Pirmasis

Kai kažkas vyksta

Prasidėjo simfoninės muzikos koncertų sezonas

Edmundas Gedgaudas

iliustracija
Petras Geniušas
M. Raškovskio nuotr.

Pasiilgom gyvai koncertų salėse skambančios muzikos, tiesioginio ryšio su interpretatorių kūryba, arba – kaip dabar priimta sakyti – jų "charizma". Ypač tą pojūtį išjudino "prologas" Katedros aikštėje, kur baigiamajame "Vilniaus dienų" koncerte Robertas Šervenikas puikiai dirigavo "Toską" primindamas, kokio lygio interpretatorius stovi prie Nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto. Kitą savaitę (rugsėjo 24 d.) Kongresų rūmuose savąjį sezoną pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, pasigėrėtinai brandžiai, skvarbiai, jautriai perteikęs Sergejaus Rachmaninovo "Mirusiųjų salos" partitūrą. Kūrinys buvo puikus įvadas į Modesto Musorgskio "Mirties dainas ir šokius", kurias dainavo Londono "Covent Garden" operos solistas Sergejus Leiferkusas. Susitelkusio Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo orkestro atliktas koncerto pradžios opusas giluminėm prasmėm pranoko puikaus profesionalo sceninės kūrybos aspiracijas (koks balsas, kaip sąmoningai valdomas, kokia absoliučiai tobula tartis!). Išgirdome tegu ir neeilinį, bet visgi perfekcionistiniu vadintiną atlikimą . Šis terminas jau senokai prigijęs, kaip ir pats nemenkai šiandieninių klausytojų daliai mielas principas.

Tikėjaus, kad pajaustą tikros sceninės solisto kūrybos stygių kitą dieną per pirmąjį Nacionalinio simfoninio orkestro koncertą kompensuos Petras Geniušas. Mintyse išliko jo kūrybingi pasirodymai, kai scenoje iš tiesų kažkas vyksta. Žinia, Roberto Schumanno Koncerto tikrasis vyksmas visiškai kitoks nei itin niūraus Musorgskio ciklo, bet be jo, be gyvo vyksmo, ir šis kūrinys – lyg muziejuje pakabintas paveikslas. Pianistas (lygiai kaip ir rugsėjo 24 d. koncerto dainininkas) puikiai žino, kas ir kaip aukštu profesiniu lygiu darytina, tad šiuokart taip ir darė – susitelkęs, stebėdamas savo veiksmus ir rezultatą, užkrėsdamas ir mus (niekur nesidėsi – įgimto artistizmo jėga veikia!). Įsiklausome į ne visai organišku principu (naudojant dvasios galių "procentus", o ne "kapitalą") Petro perteikiamą mums be galo pažįstamą par excellence romantinį tekstą, tad ir norim mažumėlę netikėtumų, didžiojo romantizmo atgarsių (puikiai žinom, kad Petras sugeba juos ir savaip išgirsti, ir dalytis su kitais). Beje, pirmą sykį klausėmės naujojo "Steinway&Sons" instrumento – tauriai dainingų, gerai sklindančių visų registrų skambesių.

Rugsėjo 24-ąją, publikai entuziastingai šėlstant, S. Leiferkusas padainavo du bisus. Petras nusprendė pasitenkinti vienu – Franzo Schuberto "Klavierstück", juo (ypač "laikrodžių laiko ribas peržengiančia" viduriniąja dalimi) tarsi sakydamas: "Aš, jūsų Petras, esu toks, koks buvau, einu tuo keliu, kurį seniai pasirinkau, o jūs man pritarėte". Beje, ne pirmą sykį susiduriame ir su tikromis, ir tik galantiškomis šio neeilinio pianisto muzikinėmis meilėmis, bet jas vardydamas pasidaryčiau panašus į Leporellą iš Mozarto operos, tad pasistengsiu šito išvengti.

Po trupinėlį, skaudžiai vėluodami, renkame didžiausios praėjusio amžiaus tragedijos faktus. Vėluojame, pritrūkstame drąsos pripažinti lietuvius nelabai taurinančią tiesą. Bet dabar – faktas, liekantis lyg ir "šalia mūsų", nors… Nejaugi nebuvo būdo nusižudžiusios žydės iš Prienų sutuoktinį vokietį išgelbėti nuo žūties Kauno IX forte? Kas žino… Anksčiau Berlyne su žmona gyvenusio Edwino Geisto kūriniai, nors ir ne šedevrai, Lietuvoje jau porą kartų skambėjo. Nesupratau, kokia jo kompozicija buvo pradėtas pirmasis Filharmonijos sezono koncertas. Iš pranešėjos žodžių suvokiau, kad tai ne operos "Dionisijaus sugrįžimas" uvertiūra, kaip skelbė programėlė, tik su tuo kūriniu kažkaip susijusi muzika. Sakyčiau – lyg fonas niūrių laikų niūriems kino dokumentikos kadrams.

iliustracija
Petras Geniušas ir Juozas Domarkas
M. Raškovskio nuotr.

O antroji koncerto dalis – didelė (nors tik dviejų dalių) Camille’o Saint-Saėnso Trečioji simfonija, dedikuota Ferenco Liszto atminimui. Šio kūrinio autorių su juo siejo ilgametė draugystė. Su savitu meistriškumu simfonija utriruoja gilių apmąstymų link keliavusio bičiulio jaunystės užmojus. Ar tai – subjektyvi neoklasicizmo atmaina, ar efektingesnė eklektika – tesprendžia šiandieninis klausytojas.

Manau, kad nuo senosios Vilniaus operos aukštyn Basanavičiaus gatve kylantys prašmatnūs pastatai, formų siautuliu gerokai pranokstantys Gedimino prospekto architektūrą, yra tokios muzikos atitikmuo. Istorizmas čia sumišęs su eklektika, bet nugali būtent ji, (beje, ir Marcelio Prousto salonus puošusi) ponia Eklektika. Drauge negali paneigti ir struktūrų santykiuose glūdinčios logikos, tik reikia prie jos priprasti. Po Vilniaus architektūros didžiųjų šedevrų tai nėra itin paprasta. Būtų lengviau, jei šiandieniniai turčiai susidomėtų tais griūvančiais statiniais, savo pobūdžiu artimais jų pasaulėjautai bei užmojams, ir juos kokybiškai atnaujintų.

Tokių privalumų prisodrinta, tai gelmių, tai viršūnių iliuzijas kurianti C. Saint-Saėnso simfonija anaiptol nesvetima ir Juozo Domarko estetiniam (ypač pastarųjų metų) profesiniam credo. Tiek meistriškai rašiusio kompozitoriaus, tiek ir meistrystės nestokojančio interpretatoriaus emocijos čia labiau suvaidintos nei kylančios iš romantikams (bet ar tik jiems?) svarbių pasąmonės kertelių ir reikalaujančios iš kūrėjo atvirumo. Tačiau gyvenimas visais laikais gali būti bukokas – jau ir C. Saint-Saėnso brandos metų Paryžiuje suvaidintais jausmais nesibodėta. Visai kitaip tie esminiai romantizmo pradmenys ignoruojami šiandienos muzikoje, nors iškiliausi jos pavyzdžiai ir toliau budi prie šios neišsenkančios versmės. Atrandami nauji romantizmo postulatus atliepiantys pavidalai, bet tarp grynuolių pasitaiko ir nemažai surogatų. Tad viename koncerte gretinti gryną vokiečių romantizmo perlą su įmantria prancūziška gipso lipdyba yra savotiškai aktualu.

Trečiojoje pasigėrėtinai skambėjo daug kas, bet kulminacijos ir vėl natūraliai neišsiteko anaiptol ne simfoninės salės salės erdvėje. Joms panūdus "trankyti" sienas, nuo tokių ekscesų stengiesi atsiriboti, taip prarasdamas kai kurias kūrinio atkarpas (bet panašiai byra ir minėtųjų Basanavičiaus gatvės fasadų patetiškos puošmenos…).

Prisiminiau pavasarį toje salėje koncertavusio Nacionalinės filharmonijos orkestro iš Varšuvos koncertą. Pakyloje jis vos išsiteko – orkestras kur kas didesnis už mūsiškį. Svečių atliktiems kūriniams irgi nestigo galingų kulminacijų, bet jos visos "kalbėte kalbėjo", neatakuodamos nei klausytojo, nei muzikantams nepažįstamos salės sienų brutalia (taigi ir tuščia) skambesio jėga. Tad ir klausiu – kaip varšuviečiai šito pasiekė?