Kalėdos su Bacho ir Händelio muzika

Igor Lazko

Kalėdas antrąją švenčių dieną pratęsė koncertas Vilniaus filharmonijoje – jame dalyvavo dviejų skirtingų kartų menininkai: garsėjantis pasaulyje, pasiekęs savo brandos viršūnę pianistas Igoris Lazko ir dar nesusiklostęs, tačiau neabejotinai skriejantis pirmyn dirigentas Vytautas Lukočius, Lietuvos kamerinio orkestro vadovas.

Igoris Lazko, Rusijos emigrantas Prancūzijoje, yra Paryžiaus nacionalinės muzikos mokyklos ir Rusų A. Skriabino konservatorijos profesorius Paryžiuje, taip pat N. Rubinšteino tarptautinio konkurso Paryžiuje meno vadovas. Pirmoje koncerto dalyje pianistas atliko du J.S. Bacho koncertus (f-moll ir d-moll), o bisui – pirmąją "Itališkojo koncerto" dalį.

Menininko raiška nepaprastai universali. Kalbėdamas atviru, sakytum, kietoku garsu, niekada neaplenkia intymaus dvasingumo blykstelėjimų, atsiriboja nuo tradicinių manierų, sentimentų. Būdamas virtuozas, technika niekada nepiktnaudžiauja. Jo interpretacijose – nė ženklo neargumentuotų emocinių proveržių, jis tobulai perpratęs Bacho išminties platybes.

Bacho muzika – jo namai, kur jis jaučiasi patogiai, jaukiai ir saugiai. Viena reikšmingiausių jo paslapčių – paprastumas.

1964 m. dar penkiolikmetis I. Lazko tapo J.S. Bacho pianistų konkurso Leipcige nugalėtoju. Studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, prof. Pavelo Serebrekovo klasėje, vėliau Maskvoje pas profesorių Jakovą Zaką. Baigęs studijas, tapo Sankt Peterburgo filharmonijos solistu. 1978–1992 m. dėstė fortepijono specialybę Belgrado muzikos akademijoje. Pianistas apkeliavo pusę planetos stebindamas klausytojus ir yra viena ryškiausių žvaigždžių pasaulio muzikos akiratyje. Įsidėmėtinas jo santūrumas scenoje, išėjęs nusilenkti neužsibūna.

Taigi, "Stille in Steilige Nacht" buvo mums tauriai apvainikuota, o antroje koncerto dalyje pratęsta neblėstančia G.F. Händelio "Vandens muzika".

Vytautas Lukočius – šiuo metu turbūt jauniausias Lietuvos dirigentų šeimos narys. (Tiesa, reikia paminėti dar vieną kylančią žvaigždę Kaune – Joną Janulevičių, spėjusį sukurti Kauno simfoninį orkestrą.)

Pažįstu Vytautą Lukočių nuo paauglystės. M.K. Čiurlionio menų mokykloje jis mokėsi chorinio dirigavimo ir fortepijono specialybių.

Apie Vytautą jau tuomet sklido gandas, kad yra talentingas berniokas ir svajoja tapti simfoninio orkestro dirigentu.

Kartą viena dėstytoja paprašė manęs su juo padirbėti. Sutarėm, ir Lukočius atvyko į pirmąjį (ir paskutinį!) pasimatymą – linksmai nusiteikęs, gyvybingas gražuolis. Paskambino kažkokį kūrinį (garsėjo esąs talentingas pianistas), po to padirigavo. Viskas tada buvo panašu į juokingą žaidimą ir aš jo talento neįžiūrėjau, bet dirbti toliau neatsisakiau. Vėl sutarėm susitikti, bet susitarimo nesilaikė. Paskui tarėmės dar kartą. Pagalvojau, kad berniokas nerimtas ir laiko negaišiu.

Praėjus keleriems metams, sutikau Lukočių švytintį laime. Sako: "O aš visgi į konservatoriją įstojau, studijuoju simfoninį pas Gintarą Rinkevičių!.." Aš spontaniškai išrėžiau: "Vargšas Rinkevičius!.." Bet nei vienas, nei kitas vargšais netapo.

2000-aisiais Lukočius sėkmingai baigė fakultetą. Dirigentiški pradmenys ryškėjo. O mokytojas pakvietė auklėtinį dirbti asistentu į Valstybinį simfoninį orkestrą, kuriame šis ir darbavosi iki 2004 metų.

Vytautas Lukočius K. Vanago nuotraukos

1999 m. Lukočius jau buvo baigęs fortepijono studijas prof. J. Karnavičiaus klasėje. 1999– 2002 m. stažavosi Helsinkyje, J. Sibeliuso akademijoje, tobulino dirigavimo įgūdžius.

O dabar vadovauja Lietuvos kameriniam orkestrui. Per studijų laikotarpį spėjo sudalyvauti respublikiniame koncertmeisterių konkurse (1998 m.), kur pelnė I vietą, respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse (II vieta), dalyvavo net keliuose tarptautiniuose dirigentų konkursuose Italijoje, Lenkijoje, Danijoje. Maloniu siurprizu žiūrovams tapo jo diriguojamas B. Britteno operos "Žaiskime operą" pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lukočius jau yra dirigavęs ne vienam orkestrui Lietuvoje ir svetur – Turku bei Sibeliuso akademijos simfoniniams orkestrams.

Galima teigti, kad pastarieji šešeri metai buvo gerokai prikimšti simfoninių ir teatro darbų. Vytautui labai padeda jo sumanumas, energija ir gyvybingumo perteklius, kurio užtektų penkiems asmenims. Namuose – jauna žmona ir du mažamečiai sūnūs. Jo gyvenimas – tai kelionių piramidės, šokinėjimai iš vienos vietos į kitą. Labai dažni vizitai į Suomiją. Man atrodo, Vytautas jau gali ir susikalbėti su suomiais.

Antroje dalyje skambėjo retai atliekama G.F. Händelio "Muzika ant vandens", kompozitoriaus skirta aukštajai visuomenei, pramogaujančiai valtyse "ant vandens".

Viso kūrinio tektų klausytis ištisą dieną, bet sutrumpintų ir savaip sukomplektuotų jo variantų pasaulyje nemažai. Mūsų vakaro koncerte buvo pateiktas devyniolikos kūrinių variantas, pusę jo sudaro to meto šokių muzika.

Tai buvo drąsus Vytauto šuolis: "nenudilti" pačiam (kūrinio atlikimas truko ilgiau nei valandą) ir nenuslopinti klausytojų dėmesio. Bet saulėtų, gyvų tempų mažorinis kūrinys negalėjo užmigdyti klausytojų, jutom vien pakilią nuotaiką.

Dar neseniai Vytauto dirigavimas buvo prakaito ir raumenų darbas, nekantrus galingųjų partitūros tutti epizodų laukimas, bet G.F. Händelio "Vandens muzikoje" atsirado puikių kontrastų. Pastaruoju metu manualinė dirigento technika praturtėjo įvairiaspalvėmis amplitudėmis, dainingais mikromostais. Baroko muzika padėjo dirigentui gerokai paūgėti, o svarbiausia – pažaboti stichišką temperamentą. Tik ne gyvenime. Čia jaunasis menininkas tebeblaškomas "skersvėjų". Turbūt tik senstelėjęs aprims.

Gaila, kad "Vandens muzikoje" Lukočiaus nematėme – uždengė galingas fortepijono sparnas. Bet girdėjome. Skambėjo darnus abiejų lygiateisių dalyvių – solisto ir orkestro susikalbėjimas.

"Apnašlėjęs" daugelį metų Sauliaus Sondeckio puoselėtas (to nevalia paneigti) kamerinis orkestras, pasitraukus buvusiam vadovui išsaugojo viršūnes, nepatyrė nuosmukio. Tai rodo, kad ne vien vadovas kuria muziką. Orkestre nematyti abejingų veidų, o tai – puikus ženklas, liudijantis, kad jo dalyviai brangina savo sambūrį, kiekvienas jaučia atsakomybę, groja tarsi būtų solistas.

Garbingas orkestro "tėtis" Eugenijus Urbonas, kiti vyresnieji ansamblio nariai ir mieloji jaunimo karta sėkmingai gyvuoja, džiugina ir teikia vilčių.