Kelio tekstas

Mindaugas Navakas. "Pestasites and more "

Ilgai galvojau, nuo ko reikėtų pradėti rašyti apie dviejų dienų įvykį, išsitęsusį erdvėje. Kadangi istorija vyniojosi kultūrinių centrų maršrutu Vilnius – Šiauliai – Palanga – Vilnius, šis tekstas galėtų būti parašytas kaip "kelio tekstas". Kelionės prielaida: AICA konferencija Šiauliuose "Meno pasaulis: uždaras sociumas ar neribotos galimybės".

8.21 Pirmosios dienos (rugsėjo 24) rytas. Kritikų klanas, sulaukęs paskutinių taksi automobilių, įveikusių Vilniaus senamiesčio kamščius, ir iš jų išvirstančių esamų/būsimų apsimiegojusių klano narių, pajuda iš (pro)institucinės Šiuolaikinio meno centro zonos.

11 val. Pasirodo, į konferenciją Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) suspėjome. Paskubom atsigėrę kavos – pradedame.

Kalbos prasideda pasveikinimu bei centro ir periferijos problematika. Visi (tikiuosi) pripažįsta, kad kultūros kontekste šios sąvokos nesusijusios geografiškai, pagaliau tai juk buvo išsamiai išgvildenta 8-ojoje Baltijos tarptautinio meno trienalėje "Traukos centras" (2002). Taigi Šiauliai tampa kultūros centru bent vienam savaitgaliui (tiesą sakant, nemanau, kad "postmodernizmo sostinė", kaip girdėjau sakant, šiuo atžvilgiu būtų ryški periferija). Teorizuotas diskursas, manau, turėtų įgauti jį iš naujo patvirtinančią arba paneigiančią praktiką. Tarptautines periferijų įcentrinimo praktikas minėjo AICA Lietuvos sekcijos prezidentė Elona Lubytė, pasakojusi apie pastaruosius metus vykstančias AICA konferencijas ne įprastuose Europos kultūros centruose, o egzotiškuose kraštuose (kultūriniuose paribiuose). Persikėlimas iš Vilniaus į Šiaulius – tokios praktikos tęsinys.

Neketinu išsamiai kalbėti apie visus konferencijos pranešimus, nes aktualiausi ir šį bei tą meno politikos diskurse išjudinę tekstai bus publikuojami kultūrinėje spaudoje. Pranešimus skaitė Viktoras Liutkus (VDA), Dalia Citvarienė (VDU), Dalia Navikaitė, Salomėja Jastrumskytė (VDA), Ramutė Rachlevičiūtė (VDA), Skaidra Trilupaitytė (KFMI), Dalia Staponkutė (NU, ŠU), Laima Kreivytė (VDA), Rima Malickaitė (LLTI) Virginijus Kinčinaitis (ŠU), Gintautas Mažeikis (ŠU). Visi pranešimai bus išleisti atskiru AICA leidiniu.

Virginijus Kinčinaitis, pasiremdamas Niklas’o Luhmanno teorija, bandė įrodyti sisteminį meno pasaulio uždarumą. Tačiau mintis, kad (ir kaip) menas yra uždara sistema, visgi liko neišplėtota ir pranešėjas nesivėlė į diskusijas, palikdamas klausimą atvirai neartikuliuotą. Kituose pranešimuose taip pat buvo linkstama "uždaros sistemos" konstatavimo link, gvildenant institucinius klausimus tiek vizualaus meno, tiek literatų veiklos lauke. Kritikių L. Kreivytės ir S. Trilupaitytės pranešimas buvo inspiruotas neseniai vykusios Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos parodos "Neinstitucinės veiklos dešimtmetis" ŠMC. Kalbėta, kieno rankose sutelktos meno istorijos rašymo, legitimavimo galios, kaip jomis naudojamasi ir ar įmanomos alternatyvios veiklos strategijos. Anot S. Trilupaitytės, "Neinstitucinės veiklos dešimtmečio" istorija skambėtų kitaip, jei ją imtų pasakoti ne ŠMC, o LDS. Juk kai didžiosios institucijos ima žymėti istorines atkarpas dešimtmečiais, tai vertintina ne kaip neutralus objektyvių faktų pristatymas (šiuolaikinio meno ekspozicijos niekada nerengiamos vadovaujantis tokiu pasenusiu muziejiniu kriterijumi), bet visų pirma – simbolinės įtakos išplėtimas… Įdomu, ar savotiškose istorijos rašymo varžybose ketina dalyvauti ir kitos "centrinės" valstybės finansuojamos institucijos?" Problema tampa tai, kad į atvirą jauniems menininkams ŠMC (kol kas vienintelę instituciją, turinčią legitimavimo galią), kaip sakė S. Trilupaitytė, "realiai patenkama tik ŠMC diktuojamomis sąlygomis". Kas legitimuoja alternatyvias praktikas? Laimos Kreivytės feministinis pranešimas, parašytas punktais , išviešino sąmoningą / nesąmoningą meno kanonizavimą (tai faktas). Tokias mintis sukėlė A. Andriuškevičiaus tekstas "Negeri abu teptuko galai", G. Radvilavičiūtės "Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius" (knygos "Rašymas dūmais" recenzija) bei Deimanto Narkevičiaus kuruota paroda "Neinstitucinės veiklos dešimtmetis". G. Mažeikis išryškino ir pabrėžė kritiko-kuratoriaus-provokatoriaus-dalyvio vaidmenį šiuolaikiniuose meno procesuose, kuris yra neatsiejama "postinstitucinių meno projektų" dalis (kaip pavyzdžius pranešėjas paminėjo meno projektus "24/7 Wilno – Nueva York", "Seas 2003–2005" bei "RAM6"). G. Mažeikis tikina, jog nereprezentacinė kritika ir nereferuojantis mąstymas išsiplės, kiek apstumdydamas reprezentuojančią reportažinę kritiką, analitinius bei istorinius tekstus ir institucinius projektus (pastariesiems nebuvo suteiktas neigiamas atspalvis). Pranešimu, tikriausiai nė vieno nepalikusiu abejingo, Salomėja Jastrumskytė skaitymo intonacijų variacijomis bei prasmingais garsažodžiais ("periferija", "pasienis", "variacija", "marginalija", "suma") buvo, matyt, nusprendusi suteikti malonumą ausims. Keli klausytojų klausimai padėjo bent šiek tiek susieti pranešimo turinį su realia meno situacija. Konferencija baigėsi (eiliškumo čia nebuvo paisyta).

Konferenciją palaipsniui keitė meno įvykiai toje pačioje Šiaulių dailės galerijoje. Išsamiai ir asmeniškai V. Liutkaus pristatyta Antano Mončio piešinių paroda "Kūnai" buvo įžanga į Mončio dienas Palangoje (tęsinys – kitą dieną). A. Mončio, laikomo vienu reikšmingiausių XX a. Lietuvos skulptorių, kūrybą (skulptūros, tapybos darbai, koliažai, kaukės, piešiniai) galbūt bus pradėta rodyti plačiau.

Antano Mončio gintarinis kryželis V. Balčyčio nuotr.

Bronius Rudys atliko perfomansą "Processio V. Kasdienybė": įsitraukęs į ritmingą elgseną, menininkas vizualizavo verbalinę performanso išraišką. Rudys metronomo mušamu ritmu talžė molinę "kaladę", ritmingai dėliojo skeveldras apribotame baltame plote, po kurio laiko jas vėl išsklaidydavo; įnikęs į procesą šlakstė ir mirkė vandeniu, tepdamas molio dulkių ir vandens juostas.

Vakarop įvyko susitikimas su kuratoriumi ir rašytoju Davidu Ellisu (Londonas), pristačiusiu antropologinį kelio filmų projektą "Vingiuojančio kelio vaizdai". Ši kelionė po Lietuvą, anot paties D. Elliso, buvo paskutinė. Menininkas rodė ištraukas iš įvairių vaidybinių filmų, pasakojančių apie skirtingus gyvenimo būdus ir subkultūras. Tačiau įspūdingiausia buvo ne Elliso programa, o nenumatytas Dalios Staponkutės performansas – pažodinis vertimas iš anglų į lietuvių kalbą, kurį buvo galima perskaityti kaip "kūno-kultūrinį" (konferencijoje D. Staponkutė skaitė pranešimą "Globalizacija ir kultūros vertimai"). Dalyvavimas meno įvykiuose baigėsi neformaliomis diskusijomis ir Fluxus filmų peržiūra.

Kiek po vidurnakčio. Visi išsiskirsto po "Šaulio" viešbučio apartamentus, klausosi bugivugio garsų, sklindančio iš apatinio aukšto, kur linksminasi viešbučio darbuotojai, žiūri TV (kai kuriems tai – reta pramoga) ir nesusilaikę sliūkina prie minibaro…

10 val. Antrosios dienos (rugsėjo 25) rytas. Papusryčiavę kritikai iškeliauja į antrąjį kultūros centrą Palangoje, pakeliui užsukdami į Kryžių kalną…

14 val. Palanga. Mončio dienų atidarymas. Kritikai išsisklaido: beribė gamtos stichija (kitame krante – Švedija) kai kuriems nuslopina meno poreikį.

Tačiau programa visgi buvo pakankamai intensyvi: kas valandą vyko parodų, išsibarsčiusių A. Mončio namuose-muziejuje ir aplinkinių viešbučių galerijoje ir restorane, atidarymai. Viešbučio "Palangos vėtra" restorane "Pelikanas" vakaro prietemoje skendėjo Vytauto Balčyčio paroda "Fotografija", pratęsusi prieš kelerius metus pradėtą ekspozicijų ciklą "Fotografija interjere". Menininko darbai, prieblandos ir blyksnių iššaukti daiktų ir erdvių kalbėjimai, pasklido po neinstitucinę erdvę, okupuojami (o kartais tiesiog nepastebimi) į pokalbius ir vyną įsitraukusių žmonių žvilgsnių. Viešbučio "Alka" galerijoje Linas Liandsbergis pristatė savo parodą "Vėliavos". Meno koncentratas buvo sutelktas A. Mončio namuose-muziejuje: Mindaugo Navako paroda, Artūro Railos, Andriaus Kviliūno, Evaldo Janso videodarbai. Galerijoje buvo galima išvysti, kaip sakoma pranešimuose, vienintelius Lietuvoje esančius A. Mončio iš gintaro sukurtus du papuošalus ir kryželį, gintarinius Roberto Grigaravičiaus juvelyrikos darbus.

Persisotinęs Vilniaus centriškumu, pradedi ieškoti kitoniškumo ir skirtybių arba ko nors senokai nematyto. M. Navako paroda "Pestasites and more…" – trijų dalių: instaliacija ir du objektai ("Stiklas I, II"). Instaliaciją anksčiau buvo galima matyti ir Vilniuje, "O 11" galerijoje. Silikonu impregnuotų padžiūvusių lapų virtinę, tvarkingai surikiuotą, Navakas pakabina tarp garsu instaliuotų vamzdžių. Metalinis garsas panašus į lapų šiugždenimą, bet ne – jis bėginėja aukštyn žemyn lyg vanduo. Kokios mintys kyla? Kad mirštama ir bandoma to išvengti, kad tai natūralu ir nenutrūkstama, kad laikas bėga, kad lieka prisiminimai, kad galiausiai tai turbūt tik žaidimas ar bandymas pakeisti gamtos tvarką ir t.t. Gretimų instaliacijai salių erdves užpildo aptakūs stiklo tūriai, susaistyti raudonais ir mėlynais diržais. Negali pasakyti, kad jie trapūs, greičiau – dužūs įsiveržėliai, keliantys nepatogumo pojūtį, siurbiantys ir išstumiantys bent tūkstantįkart daugiau oro nei patys talpina.

A. Kviliūno videodarbas "Auksė" patraukia rituališkumu ir nematomo (nerodomo) įvykio nuojauta: vyro veidas, plojimas rankomis, mergina, raudonu lūpdažiu lėtai vedžiojanti lūpas, vėl vyro veidas, rankos. Tolygu skaitymui tarp kadrų, žiūrovas turi turėti rišamosios medžiagos savo galvoje. Kas vyksta paskui? Kuo viskas baigėsi ar prasidėjo?

A. Railos videodarbas "Cool ecstasy" – metaliniame lopšyje besisiūbuojantis metalinis čiulptukas – įtaigiai atgrasus: vėl – beprasmybė (bet naujų potyrių tai nesukelia).

20 val. Keturių valandų kelias namo. Netrukus užgęsta šviesos, į autobuso vaizdo grotuvą įstumiama "The Night of the Living Dead" juosta.

Jei ne kelio pokalbiai, Lietuvos "tyrai", maudynės ir Baltijos jūra, aplankytasis Kryžių kalnas su liaudies meistrų sulietuvintu braziliškai laiminančiu Kristumi ir sendaikčių parduotuvės, kur gali nusipirkti nuo siaubo kino klasikos vaizdajuosčių ir stilingo 8-ojo dešimtmečio mezgimo knygų iki moksliniais tyrimais paremto dinozauro maketo ar kur kas įprastesnių buities aksesuarų, konferencija (turint galvoje provokuojamąją pranešimų potenciją) ir meno bumas, kultūros pakraščius pritraukęs arčiau centro, netektų dalies savo žavesio ir prasmės. Tačiau viena be kito tikriausiai nė neįmanoma.

Viena minutė po vidurnakčio. Vilnius. Kritikai išsislapsto miegamuosiuose rajonuose (greičiausiai savuose centruose).