Netikėta koliažų įvairovė

Beata Wehr (JAV). "Laiškai iš toli"

Gruodžio mėnesį galerijoje "Kairė – dešinė", o sausį – Kauno galerijoje "ER" veikia Pirmoji tarptautinė koliažo paroda. Jos kuratorius – dailininko knygos parodų iniciatorius Kęstutis Vasiliūnas.

Parodoje dalyvauja 89 dailininkai iš 30 pasaulio šalių. Lietuvai atstovauja dešimt menininkų. Gausesnės menininkų iš Italijos, Suomijos, JAV kolekcijos.

Koliažo technika, XX a. įteisinta modernistų (kubistų Picasso, Braque’o, fovisto Matisse’o), varijuota dadaistų, siurrealistų, popmenininkų, populiarumo nepraranda ir postmodernizmo epochoje. Tai tokia meno sritis, kuriai neabejingi įvairių sričių menininkai – tapytojai, grafikai, tekstilininkai, keramikai. Koliažo esmė – jau egzistuojančių medžiagų panaudojimas ir fragmentavimas. Svarbūs nebaigtumo, atsitiktinumo efektai. Koliažas neatsiejamas nuo vartotojų kultūros elementų – kičo, reklamos.

Lietuvoje šios technikos elementus jau prieš kelis dešimtmečius naudojo įvairūs menininkai (tapytojai, grafikai, skulptoriai, tekstilininkai). Vieniems svarbesnis pats techninis principas (asambliažas tapyboje), kitiems – kompozicinis (grafikoje).

Sunku šią parodą apibendrinti. Stebina technikų, formų ir stilių įvairovė – nuo klasikinio ready-made iki skaitmeninio koliažo, nuo ironiškų iki lyriškų, meditatyvių, nuo dekoratyvesnių iki minimalistinių. Dėl ribotų transportavimo galimybių pasirinkti nedideli formatai. Naudojamos įvairios medžiagos: dirbtinės, gamtinės, laikraščio iškarpos, augalai. Dažni rankų darbo popieriaus koliažai. Vieni koliažai grafiškesni, kiti primena tapybos ar net skulptūros darbus (tiek technikos, tiek formos prasme).

Pačia savo esme koliažo technika – intertekstuali, čia dera įvairūs kontekstai – politinis, socialinis, kultūrinis, istorinis, etninis. Politinis globalizacijos kontekstas akivaizdus Luizo Sergio Modesto iš Brazilijos ("Taikos šventė!") ir Ellen Loh-Bachmann iš Vokietijos ("Europa 2004") darbuose. Etnografinių archetipinių įvaizdžių galima aptikti Julijos Royds iš N. Zelandijos ("Kelionė su stebuklingu kilimu"), Josiah C.H. Chan iš Honkongo ("Laimingas gyvenimas"), Irjos Schmidt Čiečkos iš Suomijos ("Saulėtas") koliažuose.

Ar skiriasi atskirų šalių koliažai? Iš tiesų sunku išskirti nacionalinius savitumus. Panašios tendencijos būdingos daugelio šalių koliažams. Vienuose svarbesnis abstrahuotas vaizdas, kituose – tekstas, trečiuose – teksto ir vaizdo atplaišų derinys.

Šiaurės šalių etninis kultūrinis tapatumas dažnai susijęs su geografiniais gamtos savitumais. Poetiškų gamtos vaizdų galima aptikti estų, islandų, suomių, švedų kolekcijoje. Tekstas tampa nesvarbus, susitelkiama į abstrahuotą vaizdą. Pvz., Runa Gisladottir koliaže "Peizažas ir šviesa" kuria tipišką Islandijos peizažą. Riinos Kabrits-Villo iš Estijos koliažas "Išsaugoti atmintyje" išsiskiria abstrahuota meditacine erdve. Maijos Helin-Aval ("Tik svajonės"), Hannu Kauppi ("Šilta kavos naktis") iš Suomijos koliažai, primenantys peizažus, patraukia abstrakčių spalvinių dėmių kalba.

Švedijos kolekcijoje stebina lietuvės Dalios Lopez koliažas "Išėjimas". Minimalistinėmis archetipinėmis formomis (ratas, pripildytas braškių, nuotraukų fragmentai) menininkė reflektuoja emigranto iš Lietuvos situaciją. Prancūzijai atstovauja ir lietuvių išeivių grafikas Žibuntas Mikšys. Elegantiškas koliažo "Per duris į laimę" šriftas ir architektūros fragmentai leidžia atpažinti įsimenantį grafiko braižą.

Šveicarų koliažai akį traukia ryškiomis ekspresionistinėmis spalvomis: monochrominės abstrakcijos Regine Ramseier "Drugelis" ir Esther Ledermann "Gėlės" primena tapybos darbus.

Kitur svarbesnis šriftas. Tik vienuose koliažuose šriftas, tiksliau –jo fragmentai, perteikia grubią reklamos pompastiką (Janio Rudolfo Nedelos koliažas "Mįslė 2"), kituose – žaismingas poetiškas reminiscencijas (Tulumello Agostino iš Italijos "Laikas ir muzika"). Koliažai iš pašto ženklų, antspaudų varijuoja komunikacijos temą (Orlando Nelson Pacheo Acuna iš Čilės "Be pavadinimo", Beatos Wehr iš JAV "Laiškai iš toli").

Danų kolekcijoje subtiliai, organiškai dera blyškių formų abstraktumas ir šrifto intarpai. Italų koliažai išsiskiria rafinuotu lyrizmu, organiškomis tapybiškomis formomis (Eugenia Serafini "Galilėjo svajonės", Edith Dzieduszycka "Be pavadinimo").

Daugelyje koliažų pasitelkiamas moters įvaizdis – nuo madonos iki "blogos mergaitės". Tačiau naujumu jie neišsiskiria, tik varijuoja poparto stilistiką. Šis įvaizdis susieja religinį ir socialinį kontekstą, sakralųjį ir profaniškąjį klodą (Katrionos S.W. Persson iš Švedijos "Popierinės lėlės gyvenimas", Barbaros Adams Hebard iš JAV "Būk šventa. Moters rolės", Lone Riis iš Islandijos "Turikis madona").

Ir lietuvių koliažai papildo šią gausią kolekciją. Tarp dalyvių – keletas grafikos, tapybos, tekstilės atstovų. Įdomiai dera minimalistinės ir dekoratyvios, poetiškos ir dokumentiškos formos. Aušros Andziulytės koliažas "Apie garsą" išsiskiria konceptualumu, atsitiktinumo, nebaigtumo efektais (ištiškę dėmės, negrabiai nupieštas kontūras). Rūtos Būtėnaitės koliaže "Tylos žingsniai" trapūs augalų stiebai ant baltų permatomų popieriaus atplaišų kuria sakralią atmosferą. Inesos Bačiuškaitės ("Šuo – debesų angelas...") ir Artūro Rožkovo ("Be pavadinimo") darbai išsiskiria ryškiomis dekoratyviomis formomis, primenančiomis vaikų ar primityvistų dailę.

Visiškai priešingos nuotaikos ir stilistikos Jono Čepo koliažas "Be pavadinimo" kuria nerimo, grėsmės atmosferą. Čia autorius naudoja iškarpas iš spaudinių (ragai, plėšrūnų dantys), piešinio elementus. Tapytojų Aistės Juškevičiūtės ("Autoportretas"), Vytauto Tamoliūno ("Autobiografinis pasjansas") kompozicijos dokumentiškesnės, statiškesnės. Jose ypač svarbi fotografiška fragmentacija. Kompoziciškai žaismingas, skambus ir Rimvydo Markeliūno koliažas "Mano gatvė". Robertos Vaigeltaitės ("Be pavadinimo") ir Kęstučio Vasiliūno ("Marquis Who‘s Who") darbai išsiskiria raiškos priemonių minimalizmu, savotišku konceptualumu.

Sunku apibendrinti tokią didelę koliažų įvairovę, kur skleidžiasi įvairios formos ir kontekstai, kur savitai dera ironija, žaismingumas ir poezija. Galbūt ši technika ras naujų raiškos būdų ir lietuvių menininkų kūryboje.