orkestrantu".

Paskutiniai du gastrolių koncertai vyko Austrijoje, Vienoje. "Musikverein" salėje vėl atlikom Šostakovičiaus, o "Konzerthaus" salėje – Schnittke’s kūrinius. Pastarosios salės publika mus sutiko itin šiltai. Čia susirinko G. Kremerio jau 25 metus vadovaujamo Lokenhauzo festivalio fanai ir sukėlė mums tokias ovacijas, jog sunku buvo patikėti savo ausimis. Taigi – įspūdingas viso turnė apvainikavimas.

O kokie tolesnės orkestro veiklos kontūrai?

Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Yo Yo Ma

Dabar esam kviečiami groti su įvairiais solistais, pvz., su tuo pačiu Yo Yo Ma. Jau prieš šią sunkiąją kelionę buvo koncertų su violončelininku Heinrichu Schiffu. Dar anksčiau esame koncertavę su Jessy Norman, Sabine Mayer, dirigentais Simonu Ratle’u, Kentu Nagano, Jurijumi Temirkanovu ir kt. Taigi koncertuojame ne tik su G. Kremeriu, jo skatinami pratinamės būti savarankiški. Pavasarį numatytas koncertinis turas su Vladimiru Ashkenazy.

Mūsų veikla – tai ir pastovūs festivaliai. Dabar jau esame lyg ir trijų festivalių orkestras. Pernai buvo įgyvendinta Kremerio festivalio Siguldoje idėja, ten ketiname dalyvauti kiekvienais metais. Kitas, irgi neseniai pradėtas festivalis vyksta Šveicarijoje, Bazelio mieste. Na ir trečiasis – ilgametis, tradicinis Lokenhauzo festivalis.

Labai šiltai bendradarbiaujame su J. Bašmeto vadovaujamais "Maskvos solistais". Šią vasarą jau ne pirmą kartą lankėmės J. Bašmeto inicijuojamame festivalyje Elbos saloje (Italija). Ten koncertavome kaip jungtinis kolektyvas, Kremeris grojo solo Beethoveno Koncertą, Bašmetas dirigavo…

Jaučiamės įsitvirtinę muzikos pasaulyje, mums sekasi. Stengiamės atstovauti Pabaltijo šalims visur ir visada. Plėsdami veiklą ieškome vis įvairesnio repertuaro, greta rimtų kūrinių leidžiame sau ir papokštauti, sulaukiame specialiai mums sukurtų ar aranžuotų kūrinių. Visai neseniai išleidom originalių, smagių kūrinių diską "Kremerland" – lyg ženklą, kad galime būti ne tik rimti, bet ir šmaikštūs…

Paskutinis "Kremeratos" dalyvių koncertas Vilniuje liudija ir tai, kad galit koncertuoti įvairiomis sudėtimis, orkestrą pristatyti ir soline veikla.

Vienas iš tolesnių orkestro muzikantų tikslų ir būtų koncertuoti atskiromis grupėmis. Šis "Kremeratos" lietuvių koncertas Vilniuje buvo pirmasis. Programą rinkomės tokią, kad pasirodyti galėtų kiekvienas, kad atitiktume solistų vardą. Tam labai tiko buvo Mozarto Didysis koncertinis sekstetas (Sinfonia Concertante Es-dur transkripcija), mat temos čia padalytos šešiems atlikėjams. Dar pasirinkome Mendelssohno Kvintetą dviem smuikams, dviem altams ir violončelei, Dvoržako Kvintetą G-dur, atlikome G. Sodeikos "Muzikos garsų" 2004 m. redakcijos premjerą.

Labai norėtume savo veiklą tęsti ir toliau. Be šio solistų ansamblio, dar yra susikūręs mažesnis ansamblis – "Kremeratos Balticos solistų kvartetas" (Džeraldas Bidva, Marija Nemanytė, Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Giedrė Dirvanauskaitė). Muzikavimas ansambliais – tai bandymas šalia orkestro plėtoti ir savarankišką veiklą. Ją skatina ir G. Kremeris. Mūsų tikslas – išlikti muzikos pasaulyje universaliems – šalia "Kremeratos Balticos" žengti savo individualiu keliu.

Norėtume plėsti lietuviškos muzikos repertuarą, tikimės sulaukti specialiai mūsų ansambliams sukurtų kūrinių. Greta romantinės, klasikinės ar baroko muzikos bandysime atlikti ir netradicinę, originalią kūrybą. Turime keletą idėjų, bet kol kas neišduosiu… Tai turėtų būti kai kas negirdėta ir nematyta, ko Lietuvoje dar nebuvo.

Ar kolegos latviai bei estai irgi turi savų planų?

Latviai taip pat yra sukūrę savo kvartetą. Egzistuoja ir bendras latvių bei estų sekstetas, susibūręs anksčiau už mūsiškį. Jie irgi aktyviai koncertuoja.

Ūla, tu pati dar studijuoji Berlyno H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje. Kaip sekasi studijos?

Šiemet turėčiau šią mokyklą baigti ir įgyti aspirantūros bei solisto diplomą. Džiaugiuosi galimybe studijuoti pas garsią alto profesorę Tabea Zimmermann. Ji pati aktyviai koncertuoja, jos praktiniai patarimai man itin svarbūs. Kartais bendram piešiniui pritrūksta kelių svarbių potėpių, kurių gali suteikti būtent toks profesionalas. T. Zimmermann – labai griežta, nepripažįsta kompromisų ir per pamokas priverčia tiesiog nertis iš kailio, atiduoti viską, ką gali. Jos tvirtumas uždega ir suteikia pasitikėjimo savimi. Kai jaučiuosi išsikvėpusi, važiuoju į Berlyną. Po turiningų profesorės T. Zimmermann pamokų prireikia ne vienos dienos viskam apmąstyti. Kol dar galiu mokytis, labai tuo džiaugiuosi...

Kokią programą ruoši aspirantūros baigimui?

Ruošiu S. Gubaidulinos Koncertą altui ir simfoniniam orkestrui. Atliksiu jį birželį su Berlyno simfoniniu orkestru.

2004-uosius baigei koncertais Vilniuje.

Taip. Po visų kelionių ir pasirodymų su įvairiais kolektyvais didelis džiaugsmas buvo pagroti būtent Lietuvoje su man labai mielu Lietuvos kameriniu orkestru. Jis buvo pirmasis orkestras, su kuriuo grojau solo Vilniaus filharmonijoje. Už tai, kad tuomet buvau pastebėta, esu dėkinga maestro Sauliui Sondeckiui – tuomet atlikta N. Paganini Sonata ir prasidėjo mano solo karjera. Šį kartą naujamečiame koncerte kartu su Jone Kaliūnaite atlikome J.S. Bacho Brandenburgo koncertą Nr. 6 bei jo trečiosios dalies "išdaigą", kurios autorius – Grigorijus Korčmaras. Beje, praėjusį sezoną šį Bacho koncertą griežiau su J. Bašmetu Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje.

Tikėkimės, šis koncertas Vilniuje palydėjo į tikrai gerus ir kūrybingus naujus metus.

Kalbėjosi ir spaudai Parengė Skirmantė Valiulytė