Ir nuaidėjo Austrijoj lietuviška gaida…

"Gaidos" ansamblis festivalyje "Klangspuren"

Vienas iš įstojimo į Europos Sąjungą privalumų yra tas, kad Lietuvos kultūra pradėjo domėtis tie kraštai, kurie iki šiol nelabai įsileisdavo "lietuvišką produkciją" į savo meno rinką. Rugsėjo 10 d. Austrijos Tirolyje, Alpių papėdėje įsikūrusiame Švaco mieste prasidėjo autoritetingas naujosios muzikos festivalis "Klangspuren" ("Garsų pėdsakai"). Greta Vengrijos ir Slovėnijos muzikos buvo pristatyta gana išsami lietuviškos muzikos programa. Austrų festivalio organizatoriai nutarė per trejus metus, pradėdami šiais, savo publiką supažindinti su visų naujų ES šalių šiuolaikine akademine muzika. Turbūt natūralu, kad tokiuose pristatymuose pirmaisiais smuikais griežia asmenybės, geriausiai pažįstamos patiems austrams. Vengriją reprezentavo Europos naujosios muzikos scenoje gerai žinomi Peteris Eötvösas bei György’s Kurtįgas, o jau klasiku tapęs György’s Ligeti, prieš daugelį metų emigravęs į Austriją, yra savas ir vengrams, ir austrams. Kitos Austrijos kaimynės – Slovėnijos muzikos žvaigždė buvo žymus dabarties kompozitorius Vinko Globokaras.

Lietuviškos programos akcentu tapo jau dešimtį metų svetur gyvenančio kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako (Bieliausko) kūryba, dažniau skambanti Austrijoje, Vokietijoje ar Olandijoje, nei Lietuvoje. Tiksliau, pas mus ji visai neskamba, tad netrukus "Gaidos" festivalyje numatytos Baltako operos "Cantio" bei "Klangspuren" festivalio užsakymu sukurto ir "Gaidos" ansamblio (diriguojant autoriui) atlikto kūrinio "Ouroboros" lietuviškos premjeros bus bene pirmoji Lietuvos klausytojų pažintis su kompozitoriumi.

Ypatingą festivalio "Klangpsuren" dėmesį Baltako asmenybei lėmė ir tai, jog jį globojanti įtakinga "Universal Edition" leidykla rūpinasi Baltako kūrybos skleidimu. Jo opusas "Poussla" ansambliui ir simfoniniam orkestrui skambėjo jau festivalio atidarymo koncerte rugsėjo 10 d., kūrinį kartu su "Gaidos" ansambliu atliko Tirolio simfoninis orkestras, diriguojamas autoritetingo naujosios muzikos atlikėjo, estų ansamblio "Nyyd" vadovo, Olari Eltso.

Kiti koncerte skambėję kūriniai: Zoltįno Kodįly "Galantos šokiai", puikiai jauno bulgarų trimitininko Savos Stoianovo bei kamerinės orkestro sudėties atliktas teatralizuotas G. Ligeti opusas "Mysteries of Macabre" (kūrinys sukomponuotas iš Ligeti operos "Le Grand Macabre" medžiagos) bei austrų kompozitoriaus Otto M. Zykano kūrinio "Da drunten im Tale" premjera.

Baltako opusas, kurio pavadinimas, pasak autoriaus, kilęs iš lietuvių liaudies instrumento "pusla", konstruojamas vartojant žodžių žaismą, kaip garsinių "pūslių", skirtingos įtampos ir stiprumo garso masių seka, pertraukiama pauzių. Masių "vidus" pripildytas instrumentų ir jų grupių motyvų bei tembrų įvairovės, o kūrinio dinamika pagrįsta netikėta "lengvesnių" ir "sunkesnių" segmentų kaita. Individualioje Baltako atrastoje kalboje girdėti vokiškoji Wolfgango Rihmo mokykla, o ilgainiui išryškėjančiame minimalistinio pobūdžio judėjime – Kutavičiaus tipo kompozicinė mąstysena.

Beje, atidarymo koncertas vyko teniso salėje, tiesa, puikiai pritaikytoje, mat Švace nėra didesnės koncertų salės. Iš šios situacijos sukamasi labai išradingai, ieškant netikėtų, bet koncertams tinkamų vietų. Pavyzdžiui, antrasis "Klangspuren" festivalio koncertas, patikėtas "Gaidos" ansambliui, vyko išties puikia akustika galinčioje pasigirti… karvių aukciono salėje. Beje, uždaros salės interjeras kiek primena koridos areną, žiūrovai sėdi tarsi amfiteatre.

Aplinkos teatrališkumą puikiai išnaudojo "Gaidos" ansambliui dirigavęs ir savo kūrinių programą parengęs V. Baltakas. Kūriniai "Das Lied" ("Daina") fortepijonui ir fonogramai (atl. Sergejus Okruško), "Unvollendete" ("Nebaigtoji") fleitai, pikolo trimitui ir alto saksofonui, festivalio užsakymu sukurtas "Ouroboros" dideliam ansambliui bei kaip jo postliudas nuskambėjęs Nr. 2 klarnetui solo (atl. Algirdas Doveika) buvo atliekami be pertraukos, kaip vientisas sceninis vyksmas, kur reikšmingas buvo tiek atlikėjų išsidėstymas scenoje, tiek ir apšvietimas.Visgi visi kūriniai gana skirtingi, o ryškiausią ir vientisiausią įspūdį paliko naujausias kūrinys "Ouroboros". Jo konstrukcija – medžiagos auginimas iš minimalaus grūdo, pabaigoje sugrįžtant prie išeities taško – vėlgi priminė Broniaus Kutavičiaus braižą. Prieš koncertą vykusiame pokalbyje su kompozitoriumi, kurį vokiečių kalba vedė Ona Narbutienė, Baltakas pabrėžė, kad jam jo šaknys yra itin svarbios, tačiau "lietuviškumo" jis siekia ieškodamas savo individualaus braižo, o ne žvalgydamasis į šalis, kad ir į liaudies muziką.

"Gaidos" ansamblis atliko ir austrų kompozitoriaus Klauso Lango opusą, kuris pasirodė nepaprastai ištęstas, bei kartu su Irvinu Arditti (žymiojo Arditti kvarteto primarijumi, atliekančiu ir solo programas) atliktą naująją Ramintos Šerkšnytės operą "Vortex" ("Sūkurys"). Nepaprastai virtuoziškos smuiko partijos ir orkestrinio skambesio įgavusio ansamblio "gūsiai" buvo itin įspūdingi. Beje, tiek Baltako, tiek Šerkšnytės kūrinius girdėsime ir netrukus prasidėsiančioje "Gaidoje".

Naujasis Onutės Narbutaitės kūrinys "Drapeggio" bei Vytauto V. Jurgučio "Elipsės" Arditti kvarteto buvo atliktos taip pat ypatingoje aplinkoje – Swarovskio krištolo muziejuje Vatenso miestelyje, greta Swarovskio krištolo gamyklos. Aplinka tiesiogine prasme akinanti. Pertraukos metu galėjai paganyti akis į Swarovskio gaminius – nuo krištolais inkrustuotų bikinių iki stalinių lempų. Tam tikras aplinkos šaltumas labai tiko Arditti kvarteto koncertui. Salės akustika čia buvo visgi ne tokia gera, kaip karvių aukciono salėje (nejuokauju), tačiau atlikėjai meistriškai perteikė ne tik itin subtilų, kupiną trapių intonacijų O. Narbutaitės Kvartetą Nr. 4, "Drapeggio", bet ir efektingai atliko V.V. Jurgučio "Elipses".

Žinoma, galima paminėti ir "papildomą" festivalio programą, pvz., kopimą į kalną nepaprasto grožio trasa ir kalno viršūnėje esančioje kavinėje vykusias diskusijas su kompozitoriumi, vakarienę kartu su koncerto atlikėjais ir kompozitoriais viename iš Tirolio supermarketų ir t.t. Stengiamasi patraukti įvairią publiką, besidominčią galbūt ne tiek pačia naująja muzika, kiek galimybe pabūti toje aplinkoje.

Tiroliečiams įsiminė jei ne lietuviški vardai (austrams išties sudėtinga ištarti, pvz., Šerkšnytės pavardę), tai lietuvių autorių muzika. Beje, rugsėjo 16 d. festivalyje "Klangspuren" koncertavo ir kvartetas "Chordos", atlikęs R. Šerkšnytės "Rytų elegiją". Kiek teko kalbėtis su koncertus lankančiais žmonėmis, jie puikiai prisimena, ko klausėsi, pvz., prieš keletą metų vykusioje Japonijos programoje. Muzikos pristatymas geografiniu principu padeda ją įsiminti. Teko išgirsti, jog lietuvių muzika – labai skirtinga, kiekvienas kompozitorius turi individualų braižą. Visgi stiliaus brandumo požiūriu buvo akcentuojama O. Narbutaitės kūryba.

Ką gi, lietuvių žygis į Austriją pavyko. Tikėkimės, kad ryšiai nenutrūks.